Tyruliai buvo įkurti 1953 metais kaip durpių gavybos gyvenvietė, 1958 metais Tyruliai gavo miesto tipo gyvenvietės statusą. Kadaise ši vieta klestėjo, miestelyje gyveno beveik tūkstantis žmonių, dauguma jų dirbo šalia buvusiame durpyne, o vaikai vos tilpo į mokyklą. 2003 metais Vyriausybės nutarimu Tyruliams suteiktas miestelio statusas, gyventojų ėmė drastiškai mažėti, kadangi durpynas labai sumažėjo ir teišgali pasamdyti šiek tiek daugiau nei 20 žmonių, miestelyje įsivyravo nedarbas, daug žmonių emigravo.
Dar vienas miestelio skaudulys yra tas, kad nuo šių metų rugsėjo 1 dienos nebeliks Tyrulių pagrindinės mokyklos, bus tik ikimokyklinis ir pradinis skyrius. Vietiniai gyventojai prisimena, kad kadaise į mokyklą net netilpo visi vaikai, buvo pastatytas papildomas priestatas, o dabar į pirmą klasę ateina vos keli vaikai.
Anksčiau biologijos mokytoja dirbusi, o dabar laikinai mokyklos direktorės pareigas einanti Olga Batvenkova DELFI pasakojo apie mokyklos darbą, vaikų mažėjimą bei problemas, su kuriomis rajone susiduria tiek socialinių įgūdžių neturintys tėvai, tiek jų vaikai.
- Nuo kada pradėjo mažėti mokinių jūsų mokykloje?
- Labiausiai mokinių pradėjo mažėti tada, kai sienos atsidarė ir žmonės galėjo laisvai išvažiuoti. Aš institutą pabaigus atėjau čia dirbti, vaikų buvo daug, suvažiuodavo vaikai iš visų aplinkinių kaimų.
Ypač pasijuto mažėjimas, kai užsidarė durpynas, išvyko šeimos kitur gyventi su vaikais. Kai atsidarė sienos ir pasidarė galima lengvai išvažiuoti, išvažiavo kelios šeimos į Angliją pabandyti, į Ispaniją ir paskui vorele kitos šeimos važiavo. Taip tiesiog drastiškai pradėjo mažėti vaikų skaičius.
- Kiek jūs dabar turite mokytojų?
- Šiai dienai mes jų turime 19, bet, kad mokytojas dirbtų penkias dienas per savaitę, taip nėra pas mus. Yra visi mokytojai, visi specialistai pagal tai, kaip reikalaujama. Yra mokytojų, kurie atvažiuoja pavyzdžiui tik vieną dieną per savaitę ir turi 3 pamokas, bet jis yra specialistas, kitas negali to dėstyti. Dėl to tas skaičius atrodo labai didelis. O iš tikrųjų, kad turėtų pilną krūvį, tokių mokytojų mūsų mokykloje yra labai nedaug. Pilną krūvį turi pradinių klasių mokytojos dvi, matematikė ir lituanistė – viskas, keturi mokytojai. Visi kiti mokytojai neturi pilno krūvio: atvažiuoja dvi dienas, vieną dieną, kad tris dienas per savaitę.
- Ar nėra sunku susirasti specialistų mažame miestelyje?
- Ne, čia tokios problemos nebuvo, matote, Tyrulių mokykla nuo pat senų laikų turi kažkokią aurą. Žmonės, kurie čia padirbę, kad ir nelabai ilgai, labai ilgai atsimena šitą mokyklą. Nežinau, ar čia tokie santykiai yra kolektyve, dabar, kai buvo sprendimai, kad mokykla išnyksta, tai yra visų didelis apgailestavimas.
Žinoma, visi supranta, kad vaikų mažėja, mes esame ekonomiškai nuostolingi rajonui ir jau seniai gyvename kitų mokyklų sąskaita, mums reikia nuolatos pinigų atlyginimams, jų trūksta ir nieko čia nepadarysi. Gimstamumas yra be galo mažas seniūnijoje, pora vaikų per metus gimsta ir kai jie ateina į pirmą klasę, klasės tiesiog nėra, nėra vaikų.
- Kiek dabar vaikų yra pradinukų klasėje?
- Mes dirbame seniai jungtinėm klasėm, t. y. pavyzdžiui, šiais metais pirmokų buvo keturi, jie jungiasi su šešiais trečiokais, iš viso dešimt. Yra pamokos, kurios būna kartu, yra pamokos, kurios būna atskirai.
- Koks yra mokinių lygis ir kaip jis keičiasi? Ar šiuolaikiniai vaikai dar nori mokytis?
- Pradėjus prieš 30 metų dirbti ir dabar palyginus, žinoma, yra labai didelis pokytis vaikų. Taip, mokytis nebenori net nuo pradinių klasių. Mes gyvename tokioje situacijoje, mūsų tokia terpė yra, kad faktiškai mokslas nėra vertinamas. Jeigu pasižiūrėtumėm ir į Lietuvos situaciją, žmogus gavęs aukštąjį išsilavinimą ir magistro laipsnį turintis, gali ir valytojo darbą dirbti, nes nėra darbo vietų. Dėl to tas mokslas yra nuvertėjęs ir tėvų akyse. Pasižiūrėkite, kas ir šiais metais buvo: universitetų absolventų laidos išėjo ir papildė darbo biržą, tai yra nenormalu, reiškia nėra sureguliuota paklausa ir pasiūla, stoja tiek, kiek nereikia.
- Kur keliauja vėliau jūsų vaikai po pagrindinės mokyklos?
- Mūsų dauguma vaikų važiuoja į Šiaulius. Į gimnazijas išeina nelabai daug vaikų, o dauguma eina į profesinio rengimo centrą ir kai kurie baigia vidurinę kartu, kai kurie ne, čia jau tėvų pasirinkimas. Yra tokių, kurie baigę pagrindinę mokyklą iš karto dirba, nes tėvai negeba sudaryti sąlygų ir neturi finansinių galimybių, kad vaiką išlaikytų mieste. Jeigu tėvai nedirbantys, jie negali šito leisti. Jokio transporto, organizuojamo nuvežimui į Šiaulius (apie 20 km kelio – DELFI pastaba), nėra, tėvai patys turi rūpintis, o tai yra pakankamai brangu. Jeigu tėtis ir mama šeimoje nedirbantys yra, tai leisti vaiką mokytis, faktiškai finansiškai neįmanoma. Nėra daug tokių vaikų, bet jų yra.
- Kokios užsienio kalbos pas jus populiariausios?
- Anglų ir rusų. Turėjome prancūzų kalbos specialistę, bet jos tėvai kažkaip nenori ir nesirenka, galbūt dėl to, kad pritaikymas yra mažesnis. Dar seniau buvo ir vokiečių kalbos specialistė, bet irgi kažkaip neprigijo.
- Kiek pedagogų praras darbo vietas nuo rugsėjo 1 dienos, kai liks tik pradinė mokykla?
- Situacija yra tokia: pasilieka trys pradinių klasių mokytojos, ikimokyklinės grupės auklėtoja, logopedė - spec. pedagogė būtina, anglų kalbos mokytoja ir tikybos mokytoja, ji dirba labai daug metų, ateina vieną kartą per savaitę, tai faktiškai lieka šeši, visi kiti bus atleisti. Labai abejoju, kad jie susiras darbą būtent pedagoginį.
- Kaip yra su mokytojų atlyginimais? Visoje Lietuvoje pedagogai protestuoja, kad jie yra maži.
- Atlyginimas mokytojo priklauso nuo krūvio, nuo stažo ir nuo kategorijos. Jeigu tik baigęs mokytojas ir neturi etato, jo atlyginimas yra mažas, išgyventi iš jo yra sudėtinga. Jeigu dar šeimoje du mokytojai ir jie jauni žmonės, ką tik pabaigę universitetą, išgyventi yra beveik neįmanoma.
Pas bus faktiškai jaunesnių kaip 30 metų mokytojų nėra, viduriukas kažkur apie 40 metų. Jie yra nevietiniai, Tyruliai visuomet pasižymėjo važinėjančiais mokytojais. Didžioji dalis mokytojų atvažiuoja iš Šiaulių, keletas yra iš Radviliškio.
- Ar pasitaiko pas jus tokių piktybiškų neklaužadų vaikų?
- Kaimo vaikai yra ypatingi, jie yra kitokie nei miesto vaikai. Yra pas mus tų piktybiškų, bet su miesto neklaužadom nepalyginsi, mūsų yra dešimteriopai geresni. Mes nesusiduriam su tokiais atvejais, kad kažkas pasiuntė mokytoją ar panašiai. Vaikas, žinoma, negali būtų prikaltas prie suolo, jis pajuda, kartais pasielgia kitaip nei tikėtumėmės. Ateina juk vaikai iš skirtingų šeimų, kur socialiniai įgūdžiai šeimoje yra normalūs, ir kur nelabai, kur reikia net ir mamai padėti socializacijoje. Bet nėra tokių piktybinių ar baisių, kad jau plaukai šiauštųsi, o mokykloje dirbant ir tikėtis, kad viskas bus taip, kaip tu sumąstai, yra neįmanoma.
- Ar yra daug šeimų rajone, kurios turi problemų su alkoholiu?
- Yra tokių šeimų. Yra tokių vaikų, kurie ateina į ikimokyklinį skyrių, kuriuos reikia išmokyti ir rankas nusiplauti, ir tualetu pasinaudoti, ir susitvarkyti. Visokių yra šeimų, gyvename tokioje aplinkoje, kokioje gyvename. Turime ir perliukų, aišku, mokslo srityje tokių didelių perliukų nėra, bet kartais būna tokia mokinių grupė, kurių nemaža dalis įstoja ir į gimnazijas Šiauliuose.