Tiesioginiais perversmo organizatoriais laikomi karines pajėgas į Turkijos gatves išvedę generolai, pulkininkai ir kiti aukšto rango kariškiai. Dešimtys jų, sugurintomis nosimis buvo parodyti per šalies televiziją, vedami surištomis rankomis, o R. T. Erdogano rėmėjų miniai raginant surengti egzekucijas perversmininkams, pats prezidentas prakalbo apie mirties bausmės sugrąžinimą.
Tokia bausmė gali grėsti daliai iš 6 tūkst. sulaikytų kariškių, tarp jų – bent 100 generolų, taip pat prie perversmo neva prisidėjusiems 8 tūkst. pareigūnų, teisėjų, dešimtimis regionų gubernatorių.
Amerikiečiams tėškė karingą ultimatumą
Vis dėlto pagrindiniu Ankaros keršto taikiniu jau nuo pirmųjų perversmo akimirkų skelbtas asmuo – JAV gyvenantis Fethullahas Gulenas yra nepasiekiamas Turkijos teisėsaugai. Judėjimo „Hizmet“ dvasinis lyderis, buvęs imamas, dvasininkas ir islamo visuomenės veikėjas Turkijoje iki šiol laikomas labai įtakingu žmogumi, kuris turi milijonus sekėjų islamo pasaulyje.
Iš Turkijos į JAV 1999 metais išvykusio ir po metų sąmokslo rengimu prieš R. T. Erdoganą apkaltinto F. Guleno išdavimo pareikalavo Turkijos vyriausybė, prieš tai išdavusi tris arešto orderius suimti dvasininką. Šį kartą Turkijos vyriausybės pareiškimas nuskambėjo itin įsakmiu tonu ir labiau kaip ultimatumas, nei prašymas.
„Bet kuri šalis, kuri užstos F. Guleną, nebus mūsų draugė ir bus laikoma kariaujančia šalimi prieš NATO narę – Turkiją“, – rėžė vos kelis mėnesius vyriausybei vadovaujantis Turkijos premjeras Binalis Yildirimas, kuris buvo vienas aktyviausių politikų šalyje, pasipriešinusių perversmininkų mėginimams nuversti R. T. Erdoganą.
„Ši šalis jau daug nukentėjo nuo Guleno judėjimo. Aš kviečiu JAV ir prezidentą Baracką Obamą arba suimti, arba perduoti F. Guleną Turkijai. Jei esame strateginiai partneriai, turime daryti tai, kas būtina“, – antrino pats R. T. Erdoganas.
Teisingumo ministras Bekiras Bozdagas jau pareiškė, kad kaltinimai F. Gulenui yra atnaujinti, o visi įrodymai su ekstradicijos prašymu artimiausiu metu oficialiai esą bus perduoti JAV.
„Nemanau, kad JAV gali toliau dangstyti asmenį, kuris veikia prieš Turkiją. Tai pakenktų JAV patikimumui“, – pareiškė B. Bozdagas.
Gali kilti abejonių dėl Turkijos narystės NATO
Pats F. Gulenas tikino nesipriešinsiąs mėginimams jį išduoti Turkijai, nors Vašingtonas pabrėžė, kad Turkija tokį prašymą turi pagrįsti „solidžiais įrodymais“.
Atsargi JAV laikysena glumino turkus nuo pirmųjų perversmo valandų. Pavyzdžiui, JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry iš pradžių ne tik nepasmerkė perversmo, bet ir atsargiai bei neutraliai „vylėsi stabilumo taikos bei tęstinumo Turkijoje“.
Ir nors vėliau Barackas Obama nedviprasmiškai parėmė R. T. Erdoganą, aršiausi pastarojo šalininkai ėmė akivaizdžiai kaltinti JAV, kad būtent amerikiečiai esą organizavo visą perversmą.
Darbo ministras Suleymanas Soylu – ištikimas R. T. Erdogano šalininkas, dar šeštadienį skelbė, kad „Amerika organizavo perversmą“. Tiesa, kaip įrodymą ministras pateikė kelias pavasarį JAV pasirodžiusias žiniasklaidos publikacijas, kuriose užsiminta apie galimą perversmą Turkijoje.
Įtarimus amerikiečiams tik sustiprino faktas, jog Turkijoje esančioje Inčirliko oro pajėgų bazėje buvo sulaikytas turkų oro pajėgų generolas Bekiras Ercanas Vanas ir dar 11 aukštų karininkų.
Šia strategiškai svarbia baze jau daugiau nei pusę amžiaus naudojasi JAV karinės oro pajėgos – būtent čia laikoma apie 50 JAV branduolinių bombų B-61, o bazės infrastruktūra drauge naudojasi amerikiečių ir turkų kariškiai. Turkijos žiniasklaidoje netgi pasirodė įtarimų, jog iš šios bazės esą buvo organizuojami kariniai veiksmai prieš R.T. Erdogano valdžią.
Tokie viešai reiškiami kaltinimai Vašingtonui itin nepatiko. Pokalbio su Turkijos užsienio reikalų ministru Mevlutu Cavusoglu metu J. Kerry griežtai paneigė „visiškai tikrovės neatitinkančius teiginius apie JAV vaidmenį perversmo metu“.
„Tokie pareiškimai yra kenksmingi mūsų dvišaliams santykiams“, – įspėjo J. Kerry. Be to, jis pabrėžė, kad Turkija privalo imtis visų priemonių užtikrinti teisės viršenybę Turkijoje, gerbti žmogaus teises, gyvybę bei turtą.
Tokie perspėjimai nuskambėjo tuo metu, kai Turkijoje pradėti masiniai karinių ir civilinių institucijų valymai, o suimti žmonės buvo mušami bei kurį laiką laikomi arklidėse ar panašiose patalpose išrengti beveik visiškai nuogi.
Kiek vėliau, bendroje spaudos konferencijoje su Europos Sąjungos diplomatijos vadove Federica Mogherini, J. Kerry darsyk pakartojo savo perspėjimus Turkijos valdžiai gerbti teisės viršenybę.
F. Mogherini įspėjo Turkiją, kad jei ši įvykdys mirties bausmę perversmininkams, vargu ar Ankara gali tikėtis narystės ES, o J. Kerry prie šių perspėjimų pridėjo ir gerokai reikšmingesnį neakivaizdų grasinimą – Turkijai pasukus autoritarizmo keliu, gali kilti abejonių dėl tolesnės šios šalies narystės NATO.
„NATO taip pat turi reikalavimą dėl pagarbos demokratijai“, – perspėjo JAV Valstybės sekretorius.
Suartėjimas su Rusija neišvengiamas?
Tokie abipusiai JAV ir Turkijos apsižodžiavimai ypač maloniai turėjo skambėti Kremliui. Rusijos valdžia neslepia siekio sugriauti NATO, o į autoritarizmą linkusio R. T. Erdogano valdymo stilius neatsitiktinai lyginamas su Vladimiro Putino valdžia.
Pastaraisiais metais Turkijos ir Rusijos santykius galima apibūdinti vienu žodžiu: komplikuoti. Iki praėjusių metų lapkričio Ankaros ir Maskvos sąlyčio taškų būta daugiau nei prieštaravimų – pernelyg netrukdė net visiškai priešingos Turkijos ir Rusijos pozicijos Sirijos pilietinio karo klausimu.
2014-siais apie strateginę partnerystę kalbėję R.T. Erdoganas ir V. Putinas skelbė ir apie bendrus ekonominius projektus – dujotiekį bei rusiškas atomines elektrines Turkijoje.
Galiausiai atvirai už Basharo Al-Assado valdžios žlugimą pasisakiusi Turkija ir Sirijos režimą dar atviriau remianti Rusija galiausiai susidūrė tiesiogiai pernai lapkritį.
Turkijai remiant sukilėlius prieš Sirijos režimą, o Rusijos aviacijai bombarduojant opozicijos pajėgas, pasienyje augo įtampa: rusų lėktuvai nuolat pažeidinėjo Turkijos oro erdvę, o pasienyje sutelktų turkų naikintuvų pilotai vieną po kito laidė perspėjimus suįžūlėjusiems rusams.
Kol galiausiai kantrybė trūko ir lapkričio 24-ąją Turkijos naikintuvas F-16 numušė oro erdvės pažeidėją – Rusijos orlaivį Su-24.
Vienas rusų pilotas buvo išgelbėtas, o kitas žuvo – jį užmušė Turkijos remiami sukilėliai, dar sugebėję nukauti ir paieškos operacijoje dalyvavusį Rusijos jūrų pėstininką.
Po šio incidento Turkijos ir Rusijos santykiai smarkiai pašlijo: Kremlius ėmėsi plačių ir skaudžių Turkijai ekonominių sankcijų, o rusų turistai ėmė aplenkti Turkijos kurortus. Smūgis Turkijos turizmo verslui bei visai ekonomikai pakenkė R.T. Erdogano įvaizdžiui, bet dar labiau pakenkė jo bandymas užglaistyti incidentą.
Šių metų birželio 27-ąją R. T. Erdoganas parašė laišką Rusijos lyderiui V. Putinui. Laiške Turkijos vadovas „apgailestavo dėl incidento ir išreiškė užuojautą žuvusio rusų piloto šeimai“, o Rusijos žiniasklaida tokią formuluotę interpretavo kaip atsiprašymą. Kelis mėnesius lyg užsukta pylusi purvą ant Turkijos lyderio ir šios šalies, kuri esą bendradarbiauja su teroristais, Rusijos žiniasklaida kaip mat sušvelnino toną.
Rezultatų ilgai laukti nereikėjo – Rusijos pramonės ir verslininkų sąjungos vadovas Aleksandras Šokinas atsargiai pabrėžė, kad „galbūt ir nereikėtų laukti nuostabaus gyvenimo iš karto, tačiau pasiekus abipusį supratimą dėl sudėtingų klausimų, galima kalbėti apie santykių atkūrimą per artimiausius kelerius metus“. Atšauktas kelionių iš Rusijos į Turkiją draudimas leido lengviau atsikvėpti Turkijos turizmo sektoriui.
Be to, akivaizdžia permaina galima laikyti ir Turkijos sprendimą atšildyti santykius su Izraeliu – strategiškai svarbia Turkijai šalimi, kuri padėjo Ankarai modernizuoti ginkluotąsias pajėgas, tačiau prieš 6 metus buvo užsitraukusi R. T. Erdogano bei jo remiamų vietos islamistų rūstybę.
Izraelis pastaraisiais metais palaiko šiltus ir glaudžius santykius su Maskva, kuri Sirijos pilietinio karo fone Tel Avivui atrodo patikimesnė, nei JAV. Prie Izraelio ir Rusijos pozicijos dar prieš karinį perversmą netikėtai prisijungė ir Turkija, kai liepos pradžioje premjeras B. Yildirimas pareiškė, jog su Sirijos režimu siekiama palaikyti normalius santykius.
Toks R. T. Erdogano marionete laikomo Turkijos premjero pareiškimas laikomas dideliu įvykiu, mat dar neseniai Ankara siekė nuversti B. Al-Assadą. Spėjama, kad Rusijos ir Turkijos pozicijų suartėjimas prisidėjo prie sąmokslininko sprendimo nuversti patį R. T. Erdoganą.
„Turkijos noras susitaikyti su Sirija sietinas su noru suvaldyti irano įsigalėjimą Artimuosiuose rytuose. Tuo tarpu susitaikymas su rusija yra Turkijos strategijos dalis“, – aiškino regioninės geopolitikos ir energetikos ekspertas Michaelas Tanchumas.
Kitos priežastys susitaikyti su Rusija gali būti vidinės – Rusijos parama kurdams jau kurį laiką neramino Turkiją. Be to, pastaraisiais mėnesiais su „Islamo valstybe“ siejami teroristiniai išpuoliai Turkijoje pasižymėjo vienu keistu bruožu – išpuolius rengė vyrai iš Rusijos, Uzbekistano ir Kirgizijos – šalių, kur islamistai labai nesunkiai randa naujų savanorių, nors oficialiai Kremlius kariauja prieš „Islamo valstybę“.
Tiesa, Kremlius žinią apie perversmą Turkijoje pasitiko atsargiai, nepasmerkdama perversmininkų. Pavyzdžiui, Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas išreiškė viltį, kad „įvykiai Turkijoje baigsis kaip galima greičiau, o legitimi valdžia, stabilumas ir tvarka bus užtikrinti“.
Premjeras Dmitrijus Medvedevas paragino Ankarą atkurti konstitucinę tvarką, nors taip pat pridūrė, kad „įvykiai Turkijoje rodo susiskaldymą visuomenėje ir šalies ginkluotose pajėgose“. O iš pradžių, pirmosiomis perversmo valandomis, kai pusiausvyra dar kybojo ant plauko, kai kurie rusų ekspertai netgi teigiamai įvertino „pokyčius Turkijoje“.
Tačiau sėkmei nusisukus nuo perversmininkų, kaip mat imta džiūgauti dėl būsimųjų susidorojimų, R. T. Erdogano valdžios stiprinimo, kas, rusų manymu, gali įvaryti pleištą NATO viduje.
„Šis nevykęs sąmokslas pagerins Maskvos ir Ankaros santykius. Turkijos vadovybė vystys labiau savarankišką politiką ir stengsis užtikrinti saugumą šalyje“, – tikino Kremliaus finansuojamo Tarptautinių strateginių tyrimų organizacijos ekspertas Kerimas Hasas.
Rusijos Federacijos tarybos tarptautinių reikalų komiteto pirmininkas Konstantinas Kosačiovas džiaugėsi nesėkminga perversmo baigtimi, mat, jog nuomone, sąmokslą sukėlė karininkai buvo nepatenkinti R.T. Erdogano suartėjimu su Rusija.
„Akivaizdu, jog Erdoganas įtarė – sąmokslas buvo ne už kalnų“, – rašė K. Kosačiovas.
Įtaria, kad apie perversmą žinojo ir paspendė spąstus
Tokia nuomonė, kad R. T. Erdoganas pastaraisiais metais ruošėsi galimam kariniam perversmui nėra nauja. Tačiau klausimai dėl to, ką iš tikro prieš kylant perversmui apie jo detales žinojo Turkijos lyderis, keliami vis garsiau.
Vienas pirmųjų apie tai, kad pats R. T. Erdoganas suorganizavo perversmo spektaklį, prabilo sąmokslu kaltinamas F. Gulenas.
„Yra tikimybė, kad perversmas buvo sustyguotas siekiant mesti kaltinimus mano judėjimui“, – viena retų interviu pareiškė F. Gulenas.
Tokios sąmokslo teorijos šalininkai atkreipė dėmesį į nemokšiškus perversmininkų veiksmus – pasyvumą, neryžtingumą, nesugebėjimą išnaudoti progų, pavyzdžiui suimti arba neutralizuoti patį R. T. Erdoganą, savo pusėje teturintį tik apsaugos ir policijos dalinių palaikymą, kai perversmininkai turėjo tankus, naikintuvus ir gerai ginkluotus karius.
Be to, įtartinu pasirodė ir stichiškas R.T.Erdogano šalininkų pasirodymas Stambulo bei Ankaros gatvėse naktį iš penktadienio į šeštadienį – po prezidento raginimo tarsi iš niekur išdygę tvirti, ūsuoti ir „alahu akbar“ šaukiantys vidutinio amžiaus vyrai greitai paralyžiavo karių veiksmus.
Galiausiai į sąmokslo teorijų ugnį žibalo šliūkštelėjo ES komisaras Johannesas Hahnas, kuris rūpinasi Turkijos derybomis dėl galimos šios šalies narystės ES.
„Atrodo, kad kažkas buvo iš anksto paruošta. Sąrašai buvo paruošti iš anksto. Aš esu labai susirūpinęs, tai yra ko mes bijojome“, – pareiškė ES komisaras, kalbėdamas apie įtariamųjų sąrašus – į juos labai greitai pateko tūkstančiai pavardžių, įrašytų iš anksto, dar neprasidėjus perversmui.
Būtent todėl vienoje teorijų svarstoma, kad R.T. Erdoganas žinojo apie prieš jį rengiamą sąmokslą, bet būdamas užtikrintas dėl paramos, leido organizatoriams žengti pirmuosius žingsnius.
Užsitikrinęs kritinę policijos ir kai kurių įtakingų kariškių paramą, R.T. Erdoganas esą norėjo atskirti pelus nuo grūdų: suteikė galimybę visiems prieš jį nusiteikusiems „apsišviesti“, o tada smogė jiems visa jėga, panaikindamas bet kokią pasipriešinimo galimybę ateityje.
