Buvęs Lenkijos gynybos ministras Januszas Onyszkiewiczius, kuris šiuo metu eina Euroatlantinės asociacijos vykdomosios tarybos pirmininko pareigas, teigia, kad Aljansui būtinai reikia supaprastinti karinių pajėgų panaudojimo procesą ir įkurti karinio pobūdžio Šengeno zoną.
- NATO viršūnių susitikime aljanso šalių lyderiai priėmė sprendimą dislokuoti bataliono dydžio kovines grupes Baltijos šalyse ir Lenkijoje, sukurti daugianacionalinę brigadą Rumunijoje, o JAV dvišaliu pagrindu nusprendė kurti amerikiečių brigadą Lenkijoje. Jūsų nuomone, ką dar galima padaryti, kad NATO atgrasymas prieš Rusiją būtų realus?
- Ko mums papildomai tikrai reiktų, tai efektyvesnės, greitesnės sprendimų priėmimo procedūros, kuri leistų greičiau panaudoti karines pajėgas. Nes dabar net jeigu kai kurie koviniai junginiai bus pasirengę kovai per 48 valandas, bet jei tai leidžiantis politinis sprendimas užtruks dvi savaites, nebus jokios naudos. Taigi visos sprendimų priėmimo procedūros racionalizavimas leistų NATO sąjunginių pajėgų vadui Europoje (SACEUR) ar kitam vadui ne tik dislokuoti kovinius junginius, bet ir greičiau įsitraukti į tikrus kovos veiksmus.
Antras dalykas, ko mums reikia, tai tarsi karinio Šengeno. Turiu mintyse, pajėgumų permetimo reguliavimo harmonizavimą: pačių karių ir karinės įrangos. Reikia išvengti situacijos, kurią turime dabar, kad kai kuriose šalyse, net užsienio pajėgų atsiradimas teritorijoje privalo būti patvirtintas parlamento. Be to, turime situacijų, kad kai kuriose šalyse didesnio nei 1500 užsienio karinio personalo atsiradimas yra griežtai draudžiamas.
Galiausiai, labai dažnai nutinka, kad kai kuriose šalyse sunkumų kelia grynai techniniai geležinkelių sistemų apribojimai.
Taigi bendrąja prasme, net jeigu koviniai vienetai bus visiškai pasirengę, net jei bus politinis pritarimas veikti, techninės priežastys gali tiek sulėtinti karinių pajėgų permetimą, kad taktiniu požiūriu jos bus bevertės. Ateityje reikia išspręsti šiuos dalykus ir jie gali būti padaryti be jokio NATO viršūnių susitikimo. Tikėkimės, kad šios problemos išsispręs.
Dar mums reiktų – sprendimo pertvarkyti ryčiausią Aljanso pajėgų korpusą Šcecine. Šis korpusas buvo sukurtas su trimis divizijomis – vokiečių, lenkų ir danų. Dabar šis korpusas yra tik vadavietė. Laimei, pasirengimo lygis kur kas didesnis nei anksčiau, bet ši vadavietė neturi jai priskirtų kovinių vienetų, kuriuos vadas galėtų panaudoti.
Apibendrinant, galiu pasakyti, kad yra keletas dalykų, kuriuos reiktų išspręsti, bet bendrąja prasme esu labai patenkintas, jog Velse nubrėžta politinė linija dabar įgyja aiškų keturių daugianacionalinių batalionų pavidalą.
Pastaba: NATO viršūnių susitikime sutarta dėl efektyvesnio sprendimų priėmimo proceso tiek, kad SACEUR turės galimybę padidinti karinės parengties lygį, jog budinčios pajėgos būtų paruoštos perdislokavimui. Tačiau sprendimas permesti pajėgas lieka politinis, kurio karinė vadovybė priimti negalės.
- Lietuvoje buvo diskusijų dėl Vokietijos, kuri vadovaus Lietuvoje įsikursiančiam daugianacionaliniam batalionui, nes šios šalies užsienio reikalų ministras, socialdemokratas Frankas Walteris Steinmeieris interviu „Bild“ prieš mėnesį pareiškė, kad Aljansas neturėtų komplikuoti situacijos garsiai mojuodamas ginklais ar kurstyti karo. Jūsų nuomone, išties reikia nerimauti?
- Aš manau, kad jo pareiškimas buvo išsakytas vidiniam vartojimui. Turime prisiminti, kad kitais metais Vokietijoje bus rinkimai, o socialdemokratai, kuriems ministras F.W Steinmeieris priklauso, akivaizdžiai bando pelnyti gana pacifistinio elektorato simpatijas. Aš tikrai manau, kad tai skirta vidiniam vartojimui.
Galiausiai, pagrindinę užsienio politikos liniją brėžia kanclerė Angela Merkel. Jeigu po šios deklaracijos Vokietija pritarė batalionų kūrimui Baltijos šalyse ir Lenkijoje bei nusprendė vadovauti vienam iš batalionų, tai reiškia, kad Vokietijoje laikomasi visiškai kitos nuomonės nei išsakė ministras F.W. Steinmeieris. Taigi nesureikšminčiau šios situacijos.
Be to, vokiečiai veikiausiai prisidės prie bataliono Lenkijoje, kuriam vadovaus amerikiečiai.
- Tarptautinio gynybos ir saugumo centro studijoje apie Baltijos šalių apginamumą teko skaityti, kad Aljansas turėtų apsispręsti ne tik dėl įtikinamo priešakinio dislokavimo, bet ir turėti efektyvią strategiją, kaip įveikti prieš Rusijos pranašumą oro kontrolės srityje Baltijos regione. Ką jūs apie tai manote?
- Manau, kad rimto karinio susidūrimo su Rusija atveju komunikacijos linija tarp Lenkijos ir Lietuvos (paskui Latvijoje ir Estijos) per Suvalkus atsidurtų pavojuje. Bet, galiausiai, tai ne vienintelė prieigos linija, dar yra kranto linija, todėl reikia išvystyti pakankamus Estijos, Latvijos ir Lietuvos uostų pajėgumus, kad jie galėtų priimti pagalbą iš jūros – karius ir karinę įrangą. Tai galima padaryti, iš dalies jau turėjo būti padaryta.
Čia galėtų padėti NATO investicijų programa NISP. Lenkijoje mes pritraukėme labai daug investicijų iš šio fondo, pritaikėme savo jūrų ir oro uostus. Aš manau, kad net blogiausiu atveju, jei Rusijos pajėgos perkirstų Lietuvą ir Lenkiją nuo Kaliningrado iki Baltarusijos, tai nereikštų, kad nebūtų įmanoma pasiekti Baltijos šalių. Reikia turėti omenyje, kad Rusijos Baltijos jūros flotilė yra kur kas silpnesnė nei NATO šalių narių, plius neužmirškite Švedijos.
- Ko NATO dar trūksta, be to, ką jau paminėjote?
- Mano nuomone, mums reikia dar aktyviau vystyti ypač greito reagavimo pajėgas ir pasiekti viršūnių susitikime nubrėžtus dydžius. Tai labai svarbus žingsnis pirmyn, tai jau tikri pajėgumai. Jeigu tai materializuosis, tada Estijos, Latvijos ir Lietuvos patiriamas pavojus tikrai dramatiškai sumažės. Tikiuosi, kad ypač greito reagavimo pajėgos taps realybe ir tada bet kuri karšta Kremliaus galva, prieš imdamasi veiksmų ir leisdamasi į bet kokius nuotykius, pagalvos ne dukart, o tris ar keturis kartus.
- Kokios turite informacijos apie būsimą amerikiečių brigadą Lenkijoje, kuri dislokuojama ne po NATO skėčiu, bet dvišaliu pagrindu. Kaip suprantu, ji bus išsklaidyta?
Esate teisi, tai nebus vientisa Lenkijoje dislokuota brigada. Tai bus vadavietė, kuri gali apimti ir diviziją. Tikriausiai, Lenkijoje bus iš anksto dislokuota reikiama įranga, bent jau dalis jos, reikiamos brigadai, o vadavietė padengs įvairius amerikiečių sausumo pajėgų kovinius vienetus mūsų regione. Ji, žinoma, dar gali būti sustiprinta koviniais vienetais iš Jungtinių Valstijų ar Vakarų Europos.
- Kokios priežastys, jūsų nuomone, lėmė, kad NATO galiausiai apsisprendė dislokuoti pajėgumus rytiniame flange ir pereiti nuo sąjungininkų užtikrinimo politikos prie atgrasymo? Klausdama apie priežastis neturiu mintyse Rusijos veiksmų Ukrainoje ir dažnų pratybų Baltijos jūros regione, nes tai vyko jau anksčiau.
- Aš manau, kad daugiausia lėmė nuolatinė kategoriška ir agresyvi Rusijos pozicija. Galiausiai, juk matėme šios politikos pavyzdį Gruzijoje, kai Rusija įsiveržė į Gruziją. Kas nors gali pasakyti, kad Rusija atsakė į prezidento Michailo Saakašvilio veiksmus, bet net ir tokiu atveju atsako mastas buvo nepriimtinas, o Rusija neapsiribojo Pietų Osetija, ji įsiveržė į Abchaziją bei pagrindinę Gruzijos teritoriją. Tai buvo nepateisinama jokia priežastimi – nei karine, nei politine.
Tai tiesiog buvo puikus preventyvaus karo pavyzdys, kuris pademonstravo, kad Rusija preventyvius kovinius veiksmus traktuoja kaip legitimų veiksmą. Tokie veiksmai gali būti pradėti be jokios priežasties, kaip tai buvo Abchazijoje ir Kryme. Rusų pasiteisinimas įsiveržus į Krymą buvo ne kažkokie konkretūs įvykiai, bet tai, kad, rusų nuomone, ten galėjo kažkas nutikti. Tai reiškia, kad Rusija bet kada gali pareikšti, jog, jos manymu, kažkur situacija gali pablogėti ir jie privalo įsiveržti karine jėga.
Manau, kad viską apibendrinus gana aišku, jog NATO nebeužteko užtikrinti šalis nares, jog sąjungininkės yra saugomos Aljanso skėčio, prireikė aiškiai parodyti Rusijai, jog bet koks nuotykis ar nedidelė agresija prieš bet kurią NATO šalį bus agresija prieš visą Aljansą.
- Bendrąja prasme, ar jūs patenkintas NATO viršūnių susitikimo rezultatais?
- Galiu pasakyti, kad tikrai esu labai patenkintas, nes, galiausiai, NATO skelbia ne deklaracijas, o imasi praktinių, vizualių ir apčiuopiamų veiksmų. Ir šios priemonės matomos ne tik Lietuvoje, bet, tikiuosi, ir Kremliuje.