Analitinės kompanijos „Jane`s“ duomenimis 2015 metais karines išlaidas Rusija padidino 21 proc., nepaisant to, ji save laiko NATO agresijos auka, nors Šiaurės Atlanto aljansas atvirkščiai – kaip agresorę įvardija Rusiją. Rusijos ambasadorius NATO pareiškė, kad Rusija Aljanso nelaiko partnere, nors liepos 13-ąją numatytas abiejų šalių atstovų susitikimas. Ir tai jau antrasis, po ilgos pertraukos nuo 2014 metų. Pirmasis įvyko balandžio mėnesį.
NATO viršūnių susitikime Varšuvoje šįkart dalyvavo ir ne NATO narės – Suomijos – prezidentas, prieš savaitę susilaukęs gąsdinimo savo paties šalyje priimdamas svečią iš Rusijos.
„Organizacija NATO, ko gero, su pasitenkinimu kariautų su Rusija iki paskutinio suomių kario. Jums to reikia? Mums ne, mes nenorime. Bet patys spręskite, ko jums reikia“, – aiškino V. Putinas.
Ar reikia didžiausią Europoje sausumos sieną su Rusija turinčiai valstybei narystės NATO? Suomija kol kas dar neapsisprendžia, kaip ir Švedija. Po Krymo aneksijos abi pasirašė susitarimus dėl pagalbos Aljanso pajėgoms (jei jos prireiktų), abi pastaruoju metu išgyvena ir padidėjusius Rusijos oro pajėgų ir povandeninių laivų incidentus. Tačiau visuomenės abiejose valstybėse vis dar labiau priešinasi nei pritaria, daugiausiai manant, kad jungimasis prie NATO padidintų, o ne sumažintų karo grėsmę. Kad reaguotų tučtuojau, primena ir Rusijos vadovas.
„Įsivaizduokite, kad Suomija įstoja į NATO. Vadinasi, Suomijos pajėgos nebebus nepriklausomos ir iš tiesų suverenios. Jos ims priklausyti NATO infrastruktūrai, kuri akimirksniu atsidurs prie Rusijos sienų. Kaip manote, mes ir toliau taip veiksime? Pajėgas atitraukėme pusantro tūkstančio, ir ką, negi jos ten ir liks?“ – kalbėjo Rusijos prezidentas.
Tačiau V. Putino minimas pusantro tūkstančio kilometrų atstumas – melagingas. Tokia teritorija apimtų kone visą Rusijos Vakarų karinę apygardą, o joje dabar, Londono ekspertų skaičiavimu, 65 tūkst. karių su 700 tankų. Prieš pusmetį Rusija pažadėjo sukurti dar tris divizijas po 10 tūkst. karių, dvi iš jų – Vakarų apygardoje.
Taigi, pajėgų Rusija turi dešimtis kartų daugiau negu NATO šalys, o ir organizuotos, ir aprūpintos jos taip, kad paskirtis aiškiai puolamoji, o ne gynybinė. Tad svarbiausias sprendimas Varšuvoje Baltijos šalims – tai, kad pastiprinimo, kuris galėtų atvykti, nebepakanka, ir pajėgas priešakinėse sąjungininkėse privalu laikyti nuolatos, nors ir rotuojant ten karius.
„Keturi batalionai – Lenkijoje, Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Šios pajėgos bus tvirtos ir tarptautinės. Džiaugiuosi galėdamas pranešti, kad Kanada bus pagrindinė batalionui vadovaujanti valstybė Latvijoje, Vokietija vadovaus Lietuvoje, Jungtinė Karalystė – Estijoje, o Jungtinės Valstijos bus pagrindinė valstybė Lenkijoje“, – žinią pranešė NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas.
Po Antrojo pasaulinio karo nuolatos vengusi bet kokio karinio vaidmens, dabar Vokietija galų gale nusprendžia imtis karinės lyderystės atsakomybės, nors ir nenoromis. Kovą apklausos rodė, kad 57 proc. vokiečių nenorėtų ginti Baltijos šalių ir Lenkijos, vėliau jos užsienio reikalų ministras interviu „Bild“ pareiškė, kad siųsdamas tankus į pratybas rytinėse sąjungininkėse, NATO žvangina ginklais ir kursto karą, užuot derėjęsis su Rusija. Franko-Waltero Steinmeierio kritiką birželį parėmė du trečdaliai, ir tik 9 proc. pasisakė už bataliono siuntimą.
Maža to, Varšuvoje Amerikai, Vokietijai ir Prancūzijai pavyksta pasiekti ir tai, kad su batalionų pažadu būtų primintas dar 1997 m. NATO su Rusija pasirašytas neįpareigojantis susitarimas, kad Aljansas nedislokuos didelių nuolatinių pajėgų jos kaimynystėje, nors NATO ir pripažįsta, kad Rusija pati tą susitarimą sulaužė. Tačiau batalionų dislokavimo pabaiga nenurodoma, tad Baltijos šalims toks sprendimas – istorinis. Karine prasme, visos ekspertų ir buvusių NATO vadų rekomendacijos rodo, kad to dar maža, kad reikia mažiausiai keturiskart didesnių dalinių, brigadų ir kur kas didesnio užnugario, kad Baltijos šalys taptų apginamos. Kol kas papildoma brigada, 4000 karių, siunčiama tik į Lenkiją, pagal Vašingtono, o ne NATO iniciatyvą.
„Yra šalių, žiūrinčių skeptiškai kariniu požiūriu, ir šalių, žiūrinčių skeptiškai kaštų požiūriu. Ir tai užtruks laiko. Nesakome, kad brigada turi būti rytoj. Varšuva nėra galutinė stotelė“, – yra sakęs Tomas Jermalavičius, Estijos tarptautinio gynybos studijų centro vadovas .
Skepticizmas kaštų požiūriu matosi ir šią savaitę paskelbtoje NATO gynybos išlaidų ataskaitoje. Lietuvos šuolis – vienas didžiausių, tačiau irgi tik po dešimties metų atsikalbinėjimų, nors Lietuva ir pirmauja tarp sąjungininkų pagal išlaidų dalį, skiriamą ginkluotei. 2 proc. išlaidų gynybai standarto, ekspertų rekomenduojamo kaip būtino minimumo, NATO kol kas tesilaiko vos kelios šalys ir kol Rusija per metus išlaidas gynybai padidina daugiau nei dviem dešimtimis procentų, daugelis didžiųjų NATO sąjungininkų Europoje vis dar tik žada didinti išlaidas ir tik dešimtadaliais ar keliais procentais, tad Aljanso viduje – vis dar jaučiama didžiulė disproporcija tarp to, kiek naštos prisiima Jungtinės Valstijos, o kiek – Europa.
„Jei pažvelgsite 20 metų atgal, Amerikos ir likusio Aljanso išlaidų pasiskirstymas buvo penkiasdešimt su penkiasdešimt. Dabar Europa skiria maždaug 25 proc., o Amerika – 75 proc. Taigi visai suprantama, kad amerikiečiai sako: kodėl nešame gynybos naštą, kai Europos BVP skaičiuojamas trilijonais?“ – sakė buvęs NATO pajėgų Europoje vado pavaduotojas Richardas Shirreffas.
Tuo metu „Hudson“ instituto bendradarbis Marius Laurinavičius teigia, kad jei iš tiesų norime parodyti amerikiečiams, jog esame pasiryžę gintis, ir paskatinti juos ginti mus, turėtume kalbėti apie 3 proc. skiriamus gynybai.
Baigiamasis Varšuvos vadovų susitikimo dokumentas – neįprastai griežtas, ypač dėl Rusijos žvanginimo branduoliniu ginklu. Dar užpernai vos paminėjęs, kad ir trys NATO narės turi šio ginklo, šiandien Aljansas perspėja, kad jei Rusija pamėgintų, kaip gąsdina, ryžtis neįsivaizduojamam ir panaudoti branduolinį ginklą, NATO turi ryžto atsakyti tuo pačiu, todėl konflikto pobūdis pasikeistų iš esmės. Prie normalių santykių su Rusija nežadama grįžti tol, kol Maskva pradės gerbti tarptautinę teisę ir laikytis įsipareigojimų. Tačiau dėl to, ar didesnis saugumas – daugiau ginkluotės ir karių, ar galimo priešininko įtikinėjimai, ir ar vienas iš šių komponentų suderinamas su kitu, Varšuvoje taip ir nesutariama.
