Prieš 10 metų NATO jau perrašė istoriją surengdama viršūnių susitikimą Rygoje – tai buvo reikšmingas, nors ir simbolinis ženklas visoms Baltijos šalims, kurios tuo metu skaičiavo vos antrąsias narystės Aljanse metines.

Tuometinio susitikimo darbotvarkė kaip diena nuo nakties skyrėsi nuo dabartinės: 2006 metais Aljanso šalims labiausiai rūpėjo misija Afganistane, be to, buvo ieškoma naujo vaidmens NATO – svarstyta plėsti bendradarbiavimą su kitomis šalimis.

Šiemetiniame renginyje išryškėjo kelios svarbiausios temos, kurių svarbiausia susijusi su Lietuvos ir kitų Baltijos šalių gynyba bei visu rytiniu NATO pasieniu. Aljanso koridoriuose jau nebekyla retorinių klausimų „kam iš viso reikalinga NATO“.

Dar daugiau – tokius klausimus pastarąjį dešimtmetį agresyviai kėlusi Rusija dėl savo karinės galios stiprinimo bei panaudojimo Ukrainoje kone atvirai įvardijama grėsme NATO šalims. Nuraminusios Baltijos šalis kitos NATO narės su JAV priešakyje nusprendė, kad vien simbolinių priemonių – sustiprintos Oro policijos misijos, tarptautinėse pratybose rotuojamų kuopų neužtenka.

Lenkijos kariuomenė/ NATO
Foto: AFP/Scanpix

Todėl jau dabar viešai pripažįstama, kad kiekvienoje Baltijos šalyje (bei Lenkijoje, Rumunijoje ir Bulgarijoje) bus dislokuotos daugianacionalinės pajėgos – po bataliono dydžio kovinę grupę, arba iki tūkstančio karių su savo technika. Lietuvoje dislokuotam batalionui vadovaus Vokietija, kuri skirs daugiausiai karių, be to, manoma, kad prisidės Nyderlandų ir Norvegijos daliniai.

Galutiniai sprendimai dar turės būti patvirtinti NATO viršūnių susitikime Varšuvoje, tačiau jau dabar aišku, kad tiek Lietuva, tiek visas Aljansas imasi beprecedentinių žingsnių, apie kuriuos prieš dešimtmetį vargu ar galima buvo svajoti.

Kitais panašaus reikšmingumo žingsniais galima laikyti nebent pačią Lietuvos narystę Aljanse, viešą buvusio JAV prezidento George'o W. Busho įsipareigojimą ginti Lietuvą bei daugiausiai Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės pastangomis pasiektą susitarimą dėl Baltijos šalių gynybos planų parengimo.

Valdas Adamkus ir George'as Bushas
Foto: www.president.lt

Ne visi žino, nuo kokių aplinkybių priklauso tokie sprendimai ir kaip jie priimami. Sudėtingi aukščiausių šalių vadovų, jų patarėjų, įvairaus rango valdininkų, diplomatų, kariškių bei ekspertų manevrai paprastai vyksta gerokai prieš NATO viršūnių susitikimus.

Neretai pabrėžiama, kad dar nepasibaigus vienam tokio lygio susitikimui jau planuojama kito darbotvarkė. Nepaisant viso ilgo proceso, finišo tiesioji beveik visuomet yra pats susitikimas, kurio metu vyksta paskutinės minutės derybos, patvirtinami arba atmetami sprendimai, o menkiausi pataisymai painių sakinių formuluotėse gali pakeisti strateginę situaciją.

O kas iš tikrųjų vyksta NATO viršūnių susitikimuose ir kokia jų reikšmė? Detalėmis su DELFI sutiko pasidalinti Krašto apsaugos ministerijos (KAM) gynybos politikos direktorius Vaidotas Urbelis, kuris turi ilgametę dalyvavimo tokiuose renginiuose patirtį.

Pripažįsta: Baltijos šalys – pafrontės valstybės

Birželio pabaigoje vykęs NATO gynybos ministrų susitikimas buvo paskutinė stotelė prieš Varšuvos renginius.

„Čia kaip 5 km bėgime lieko paskutinis ratas ir prasideda spurtas. NATO kontekste – tai paskutinis kampų gludinimas ir galutinių sprendimų paieška“, – vaizdžiai palygino V. Urbelis.

Po įvairių komitetų svarstymų jau ministrų lygmenyje patvirtinta, kad NATO rytiniame sparne reikės atgrasymo priemonių – keturių bataliono grupių trims baltijos šalims ir Lenkijai. Varšuvos sustikimo metu bus oficialiai paskelbtos valstybės, kurios duos savo pajėgas ir kur jos bus dislokuotos. Vėliau seks įgyvendinimas – finansai, logistika, ryšiai, pavaldumas ir pan.

„Dažnai ginčijamais, ar batalionų grupės Baltijos šalyse ir Lenkijoje yra kažkas naujo ar ne. Manau taip, tai fundamentalus pokytis NATO gynybinėje filosofijoje. Po Šaltojo karo pabaigos NATO dislokuodavo sausumos karinius vienetus TIK už Aljanso ribų, dabar tai daroma viduje.

Dar pridėčiau – NATO pagaliau suprantamas ir pafrontės šalyse esančių teritoriniu pagrindu sukurtų mažesnių vienetų poreikis gynyboje“, – teigė V. Urbelis. Be to, jo teigimu Varšuvoje bus nuspręsta dėl NATO vaidmens Irake, veiksmų Viduržemio jūroje. Čia, anot KAM atstovo, NATO vaidmuo tik didės.

NATO generalinis sekretoriaus – sprendėjas ar tik viešasis veidas?

Savo viešame komentare V. Urbelis priminė taisyklę, kad NATO generaliniais sekretoriais tampa tik Vakarų Europos valstybių piliečiai, bet niekada Kanados ir JAV (pastarajai šaliai visuomet rezervuota vyriausiojo NATO pajėgų vado postas, kurį užima amerikiečių generolas arba admirolas).

Be to, NATO vadovu dar niekada nebuvo moteris arba asmuo iš Rytų Europos, nors viešų svarstymų dėl pastarosios galimybės anksčiau būta – pavyzdžiui prieš kelerius metus bent jau žiniasklaidoje rimtai svarstyta lenko Radoslawo Sikorskio kandidatūra. šiuo metu NATO vadovas yra buvęs Norvegijos premjeras Jensas Stotlenbergas.

Jensas Stoltenbergas
Foto: AFP/Scanpix

Iš pirmo žvilgsnio, NATO vadovo pareigos – simbolinės, mat jis tėra Aljanso veidas bei posėdžių pirmininkas. Pavyzdžiui, būtent NATO vadovas nustato pasisakymų eiliškumą.

„Atrodo smulkmė, bet visi nori šnekėti pirmi, nes nedaugelis išsėdi iki galo, o jeigu ir išsėdi, išklausyti dvidešimt penktą panašų pasisakymą reikia turėti kantrybės. Ypač tai svarbu NATO viršūnių susitikime“, – sakė V. Urbelis. Be to, anot KAM pareigūno, kai NATO vadovas sako oficialią Aljanso poziciją, šalių atstovai seka kiekvieną žodį, kad nenukryptų nuo sutarto teksto.

„Bet jei pats generalinis sekretorius nukrypsta – iš karto bandoma jį grąžinti į „doros kelią“. Be to, valstybės kišasi ir NATO tarptautiniame štabe bando „įkišti“ savo žmonės“, – apie užkulisius pasakojo V. Urbelis. Vis dėlto, jis patikino, kad NATO vadovui ne šiaip keliami aukšti reikalavimai.

„Jis turi gerai sutarti tiek su JAV, tiek su ES šalimis, tiek su Turkija. Nėra lengva. NATO vadovais tapdavo ministrai, o nuo 2009 m. – buvę Danijos ir Norvegijos premjerai. Pasekmės – buvę premjerai nori daugiau laisvės ir atsakomybės priimant sprendimus, jų vadovavimo funkcija natūraliai labiau išreikšta“, – teigė V. Urbelis.

Tiesa, jis pripažino, kad NATO valdo valstybės, ne generalinis sekretorius, todėl natūraliai NATO šalių ambasadoriai būna nepatenkinti per didelėmis Aljanso vadovo vadovavimo pasireiškimais.

„Keletą kartų buvo bandoma suorganizuoti savotiškus „maištus“ – atvirai su pasikalbėti su NATO vadovu, kad jis sau leidžia per daug. Bet jei ambasadoriai Briuselyje pernelyg įsijaučia, generalinis sekretorius visada gali pasakyti: gerai, jei jūs nesutinkate, paskambinsiu jūsų šalies prezidentui ir paklausiu, ar tikrai tokia jūsų pozicija kaip jūs sakote“, – teigė V. Urbelis.

Jo žiniomis, toks atvejis esą buvo pasitaikęs ir su lietuviais, kai NATO vadovas bandė susisiekti su Lietuvos prezidentu Valdu Adamkumi, nors pastarasis tuo metu atostogavo Meksikoje. Galiausiai, anot V. Urbelio, stengiamasi pasiekti kompromisą, kad nė vienos NATO šalies ambasadorius nesijaustų pralaimėjęs. Tiesa, viršūnių susitikimuose skambinti valstybių vadovams paprastai neprireikia, mat su jais galima pasikalbėti čia pat, akis į akį.

Vis dėlto, anot V. Urbelio, NATO vadovas siekia užtikrinti, kad visi svarbiausi sprendimai būtų priimti dar prieš viršūnių susitikimą.

Todėl kalbos, kad galutiniai sprendimai dėl NATO atgrasymo priemonių dislokavimo Baltijos šalyse, o ypač dėl Lenkijos bus patvirtinti Varšuvoje gali reikšti, kad esama tam tikrų prieštaravimų. Todėl galutinės deklaracijos tekstas gali būti derinamas iki paskutinės sekundės.

Kas ir kaip suvaldo minią?

V. Urbelis pažymėjo, kad NATO viršūnių susitikimas – didžiulė garbė organizatoriams, reklama šaliai. Tad jei tokie renginiai ir neatsiperka finansiškai, yra kitokių naudos būdų. Tiesa, tokio lygio susitikimai neišvengiamai reiškia vieną – tai būna milžiniška logistinė operacija. Mat susitikimai vyksta ne tik tarp 28 NATO šalių vadovų, bet ir kartu su šalių partnerių atstovais. Ir nors šiemet, skirtingai nei prieš dešimtmetį misija Afganistane prioritetų sąraše nėra svarbiausioje vietoje, tačiau jei rengiamas „Afganistano susitikimas“, galima tikėtis daugiau nei pusšimčio šalių atstovų.

„Kiekvienas delegacijos vadovas nusipelno dėmesio. Paraleliai vyksta užsienio reikalų ir gynybos ministrų diskusijos, kartais kariuomenės vadų vakarienė.

Taigi, pridėkite dar 100 VIP’ų, o dar ambasadoriai, kai kurių valstybės vadovų žmonos, šiaip įtakingi patarėjai, kabinetų nariai… kiekvienas reikalauja dėmesio ir nesileidžia būti skriaudžiamas“, – logistinius iššūkius organizatoriams vardijo KAM pareigūnas.

Suvaldyti tokią minią žmonių ne visada pasiseka. Pavyzdžiui, Bukarešte daug kas tiesiog pasiklydo didžiuliuose rūmuose, Strasbūre posėdis dėl paskutinio komunikato derinimo vyko dalyvaujant tiems, kas tiesiog pasimaišė po ranka (kai kurių valstybių kėdes užėmė žmonės, kurių prieš tai niekur neteko matyti). Varšuvoje NATO susitikimas vyks apie 60 tūkst. žmonių talpinančiame nacionaliniame stadione, kuriame vyko 2012-ųjų Europos futbolo čempionato rungtynės.

Be to, V. Urbelis pridūrė, kad kai kurios sesijos vyksta su aukštu slaptumo lygiu. Todėl reikia ne tik užtikrinti patalpos slaptumą, bet ir pasistengti, kad nebūtų įsinešta mobiliųjų prietaisų.

„Kaip tai užtikrinti, sunkus klausimas, juk kiekvieno neapieškosi. Kitas saugumo bruožas – apsauga nuo demonstrantų, chuliganų. Rygos susitikimo metu latviai uždarė visą miestą, buvo saugu“, – pasakojo V. Urbelis.

Anot jo, NATO unikalumas – tai karinis aljansas, todėl susitikime stengiamasi priminti karinę dimensiją. Pavyzdžiui, Velse prie viešbučio įėjimo buvo pastatytas naikintuvas, kiti naikintuvai skraidė virš galvų. Neabejojama, kad pasirodymus mėgstantys lenkai išlaikys tokią tradiciją.

Rusijos klausimas – visada ypatingas atvejis

„Varšuvoje Rusijos atstovų nebus ir visi žinome kodėl“, – neslėpė V. Urbelis, neakivaizdžiai pabrėždamas Rusijos vaidmenį NATO kontekste – Ukrainą užpuolusi ir savo karinę galią mankštinanti valstybė atvirai demonstruoja priešiškumą Aljansui, būtent todėl vienas svarbiausių klausimų Varšuvos susitikimo metu – Rusijos atgrasymas.

Būtent todėl, anot V. Urbelio, net ir Varšuvoje Rusija sudalyvaus „netiesiogiai“, kitame vaidmenyje – daugelis NATO adaptacijos priemonių bus atsakas į Rusijos agresyvius veiksmus mūsų kaimynystėje. Tiesa, neslepiama, kad Varšuvoje kai kurios šalys siekia atkurti NATO-Rusijos tarybą, kurios veikla nutraukta po Kremliaus veiksmų Ukrainoje.

KAM pareigūnas priminė, kad NATO-Rusijos Taryba (NRT) prasidėjo labai prabangiai. Pirmas susitikimas turėjo vykti 2002 m. Romoje, bet po rugsėjo 11 d. įvykių sugriežtinus saugumo reikalavimus, susitikimas vyko kariniame oro uoste šalia Romos.

Tuometinis Italijos premjeras Silvio Berlusconis iš miesto muziejų į susitikimo salę oro uoste greitai buvo privežta senovinių amforų, didvyrių statulų ir panašios atributikos. Romos susitikimas buvo vienintelis NATO istorijoje, kur nevyko atskiras NATO šalių susitikimas, tik su Rusija.

„Tai, kad Varšuvoje nebus Rusijos, nelieka tam tikros intrigos. 2006 m. Rusijos prezidentas buvo kviestas į Rygą, bet iki paskutinės akimirkos nebuvo aišku, atskris Vladimiras Putinas ar ne, netgi totalizatorių organizavo. Aišku, kad jis neatskrido.

Vladimiras Putinas

Nieko nuostabaus, net ir kviestas, Rusijos gynybos ministras neatskrido ir į Vilniuje organizuotą 2008 m. NATO gynybos ministrų susitikimą. Atseit, oro sąlygos blogos, nors Vilniuje buvo giedras oras ir švietė saulė“, – teigė V. Urbelis.

Pareiškimai gali būti pranašiški: ką pasakys V. Putinas?

Kalbos, susijusios su NATO susitikimais gali būti ne tik nuobodžios, bet ir ypač reikšmingos ar netgi pranašiškos, todėl verta įsiklausyti netgi į, regis, nereikšmingas emocijas. O Rusijos temą NATO renginiuose dažnai lydi emocijos. Daugiausia emocijų su Rusija, anot V. Urbelio, greičiausiai buvo Bukarešte 2008 metų balandžio pradžioje.

„Viskas prasidėjo nuo to, kad nepavyko susitarti dėl NATO-Rusijos bendros deklaracijos. Problema – Rusija atsisakė į deklaraciją įrašyti sakinį apie Ukrainos teritorijos integralumą. Tuomet NATO šalys atsisakė pasirašyti deklaraciją.

V. Putinas reagavo labai emocingai – NRT metu savo kalboje jis aiškino, kad „Ukraina yra sudėtinga šalis (složnoje gosudarstvo)“, sukurta po Antrojo pasaulinio karo, gavo teritorijų iš rusų, lenkų, rumunų, Krymas perduotas tik Komunistų partijos CK sprendimu ir apskritai, ten mes turime daug teisių, juk ten gyvena 17 mln. rusų“.

Davė garo NATO ir leido suprasti, kad Rusija pati susitvarkys. Prisiminus šią kalbą, tegul man niekas nesako, kad agresija Ukrainoje nebuvo suplanuota iš anksto“, – pabrėžėV. Urbelis.

Be to, Bukarešte V. Putinas užsiminė ir apie Gruziją. Rusijos prezidento frazės „pas mus Kaukaze neramu, gruzinai nori grįžti prie jėgos panaudojimo“ tapo pranašiškos.

„Lygiai po keturių mėnesių prasidėjo karas Osetijoje. Teisingai kalba tie, kurie sako, kad Rusija dažnai apie savo planus papasakoja pati, tik ne visus juos išgirsta“, – perspėjo V. Urbelis.

Tai, jog citatos ir pareiškimai, nuskambėję NATO susitikimų metu gali tapti istoriniai, rodo praėjusių renginių patirtis. Kartais pasisakymai būna komiški. V. Urbeliui įstrigo JAV prezidento G. W. Busho Bukarešte išsakytos pagyros Prancūzijos prezidentui, dėl jo šalies dėl grįžimo į NATO karines struktūras.

„Nicolas Sarcozy yra naujausia Elvis Presley reinkarnacija“, – tuomet rėžė juokeliais garsėjęs G. W. Bushas. V. Putinas Bucharešte 2008 per NATO-Rusijos Tarybos posėdį „Nesąmone ir kliedesiais (bred i čiuš)“ išvadino teiginius, kad Rusija naudoja energetiką kaip ginką. Nuo to laiko Rusija dar nesyk naudojo dujų tiekimą, prekių importo stabdymą, kaip šantažo priemones.

Kaip bus pastebėta Lietuva?

V. urbelis pabrėžė, kad jau pernai bendros NATO šalių išlaidos gynybai padidėjo 0,6 procento, 2016 m. tikimasi 1,5 augimo. Bet dar toli iki to lygio, kur NATO buvo prieš 10 metų. Vis dėlto, geraja žinia galima laikyti ir ilgą laiką pagal finansavimą NATO uodegoje besivilkusios Lietuvos rodiklius.

Foto: veidas.lt nuotr. (E.Labanausko)

„Naštos pasidalinimas yra esminis NATO veiklos principas, kiekviena šalis turi prisidėti prie bendros veiklos, kitaip būsi traktuojamas kaip keleivis, kuris autobusu važiuoja be bilieto.

Tokių niekas nemėgsta. Procentas nuo BVP gynybai yra lengviausiai suprantamas ir visiems žinomas kriterijus atskirti zuikius nuo susimokėjusių. Lietuva pamažu pereina į antrą kategoriją, o dabartinis gynybos išlaidų augimas nuo 0,7 iki 1,5 yra vienas didžiausių Aljanse“, – džiaugėsi V. Urbelis. Tiesa, jis pabrėžė, kad už pinigų kiekį ne mažiau svarbu yra pinigų išleidimas.

„NATO rekomendacija – bent 20 procentų turi būti skirta investicijoms. Lietuva čia atrodo neblogai. Seniau sulaukdavome aršios kritikos dėl to, kad kariuomenės daliniai stovi tušti. Dabar situacija žymiai geresnė (40 proc. personalo augimas), tačiau sąjungininkai pastebi, kad turime ryškius kvalifikuoto techninio, medicinos, pilotų ir kito personalo trūkumus.

Be to, nors Lietuvos sausumos pajėgų modernizacija vertinama labai teigiamai, pastebimi keli trūkumai. Visų pirma, net ir po plėtros per menkai išvystyta mokymo infrastruktūra. Antra, inžinierijos trūkumai, kurie riboja kariuomenės vienetų manevro galimybes. Trečia, kaip ir daugumoje Europos šalių, nepakanka išteklių logistikai“, – trūkumus vardijo KAM pareigūnas.

Kova dėl vietos prie stalo

Į NATO susitikimą šalių vadovai atvyks savo lėktuvais, delegacijos – daugiausia komerciniais skrydžiais. Lietuvos prezidentė D. Grybauskaitė su delegacija vyks Karinių oro pajėgų lėktuvu C-27J „Spartan“.

Orlaivis C-27 "Spartan"

Kuo didesnė valstybė – tuo didesnis lėktuvas ir didesnė delegacija. Tad Varšuvos oro uoste tikimasi dešimčių įvairiausio tipo lėktuvų, sraigtasparnių ir kitų orlaivių. Įspūdingiausi turėtų būti iš JAV – amerikiečiai kelia bene griežčiausius saugumo reikalavimus.

Anot V. Urbelio, kiekviena susitikimo dalyvė stengsis papasakoti savo versiją kuo gi tas renginys svarbus ir ką jie pasiekė (dažniausiai iš gana herojiškos perspektyvos). Ši ceremonija vyksta pagal griežtas taisykles, bet gali užsitęsti valandas.

Iš pradžių kiekvienos šalies atstovas neša savo valstybės vėliavą, paskelbiama tylos minutė. Nešti vėliavą – didelė garbė, kariai kruopščiai atrenkami. Tuomet susitikimas prasideda dalyvaujant žurnalistams – po įžanginės kalbos NATO vadovas paprašo palikti salę. Tuomet tenka išklausyti šalių atstovų. Ir nors prašoma kalbėti trumpai, tai nėra lengva.

„Reikia padėkoti priimančiai šaliai už šiltą priėmimą (30 sekundžių, tad jau 14 minučių vien padėkoms). Jei NATO formate kiekvienas kalba po 3 min. jau užtrunkame pusantros valandos. Jei šneka per ilgai, nutraukti valstybių vadovus NATO vadovui yra labai sunku, jis to vengia“, – teigė V. Urbelis.

Jei kalba visos Afganistano koalicijos šalys – 50 valstybių po 3 min – tai dvi su pusę valandos. Kai kurios ne NATO šalims tai vienintelė proga pasisakyti per NATO susitikimą, todėl jos privalo kalbėti.

Paprastai salėje be valstybės vadovų gali sėdėti dar keli ar net daugiau delegacijos atstovų, tačiau vakarienės paprastai būna uždaros. Pakliūti į pagrindinė salę – garbė, daug delegacijų vyksta užkulisinės kovos kam teks tokia privilegija. Beje, svarbios net smulkmenos. Šį sykį Varšuvoje daug kas jausis geriau žinodamas, jog penktadienį, kai vyks vakarienė, nevyks Europos futbolo čempionato rungtynės.

„Galiausiai vyksta NATO generalinio sekretoriaus spaudos konferencija – visada įdomu stebėti kaip realus veiksmas susitikime atitinka jo paleidžiamą žinutę į viešumą. Daugiau ar mažiau atitinka, gal tik ne viskas pasakoma, bet taip ir turi būti“, – teigė V. Urbelis.