Na, paatostogavau, keturis mėnesius su puse pailsėjau, jau lyg ir norėčiau atgal, bet niekas neleidžia :) Teks atostogauti iki galo. Tik kad nėra čia ko skųstis, nes, kaip parašyta mūsų bataliono ramovėje, jei kariuomenėje būtų lengva, mūsų čia nebūtų. Manęs taip pat.
O kas nutiko per kelias paskutines savaites? Šiek tiek aptvarkėme batalioną ir jo apylinkes, susprogdinome nemenką kiekį granatų, susipažinome su kariūnais ir patyrėme daugybę artilerinių apšaudymų.
Kariuomenės karjeros dienos
Ką veiksime, kai pasibaigs 9 mėnesių privalomosios pradinės karinės tarnybos laikotarpis? Šis klausimas kamuoja ne tik mus, savanorius ir šauktinius, bet ir vadus, kurie tikisi nesukomplektuotų kuopų užpildymo. Nusigriebti vieną-kitą tarnybą baigusį šauktinį tikisi ir kitos valstybinės tarnybos. Todėl, norint išaiškinti perspektyvas, laukiančias mūsų po tarnybos, batalione buvo surengtos savotiškos „karjeros dienos“, panašiai kaip kad būna universitetuose.
Darbo galimybes šauktiniams nupasakojo ir kitų mūsų bataliono kuopų, kuriose esama po keletą laisvų pozicijų, vadai, kitų batalionų atstovai ir kitų tarnybų – net nebūtinai susijusių su kariuomene – atstovai.
Pretenduoti į darbą po privalomosios tarnybos kariams siūlė Kalėjimų departamento atstovai, skelbę apie besikeičiančius santykius tarp atliekančiųjų bausmę ir prižiūrėtojų (teigiama, kad pereinama prie norvegiškojo kalėjimų modelio).
Ganėtinai įdomaus darbo perspektyvas nubrėžė Valstybės sienos apsaugos tarnybos atstovai, parodę, kaip pasienio ruožuose vykdomos pratybos, kuriose bendradarbiavo kelių skirtingų jėgos institucijų atstovai. Kas nustebino – išaiškėjo, kad pasieniečiams kinologams tenka bene sunkiausias darbas saugant mūsų šalies pakraščius. Mat kol kolegos pažeidėjus gaudo skraidydami sraigtasparniais ar patogiai važiuodami ratuotomis transporto priemonėmis, kinologai pėsčiomis braido po miškus paskui savo keturkojus pagalbininkus ir ieško daiktų, kuriuos galimai išmėtė valstybės sienos pažeidėjai. Bet vien darbo su šunimi malonumas turėtų gerokai kompensuoti sunkumą.
Prisijungti prie kolektyvo siūlė ir Vadovybės apsaugos departamentas – aukščiausius mūsų šalies vadovus ir besisvečiuojančius svarbius užsienio valstybių atstovus sauganti tarnyba daugiausiai laisvų darbo vietų siūlo pastatų apsaugos srityje, nors neatmetama galimybė tapti ir asmens sargybiniais.
Man asmeniškai įdomiausios pasirodė Gedimino štabo bataliono atstovų nušviestos karjeros perspektyvos. O jie pasiūlė prisijungti prie vienintelio tiesiogiai NATO priskirto karinio vieneto – PRISM. Jokiu būdu ne prie to PRISM, kurio egzistavimą prieš keletą metų atskleidė Edwardas Snowdenas, o to, kuris užtikrina NATO vadaviečių visokeriopas komunikacijų galimybes bet kuriame planetos taške (PRISM abreviatūra iššifruojama kaip Perdislokuojamasis ryšių ir informacinių sistemų modulis).
Gaila tik, kad mano specialybė ne tos pakraipos, o amžius jau nelabai leidžia griebtis dar vienos profesijos įgūdžių vystymo. Bet keli mūsų kuopos kariai nedelsdami susidomėjo šia nuolatinius mokymus ir tobulinimosi kursus žadančia tarnyba., kurios atstovas užsiminė, kad vienas PRISM išugdytas sistemų administratorius buvo perviliotas į darbą privačiame sektoriuje pažadėjus net 8000 eurų atlyginimą. Tai še tau – atlieki karinę tarnybą ir tuo pačiu gauni fantastišką išsilavinimą ir įgūdžius, kurie yra labai paklausūs ir versle.
Darom!
Kariai, kaip ir daugumos kitų profesijų atstovai, savaitgaliais linkę ilsėtis ir bataliono teritorija įprastinėmis penktadienio popietėmis beveik visiškai ištuštėja, todėl dalyvavimą gamtos švarinimo akcijoje „Darom“ buvo nuspręsta dviem dienomis paankstinti. Susirinkus rikiuotės aikštėje gerokai aptirpusiems bataliono daliniams (didelė dalis bataliono tuomet buvo išvykusi į tarptautines pratybas ir kitas užduotis) buvo išdalinti švarinimo plotai. Tiksliai nežinau, kuo užsiėmė kitos kuopos ir net kitų mūsų kuopos būriai, bet mūsų būriui teko rinkti šiukšles miške ties Sudvajų kaimeliu.
Kaimelio gyventojai ir lankytojai dėl batalione vykstančių kovinio šaudymo pratybų kartais patiria šiokių tokių nepatogumų – laikantis saugumo reikalavimų kurį laiką gali būti ribojamas eismas keliukais, patenkančiais į šaudyklos pavojingos zonos teritoriją – todėl miško aplink Sudvajus švarinimas buvo bent jau šiokia tokia kompensacija už tai, kad sudvajiškiams kartais tenka palūkėti ant kelio, kol kitoje Nemuno pusėje švilpia kulkos, teoriškai galinčios atskrieti ir iki keliukų, vedančių link Sudvajų.
Norisi paminėti, kad miškas aplink Sudvajus pridergtas visai nedaug – savaime suprantama, miškus labai sudėtinga apsaugoti nuo nekultūringų grybautojų veiklos pėdsakų (skardinių, stiklinių butelių ir bambalių), bet džiugu tai, kad bent jau vietinių neoficialių sąvartynų neužtikome. Nors vieną niekam nereikalingą padangą rasti sugebėjome.
Staselė
Turbūt įdomiausia, kas nutiko pastarosiomis savaitėmis – tai kovinių granatų mėtymo pratybos. Vadai jau prieš porą mėnesių baugino, kad net patiems drąsiausiems pirštai tirps, ir kojos tirtės rankose laikant tikrą kovinę granatą, iš kurios ištrauktas žiedas, tai lūkesčiai buvo panašiai kaip prieš kokius atrakcionų amerikietiškus kalnelius.
Vos atėjus į granatų mėtymo sektorių pratybų vadovas iškart uždavė klausimą: „Kur tas žurnalistas?“ Na, tikriausiai tai apie mane (nors devynis tarnybos kariuomenėje mėnesius nė velnio nesu žurnalistas, o tiesiog karys, kurio dienoraštį publikuoja jo iki- ir potarnybinė darbovietė), tai iš atsakau „Aš!“. „Kaip pavadinsi savo granatą, jeigu vardą davei savo ginklui?“, – klausia pratybų vadovas. „Staselė“, – sakau pirmą galvon šovusį vardą.
Dar išgirdome trumpą paskaitėlę apie tai, kaip sulig pirmuoju granatos metimu tapsime tikrais kariais, pakartotinį instruktažą kaip elgtis nuo granatų išdavimo iki jos sprogimo akimirkos, keletas ne vietoje ir ne laiku šyptelėjusių kolegų buvo sudrausminti už tai, kad nepakankamai rimtai vertina pratybas (pripažinkime – kovinės granatos reikalas rimtas, ypač kai sprogsta per kokius 10 metrų nuo žmonių). O tada pradėjome.
Apšilimui gavome po kartą švystelėti mokomąją granatą – ne metalinę ir pripildytą trotilo, o guminę, kurioje vienintelis sprogstantis elementas yra sprogdiklis. Žinoma, ir tokią granatą laikant rankoje sprogimo metu pirštų kiekis gali netikėtai pasikeisti, bet šiaip mokomosios granatos didelio pavojaus nekelia, todėl jų mėtymą instruktoriai leido nufilmuoti. Koks įspūdis? Panašiai kaip per šaudymą – puikiai žinau, kad pirmas prioritetas yra karių saugumo užtikrinimas, todėl galima nedrebėti ir ramiai atlikti pratybų užduotį. Pokštelėjo kaip rimtesnė petarda ir viskas.
Po mokomųjų granatų išbandymo sektoriuje liko 10 žmonių, o likusieji 30 – bėgte į saugią vietą, esančią už 300 metrų. Su sportine apranga būtų visai smagu, bet su striuke ir amunicijos liemene – nelabai. Nors geriau nei tada, kai vadai šaukia „Artilerija!“
Iš tos saugios vietos žiūrime, kas vyksta: rankos mostelėjimas – pilkas dūmų kamuolys – po sekundės mus pasiekiantis garsus BUM! Žmonės pasikeičia vietomis. Vėl mostelėjimas, pilkas dūmų kamuolys ir BUM. Kitas karys. Mostelėjimas ir... tyla. Granata nesprogo. Visi, esantys granatų mėtymo sektoriuje, tupi už apsauginių sienelių ir krustelėti bijo (tiksliau, pagal saugumo taisykles draudžiama). Laukiame išminuotojų.
Atvažiavo išminuotojai gal po kokių dešimties ar daugiau minučių. Vienas jų drąsiai nuėjo prie nesprogusios granatos (prisipažinsiu – iš didoko atstumo nesimatė, ar jis dėvėjo kokį apsauginį kostiumą). Ir po kurio laiko iš granatų sektoriaus pasigirdo kelis kartus garsesnis BUUUM. Granata sunaikinta.
Toliau vėl viskas pagal tą pačią schemą ir be jokių nesprogusių granatų. Pirmai pamainai baigus mėtymą ji pasileido bėgte iki laukimo vietos, iš laukimo vietos – antra dešimties žmonių pamaina link mėtymo sektoriaus. Vėl be jokių staigmenų ir nelaimių.
Atėjo ir mano eilė. Griebiau Staselę, įsriegiau jai sprogdiklį, pagal komandą ištraukiau žiedą ir mečiau link taikinio. Po maždaug keturių sekundžių iš Staselės liko tik pilkų dūmų kamuolys, geras bumbtelėjimas ir tikriausiai keletas skeveldrų, įstrigusių į apsauginių sienelių pusę, nukreiptą link granatų sprogimo vietos. Deja, kovinių granatų mėtymo nufilmuoti nepavyko – iš toli vaizdas nekoks, o bandant filmuoti iškišus telefoną iš už apsauginių sienelių tikriausiai tektų ieškoti naujo telefono – instruktoriai sakė, kad kažkas jau bandė filmuoti kovinių granatų mėtymą ir rezultatas buvo liūdnas: telefoną teko nurašyti į žuvusius mūšio lauke,
O tada vėl bėgte iki laukimo vietos, kol granatas sumėtys ketvirta pamaina. Ji, beje, ir vėl davė darbo išminuotojams – vėl viena granata nesprogo.
Skrydis
Dar vienos įspūdingos pratybos vyko su karinių oro pajėgų pagalba: turėjome taktiškai įsilaipinti ir išsilaipinti iš sraigtasparnio. Šįkart jau ne keturi „laimingieji“, o visa kuopa. Karių skyrius turėjo iš žiedinės gynybos taktiškai sušokti į sraigtasparnį, nuskristi į prie Alytaus esančio nediduko oro uosto pakraštį, išsilaipinti ir vėl skubiai užsiimti žiedinę gynybą. Po to sraigtasparnis išskrisdavo paimti dar vieno karių skyriaus, o juos atgabenus savo pamainą žiedinėje gynyboje atbuvę kariai, jau su vienu imituotu sužeistuoju neštuvuose, vėl sulipdavo į sraigtasparnį ir buvo parskraidinami atgal į dalinį.
Tik kad šiuokart ketvirtam būriui šiek tiek nepasisekė – ar tai sraigtasparnio degalai baigėsi, ar tai pratyboms numatytas laikas, bet praktiškai visas mūsų būrys, sugulęs į žiedinę gynybą, buvo paliktas likimo valiai. Sraigtasparnis, įvaręs strioko alytiškiams, grįžo atgal į Šiaulius, o mums vietoj skrydžio į dalinį teko laukti antžeminio transporto.
Kaip bebūtų, smagesnių pratybų dar, atrodo, nebuvome turėję.
Prekybos centrų boikotas
Girdėjau, kad organizuojama pilietinio pasipriešinimo prekybininkų godumui ir milžiniškoms kainoms akcija – parduotuvėse neapsipirkinėti tris dienas. Šiuo atžvilgiu akcijos organizatorius galiu nudžiuginti: nėra patikimesnių akcijos dalyvių nei NPPKT kariai: į prekybos centrus mes neiname ne tik gegužės 10-12 dienomis. Į prekybą mes neiname visas 4 dienas. Kiekvieną savaitę. Ir taip devynis mėnesius iš eilės. Su dviejų savaičių pertrauka atostogoms.
Bet nors į prekybos centrus neiname, virtuvė, perėjusi prie vasarinio meniu, karius nudžiugino daržovių salotomis su tais pačiais brangiaisiais, visuomenės nepasitenkinimą pakursčiusiais kalafiorais. Sumaišyti su pomidorais ir agurkais, supjaustyti smulkiai smulkiai, tarsi tai būtų ne kalafiorai, o vos ne deimantų vertės baltieji triumai.
Myli mus valstybė :) Tik kad pagyrusių tas kalafiorų salotas už skanumą buvo labai jau nedaug. Daugiau buvo palikusių jas nepaliestas. Vadinasi, valstybė mus myli, o mes jos meilės neįvertiname.
Pratybos
Dienas, kai nėra numatyta kokių nors įdomesnių įvykių (kaip, antai, granatų mėtymo, išsilaipinimo/įsilaipinimo į sraigtasparnį, pratybos ar verbavimas į įvairias tarnybas) daugiausiai praleidžiame miške. Vėl ir vėl treniruojamės taktinio judėjimo laužyta vora, užimti žiedinę gynybą, maskuotis vietovėje, daryti pasalą, reaguoti į pasalą, judėti kovinio kontakto metu ir panašiai. Ir jei tik kas „užpjauna grybą“ – lauk rimtos bėdos.
„Nedaeina per smegenis – daeis per kojas“, – po eilinio sprukimo iš paties paskelbto artilerijos apšaudymo aiškina vadas. Tai kariai voroje per daug suartėja vienas prie kito, tai kalba tuo metu, kai leistini tik negarsinio valdymo signalai, tai komandų dubliavimas kažkur užstringa, tai dar kokia nors nesąmonė įvyksta. Tikrame mūšio lauke tokių klaidų kaina būtų skaičiuojama gyvybėmis. Pratybose – tik išlieto prakaito lašais.
O kartais, kai vadams atrodo, kad atsitraukimo metu mums per lengva, tenka išgirsti apie dar vieną bėdą: „Toks ir anoks sužeistas!“ O draugų mūšio lauke niekas nepalieka... Tai keturi kariai organizuoja sužeistojo nešimą (bėgte!), dar vienas jų atsitraukimą dengia. Taip iškart penki ar šeši ir iškrenta iš rikiuotės, o atsitraukimo gale vos kvapą gali atgauti.
Po tokių varginančių pabėgiojimų fizinio lavinimo užsiėmimai atrodo tarsi poilsio pertraukėlės.
Fizinio parengtumo testas
Tarnybos pusiaukelės įveikimo proga laikėme fizinio parengutmo testą – lygiai tokį patį, kaip ir pačioje tarnybos pradžioje. Rezultatai, švelniai tariant, įspūdingi. Jeigu anąkart testą išlaikė maždaug pusė (o gal net ir kiek mažiau) karių, tai dabar mūsų būryje toks buvo tik vienas – ir tas nuoširdžiai nesupranta kas nutiko, nes iki testo atsilenkimų darydavo dukart daugiau ir būtų kuo lengviausiai įvykdęs normatyvo reikalavimus. Matyt, dėl to jis gerokai pyktelėjo ir 3 km distanciją įveikė greičiau nei per 11 minučių.
Tokių, kurie sutilpo į 11 minučių, beje, mūsų būryje buvo net 4 žmonės. Kitame būryje, kuris testą laikė iki mūsų, patys greičiausieji tą patį atstumą nubėgo per visa minute ilgesnį laiką.
O kalbant apie asmeninius rezultatus – pažanga mane labai nudžiugino. Atsispaudimų kiekis išaugintas nuo 28 iki 51. Atsilenkimų – nuo 30 iki 66. 3000 metrų bėgimas sutrumpintas nuo 15.58 iki 13.15 minučių.
Prabėgant pro kuopos vadus buvo smagu girdėti visam būriui skirtą jų komentarą: „Nėra ką lyginti su tuo, kas buvo tarnybos pradžioje“.
Fizinė būklė
Kurį laiką apie organizmo fizinių rodiklių pokyčius nieko nerašiau, bet vėl galima prie jų grįžti. Svoris – apie 87 kg (tarnybos pradžioje – 95 kg), nors po pratybų Kazlų Rūdoje buvo kritęs net iki 84 kg. Kraujospūdis – 80/118 (tarnybos pradžioje – jau beveik patologinis 90/140). Širdies susitraukimų dažnis po krūvio atsistato normaliai, iš visų sportuojančiųjų nebeišsiskiriu neįprastai dideliu pulsu. Riebalinė juosta aplink juosmenį dar labiau sutirpo, nors tauko atsargų juodai dienai tikrai dar turiu.