Jis teigiamai vertina tiek Lietuvos įsipareigojimą priimti per tūkstantį pabėgėlių, tiek faktą, kad šie kol kas nepersikelia į mūsų šalį šimtais – visuomenė turės laiko pasiruošti priimti ir integruoti atvykėlius.

Liepos 8-10 dienomis vyksiančiame Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime (PLJS) buvęs Europos Sąjungos (ES) ambasadorius Afganistane, o dabar – Rusijoje dalysis įžvalgomis apie pabėgėlius. Verslo, mokslo, politikos ir kultūros festivalis tradiciškai vyks Prienų rajone, „Harmony park“ teritorijoje. DELFI skaitytojams - PLJS organizatorių interviu su V. Ušacku.

– Nemažai apžvalgininkų, žmogaus teisių aktyvistų laikosi nuomonės, kad Vakarai turėjo tikėtis pabėgėlių krizės, mat leido konfliktui Sirijoje taip išsiplėsti ir įsisenėti, kad gyventojams neliko nieko kito, tik ieškoti saugaus prieglobsčio.

– Klausimas, ar galėjo numatyti konfliktą, kokias pamokas išmoko ir ar buvo politinė valia. Po darbo Afganistane žinau, kad bet kurio konflikto sprendimas nėra trumpalaikis dalykas, kad vien karinėmis priemonėmis įsisenėjusio konflikto neišspręsi.

Konfliktas nusinešė jau 275 tūkst. žmonių gyvybių, 4,5 mln. žmonių paliko šalį. Tai rodo, kad ir Vakarai, ir kaimyninės valstybės nepademonstravo pakankamos politinės valios prevenciškai spręsti problemą.

Bet iš išorės negali padaryti visko, jei nebus vidinio sutarimo. Be abejonės, dabartinėje situacijoje svarbu, kad greta karinių priemonių, kurias vykdo ir amerikiečiai su sąjungininkais, ir rusai, būtų žengiama politinio proceso link, padedant patiems sirams viduje susitarti dėl taikos derybų ir laikinosios vyriausybės, kuri paruoštų naują konstituciją, o jos pagrindu įvyktų nacionaliniai rinkimai.

Aišku, vėliau neužteks vien politinės paramos ar karinių priemonių, reikės ir ilgalaikės finansinės pagalbos nuniokotai valstybei atkurti.

Svarbu pažymėti, kad vien Vakarai Sirijos problemos, kaip ir Afganistano konflikto, negali išspręsti. Turi būti pasiektas sutarimas viduje. Tokioje permainingoje valstybėje, kaip Sirija, kur apstu prieštaravimų tarp religinių srovių, neįmanoma įsivaizduoti ilgalaikio susitaikymo be Saudo Arabijos, Irano, Turkijos ir, be abejonės, Rusijos, Amerikos bei ES įsitraukimo.

– Ar pabėgėliai ir kiti imigrantai gali tapti išsigelbėjimu mums? Juk demografinė situacija Lietuvoje prastėja: emigracija neslūgsta, gimsta vis mažiau vaikų, visuomenė sensta, darbingo amžiaus žmonių per keliolika metų gali sumažėti ketvirtadaliu.

– Pirmiausia reikia takoskyros tarp pabėgėlių ir ekonominių imigrantų. Lietuvai ekonominiai imigrantai reikalingi. Tą rodo ir „Eurostat‟ duomenys. Jau dabar gyventojų sumažėję iki 2,9 mln. Jei ši tendencija nesikeis, Lietuvos gyventojų skaičius per 15-20 metų gali sumažėti iki 1,9 mln. Natūraliai kyla klausimas – kas mokės PVM, kas kurs pridėtinę vertę, kas mokės pinigus į valstybės biudžetą, kad būtų finansuojama sveikatos apsauga, švietimas ir kariuomenė?

Lietuvai būtina išmintinga, subalansuota ir darni imigracinė politika, kurios dalimi būtų strategija konkuruojant dėl talentų – tiek Vakaruose mokslus baigusių lietuvių, tiek kitų šalių piliečių.

Reikia sukurti darną Lietuvoje, pirmiausia – kultūrinę aplinką, kad galėtume sugyventi ir gerbtume kitataučius, kitų religijų ir rasių atstovus. Tai yra darnios valstybės dalis, ko mus mokė dar didysis kunigaikštis Gediminas, kviesdamas pirklius iš Rytų ir Vakarų įsikurti Vilniuje.

Svarbu komunikuoti pasauliui gerą patirtį ir pavyzdžius, kurie jau yra Lietuvoje ir kurie parodo, kad mūsų šalis yra atvira užsienio kapitalui, aukštą pridėtinę vertę kuriančioms kompanijoms ar paslaugų centrams – tokiems kaip „Barclays‟.

Norint darnios ir sėkmingos ekonominių migrantų bei talentų imigracijos, reikia užtikrinti, kad atvykusieji gerbtų Lietuvos valstybę, lietuvių kalbą, Lietuvos istoriją. Kad kurtume dvikalbius darželius ir mokyklas, bet tuo pačiu užtikrintume, kad ilgiau čia gyventi norintys žmonės išmoktų lietuvių kalbą ir susipažintų su tradicijomis.

Būtina peržiūrėti ir atsisakyti perteklinių reikalavimų, šiuo metu taikomų išduodant leidimus gyventi Lietuvoje ar įsidarbinti. Turime suprasti, kad su visais konkuruojame dėl protingų žmonių – su latviais, lenkais, estais, Didžiąja Britanija, Švedija ar Vokietija. Todėl turime būti kaip galima sumanesni, greitesni ir lankstesni, visų pirma išlaikydami mūsų pačių žmogiškuosius išteklius, bet ir pritraukdami kitus.

Pabėgėliai yra atskira migrantų kategorija. Jie palieka savo šalis ne ekonominės gerovės ieškoti, bet pabėgti nuo persekiojimų, tiesioginės grėsmės gyvybei ar politinio persekiojimo. Mes, kaip atsakinga tarptautinės bendruomenės narė, turime vadovautis tarptautinės teisės ir humanitarinės pagalbos principais, kaip mums padėjo Amerika, Vokietija, Britanija, Prancūzija po Antrojo pasaulinio karo, kai lietuviai buvo priversti palikti šalį dėl sovietų okupacijos.

Europa šiuo metu sulaukia beprecedenčio pabėgėlių srauto, kuris pernai siekė beveik pusantro milijono žmonių. Tai parodo, kad žmonės iš kitų kraštų mato Europoje savo viltį, svajonę. Pasaulio bankas pavadino ES gerovės supervalstybe. Tai yra ES minkštoji ir kietoji jėga.

Mums svarbu rodyti solidarumą su Vokietija, Italija ir kitomis šalimis, kurios sulaukia didžiulio atvykėlių antplūdžio ir su kuriomis turėtume dalintis tiek ES, kaip taikos projekto, sėkme, tiek atsakomybe. Neduok Dieve, jei mums reikėtų pagalbos – ar politinės, ar gynybinės, kilus grėsmei mūsų valstybės teritoriniam vientisumui ar saugumui, sulaukus žmonių antplūdžio iš Rytų, mes tikėtumės jų paramos. Todėl solidarumas yra abipusis. Turime galvoti ne tik kaip naudos, finansinės paramos gavėjai, bet ir kaip solidari, patikima, brandi ES bei NATO narė.

– Mūsų šalyje jau kuriasi ukrainiečiai iš ginkluoto konflikto apimtų vietų, bet ne vienas skundžiasi, esą yra per daug biurokratijos dėl leidimų gyventi, įsidarbinimo, įmonių steigimo. Ar mes esame pasirengę priimti migrantus?

– Daug kas priklauso nuo normų taikymo. Yra pernelyg griežtų reikalavimų – kad įmonei įkurti būtinas aukštojo mokslo diplomas. Terminai dvigubai ilgesni nei Latvijoje. Be abejo, tai gali nukreipti į šalis, kurios konkuruoja dėl to paties finansinio ir žmogiškojo kapitalo.

Labai svarbu brandi Lietuvos valdininkų politinė ir ekonominė sąmonė. Visi, dirbdami dėl Lietuvos gerovės, konkuruojame dėl finansinių, žmogiškųjų išteklių. Turime būti sumanesni, greitesni, lankstesni, kad kapitalas nusėstų Lietuvoje, o ne kitoje mums draugiškoje šalyje.

– Lietuva įsipareigojo per porą metų priimti 1105 pabėgėlius, bet kol kas atvyko vos nedidelis būrelis žmonių. Procesas vyksta ne itin sparčiai. Kaip saugoti savo kultūrą ir papročius, apie ką kalbate, bet kartu padėti žmonėms, kuriems išties reikia pagalbos?

– Kai kurie politikai krizės pradžioje šiek tiek sudrebino kinkas dėl šio netikėto iššūkio. Vis dėlto Vyriausybė priėmė, mano nuomone, teisingą sprendimą. Kita vertus, neįmanoma perkelti pabėgėlių per prievartą, jei jie nesutinka.

Esame pasiuntę politinį signalą priimti 1105 pabėgėlius per dvejus metus – tai yra svarbus ženklas. Tai, kad jie nepersikelia šimtais, gal nėra blogai, nes Lietuvos visuomenei svarbu pasiruošti priimti ir integruoti svetimšalius. kurie bėga nuo karo ir persekiojimo.

Vokietijos ir kitų kraštų pavyzdys rodo – bėgantieji iš konfliktų dažnai yra vieni sumaniausių žmonių, verslūs žmonės. Čia įsikūrę, po kurio laiko jie adaptuotųsi ir prisidėtų prie mūsų gerovės kūrimo.

– Ką atsakytumėte tiems, kurie baiminasi, jog su pabėgėliais gali atkeliauti ir teroristų arba jie ims kėsintis į mūsų tradicijas, tikėjimą, kalbą ir kultūrą?

– Kad į šalį nepatektų pavojingi, blogus ketinimus puoselėjantys žmonės, yra kompetentingos specialiosios tarnybos – Valstybės sienos apsaugos tarnyba, Valstybės saugumo departamentas. Jų atliekami patikrinimo procesai turi suvaldyti tokią riziką.

Migracija yra globalus fenomenas, XXI amžiaus aksioma, kurios nepakeisime, nebent norėtume užsidaryti kaip Šiaurės Korėja nuo likusio pasaulio. Mums reikia adaptuotis, kaip kitoms valstybėms, imti geriausius pavyzdžius, būti reikliems, kaip JAE, kur už vieną mažą pažeidimą – pavyzdžiui, kelių taisyklių ar rūkymą viešoje vietoje, – bus atimtas leidimas gyventi toje valstybėje. Turime perimti geriausią patirtį, būti atviri, bet ypatingai reiklūs, kad atvykusieji gerbtų mūsų kalbą, įstatymus ir tradicijas.

– Briuselis ir Ankara neseniai susitarė, kad Turkija priims nelegaliai į Europą atvykstančius žmones atgal, o ES atvers duris į šią šalį jau atvykusiems sirų pabėgėliams. Mainais ji gaus nuolaidų liberalizuojant vizų režimą, derantis dėl narystės Bendrijoje, finansinės paramos. Ar tai – išeitis? Pagal susitarimą nuo kovo buvo perkelti vos 177 pabėgėliai.

– Turkija ribojasi su konfliktų apimtomis šalimis – Iraku ir Sirija, todėl yra strategiškai ypatingai svarbi valstybė ir neišvengiamai tampa pabėgėlių tranzito šalimi. Jūsų minimas susitarimas skirtas apskritai sustabdyti arba reikšmingai sumažinti pabėgėlių ir ekonominių migrantų srautą į Vakarų Europos valstybes. Jis įsigaliojo neseniai, todėl reikia laiko, kad būtų visapusiškai įgyvendintas. Tuomet bus galima atkreipti dėmesį į jo veiksmingumą ir rezultatus.