Visa tai pasirodė visiška netiesa, bet tai aš sužinojau tik vėliau.
Jūs manęs dažnai klausiate: „Užkalni, ar dar vaikštai po miestą be apsaugos?“. Atsakymas – kaip kada, visaip būna. Kai gavau tarnybinę užduoti pažiūrėti, o kaipgi mūsų sostinės Žalieji ežerai (prasidedančio projekto „Iššifruoti Užkalnio vasarą“ rėmuose), tai nenorėjau bandyti likimo tigro už ūsų. Dar daug žmonių nesupranta mano humoro, dar daug žmonių naktimis sapnuoja kerštą man.
Todėl šiandien aš su „Komandos“ apsaugos ekipažu – automobilis su švyturėliais ir asmeninis apsaugininkas Tomas šalia manęs, kad nebūtų tokių dalykų, kuriuos man žada pikti liežuviai. Žinoma, galėčiau ir pats apsiginti, juk ne veltui mane treniruoja geriausieji, bet kam reikia tų incidentų ir paskui teismo procesų? Geriausias konfliktų sprendimas yra atgrasymas ir kelio nelaimei užkirtimas.
Prie Žaliųjų nebuvau nuo basakojės vaikystės laikų, ir, turiu pasakyti, nieko neprisiminiau nuo tada. O gal viskas pasikeitė, kaip pasikeitė ir pats mūsų gyvenimas. Ypač mano gyvenimas pasikeitė, jeigu ką.
Dairausi aplink: šiandien visi vairuoja kantriai, automobilius stato tvarkingai, jokių agresijos požymių. Tiesą sakant, agresijos būna net daugiau per Vėlines, kai seną ratuotą grabą išsitraukęs dėdė Vaclovas pasisodina tetą Rimutę ir dar kokią nors su Dievais besišnekančią, bet aršią senolę Stefaniją, ir visi išvyksta ant kapų pagerbti mirusiųjų. Kadangi Vaclovas paskutinį kartą mokėsi vairuoti tais laikais, kai Tauragėje buvo penki automobiliai, ir yra primiršęs visus įgūdžius, viskas tą kartą baigiasi nuskintais veidrodėliais ir subraižytomis durelėmis. Mat dėdė Vaclovas vairuoja penkias dienas per metus, o likusį laiką jo grabas yra užrakintas skardos garaže, greta senų baldų, kurių neprisiruošia išsivežti į sodybą (nes ir ten jų, tiesą sakant, nereikia).
Prie Žaliųjų ežerų tvarka yra pavyzdinė. Jokių bandymų priekiniais ratais įvažiuoti į vandenį (gal padeda užtvaros, nelabai leidžiančios privažiuoti), niekas tepalų nekeičia, ir niekas, nė vienas žmogus, negroja pro atidarytas automobilių duris iš magnetolų linksmų motyvų: „Ak, kurgi jūs, kekšės“ ir „O Dieve, koks vyras“ (rusų kalba).
Galbūt todėl negroja, kad yra ženklas, kuriame parašyta, kad garsiai leisti muzikos nevalia. Gal Lietuva jau tapo tokia vieta, kur žmonės laikosi taisyklių, kaip kokioje Švedijoje – ir jei parašyta negroti, tai ir negroja? Aš noriu tikėti, kad taip. Aš ilgai laukiau, kad tai atsitiks: kai bus parašyta „nešiukšlinti“, tai ir nešiukšlins. Net ne todėl, kad kas nors ateis ir nubaus, o todėl, kad jei prišiukšlini, tai paskui nemalonu ten būti. Tai šiandien jau nebe svajonė, o mano gyvenimas.
Jei man prieš dvidešimt penkerius metus parodytų šių dienų nuotraukas, kur žmonės tvarkingai sugulę ant savo rankšluostukų ir užtiesalų, sėdi prie staliukų ir valgo kažkokius sumuštinius ir geria mineralinį vandenį ir vaisvandenius, vaikai žaidžia, ir visi meta šiukšles į tam skirtas šiukšlines, nebūčiau patikėjęs, kad Lietuvos gyventojai taip sugebės. Ten yra kažkoks restoranėlis, bet ten nenorėjau eiti, pažiūrėjęs vien į tvoros lentas – prisiminiau, kaip prieš kelerius metus buvau Belmonte, lietuviškame restorane, kur dalis lankytojų valgo lauko sąlygomis, ir nusprendžiau, kad vieną kartą tai daryti yra didelė klaida, bet antrą kartą eiti į lietuvišką mitybos įmonę gamtos prieglobstyje būtų nedovanotinas kvailumas.
Vienintelis dalykas, prie kurio (gal) galėčiau prisikabinti – tinklinio aikštelėje reikia tinklą atsinešti pačiam. O gal dar ir neprasidėjo tinklinio sezonas.
Yra valčių nuoma, su aiškiai parašytomis kainomis, ir galima išsinuomoti net gultus. Romūs žmonės, su dviračiais, apsirengę ir nusirengę, sėdi ir guli ant tiltelių, vaikai pliuškenasi saugiai atitvertoje seklioje ežero zonoje. Niekas nerėkauja, jei šokinėja į vandenį, tai nestaugia. Kažkokia mergaitė klausia tėvo, kodėl negalima plaukti toliau. „Neleidžia gelbėtojas“, sako jis, ir mergaitė, nuleidusi galvą, nueina sau, paklususi proto balsui.
Aš dairausi ir galvoju, gal čia specialiai viską paruošė prieš man atvykstant? Niekas ne tik negeria, bet ir nerūko. Suprantate? Niekas net nerūko. Gal uždrausta, o gal šiaip žmonės neberūko. Tiesa, ant ženklo, kuris įspėja, kad negalima plaukioti ant pripučiamų čiužinių, yra tvarkingai išpurkštas lankytojų rankomis komentaras „BBD“ (per trafaretą, švariai, gražiai, didžiosiomis raidėmis), bet ant čiužinių vis tiek niekas neplaukioja, nes nesaugu.
Mūsų šalis ne tampa Skandinavija, ji jau tapo tokia. Tegu daugelis paežerės lankytojų atrodo, kaip gimę Sovietų Sąjungoje, bet jie jau elgiasi, lyg būtų iš mažo Danijos kaimo ir jau nuo vaikystės įprato praustis kiekvieną dieną.
Kaip buvo senais laikais, lengvai galima matyti iš užkaltos ir aptvertos buvusios gelbėjimo stoties, ant kurios šono pritvirtintos taisyklės (žiūrėkite nuotrauką), visiškai nepakitusios nuo sovietinių laikų – tos pačios, kurias žinojo visi ir kurių niekas nesilaikydavo. Tas siaubas yra liekana iš senosios epochos, kuri sau riogso; iš jos nėra jokios naudos, bet ji ir netrukdo niekam – kaip kokia Martyno Mažvydo biblioteka, kuri tik užima vietą sostinėje, arba kaip senasis policijos pastatas, kurio negalima griauti, nes jis kažkam atrodo, kaip architektūros paminklas. Paminklas yra ir tie ženklai, kuriuose sakoma, kad nevalia girtauti: ten minima bauda vis dar litais. Lito nebėra, bet neliko ir viešos girtuoklystės.
Ši gelbėtojų būda irgi, manau, yra paveldas ir paminklas: praeis dar dešimt metų, Vilnius bus dar gražesnis, bus nugriauti arba renovuoti visi miestų daugiabučiai, savavališkai įstiklintų balkonų šeimininkus susodins į kalėjimus už jų elgesį, o šis statinėlis prie Žaliųjų ežerų primins visiems senus laikus, kurie jau gyvuos tik legendose ir padavimuose. „Buvo laikai, kai žmonės šiukšles mėtydavo, kur papuolė“, pasakos motinos vaikams, o šie klausysis išsižioję, kaip šiandien klausosi apie viduramžių miestus, kur pamazgos buvo pilamos pro langus į gatvę, o šiandien taip niekas nedaro.
Apsaugininkas Tomas atvažiavo su mani saugoti mane nuo kerštaujančių skaitytojų, užsigavusių dėl mano humoro, o gavosi taip, kad mane saugoti nebent nuo mano paties vaikystės demonų ir legendų, bet čia apsaugininkų dujų balionėliai yra bejėgiai.
