UAB „Teisės garantas“ direktorius ir portalo „Kriminalai.com“ savininkas pasakojo jokiu būdu nenorintis įžeisti avarijoje nukentėjusių asmenų ir jų artimųjų, tenorintis tik pasidalinti savo patirtimi.
„Mano manymu, problema yra ta, kad prieš siūlydamos pramogą agentūros ne visada pateikia tikrovę atitinkančią informaciją arba tam tikrų dalykų nepasako. Kita vertus, iš dalies patys turistai nepasidomi apie galimus pavojus arba galimas pasekmes. Kalbu ne tik apie kitus, bet ir apie save“, – nurodė vyras.
Nors ragino nieko nebijoti, išsipildė baisiausias scenarijus
Praėjusiais metais jis pasakojo lankęsis Turkijoje ir susigundęs nusipirkti ekskursiją, sudarytą iš 5 pramogų. Viena jų – plaukimas pripučiamais plaustais (dar vadinamas raftingu).
„Instruktažas buvo trumpas: turite gelbėjimosi liemenes, tad jeigu įkrisite į vandenį, tiesiog atsigulkite, Jus ištrauks instruktoriai. Kelis kartus kelionių organizatoriaus atstovas patikino, kad apsiversti ir įkristi į vandenį beveik neįmanoma. Pasakojo, kad jis specialiai bandė apsiversti ir tai jam pavyko tik iš trečio karto labai labai pasistengus. Taip pat mums aiškino, kad išvyka yra saugi ir mes drąsiai galime į ją vykti su vaikais. Į mūsų valtį susirinko šeimos su vaikais. Valtyje buvo apie 12 vietų. Patikino, kad mes plauksime ypač atsargiai ir saugiai, o kiti gali bandyti plaukti linksmiau, esą nieko nereikia bijoti“, – prisiminė vyras.
Tačiau plaukiant upe, ant vieno upės slenksčio, valtis akimirksniu apsivertė.
Viskas vyko žaibišku greičiu
„Iki šiol negaliu suprasti, kaip man pavyko (įtariu, instinktyviai) tinkamai sureaguoti. Krisdamas į vandenį pastebėjau, kad mano vyresnioji duktė jau vandenyje ir pateko į sūkurį. Nežinau kaip, bet virsdamas iš valties atsistūmiau į jos pusę. Į sūkurį patekome tik aš ir vyresnioji dukra, kuri kabinosi į mane ir stengėsi manęs nepaleisti. Tai buvo siaubinga akimirka“, – pripažino L. Jakubėnas.
Toliau, tikino jis, viskas vyko žaibišku greičiu: dukra kabinosi į jį, jis paniro po vandeniu, į gilumą juodu vis traukė srovė.
„Liemenės nepadeda, bandau iš visų jėgų išplaukti, sunku. Tai pamačiusi dukra mane paleidžia, aš išneriu, tačiau po vandeniu atsiduria ji. Tuomet įkvepiu oro, vėl bandau pagauti dukrą, kai pavyksta, vėl mane įtraukia. Jėgų vis mažėja ir mažėja“, – pasakojo vyras.
Liko dviese, be jokios pagalbos
Jis pasakojo šaukęs dukrai, kad ji nesijaudintų, kad jie tikrai išplauks, tačiau tuo metu pats nebuvęs įsitikinęs, ar tai padaryti iš tikrųjų pavyks
„Nežinau, kiek laiko su upe kovojome už savo gyvybes. Tuo metu laikas atrodė kaip amžinybė. Mus vis blaškė srovė – tai užsikabiname, tai vėl didelė jėga įtraukia į slenksčio-sūkurio vidų. Apie tai, kad atsigultume, net kalbos negalėjo būti. Nieko šalia jau nebuvo, likome mes dviese. Jokios pagalbos. Tik patys sau galėjome padėti“, – aiškino L. Jakubėnas.
Jis sakė gerai ir nesupratęs, kaip galiausiai pavyko išsivaduoti iš juos įtraukusio vandens sūkurio. Svarsto, gal padėjo Dievas, gal išstūmė srovė, o gal jam pačiam pavyko iš jos ištrūkti atsistūmus nuo akmens.
„Kai patekome į upės srovę, mums pavyko atsigulti ant vandens. Srovė mus nešė labai greitai, bet bandžiau atgauti jėgas tam, kad bandytume plaukti prie kranto, kabintis ar dar kaip nors išbristi. Dukra sušaukė kelis kartus: „Padėkite, padėkite“. Galiausiai mus pastebėjo instruktorius ir tautietis iš Lietuvos. Siekdamas padėkoti ir pagerbti noriu paminėti jo vardą. Tai verslininkas iš Biržų Arūnas Burbulys. Jam esu be galo dėkingas. Jie patys, rizikuodami, kad srovė gali nutempti, pusiau pribėgo, pusiau priplaukė arčiau mūsų ir ištiesė irklą ar lazdą (dabar nepamenu), į kurią pavyko įsikibti. Šiaip ne taip mus ištraukė iš vandens“, – džiaugėsi vyras.
Dukrai – panika, žmona – dingusi
Tačiau pasiekus krantą jo dukrą apėmė panika. Ji pradėjo klausinėti, kur jos jaunesnioji sesuo Agnieška ir mama.
„Sakiau, kad nusiramintų, bet pačiam kilo blogų minčių. Bijojau, kad jos galėjo nuskęsti, nes paskutinis vaizdas, kuri mačiau, – mano jaunesnioji dukra su žmona po valtimi. Kur jos dabar, nežinojau. Ėmiau to teirautis instruktoriaus. Šiek tiek pagerėjo, kai jis pasakė, kad duktė – saugi krante. Tačiau vėl pablogėjo, kai prasitarė nežinantis, kur žmona“, – prisiminė L. Jakubėnas.
Tik kiek vėliau jis pamatė pakrante atbėgančią žmoną. Pasirodo, ji iškrito iš valties ir atsidūrė po ja. Pasakojo, kad ilgą laiką niekaip nepavyko iš po jos išnirti.
„Kai išnėrė ir atsidūrė kažkur apie 30 metrų nuo valties, instruktorius jai suriko „Nepanikuok ir lauk, mes tave ištrauksime“. Tačiau didelė srovė labai greitai nešė ją pirmyn, o valtis stovėjo vietoje ir rinko kitus iškritusius žmones. Artėjo slenkstis. Žmona vis bandė įsikibti į upės dugne esančius akmenis ir išbristi į krantą, tačiau niekaip nepavykdavo. Galiausiai ji sugavo pamestą irklą ir šiaip ne taip išsikapanojo į krantą“, – apie šiurpią patirtį pasakojo vyras.
L. Jakubėnas sakė besidžiaugiantis, kad visi jie liko sveiki, nors psichologinės pasekmės vaikams ir liko iki šiol.
Išbandė ir džipų safarį: įtarimų kilo dar kelionės pradžioje
Tiesa, tai ne vienintelė situacija Turkijoje, kai jo šeimai teko stipriai sunerimti dėl savo saugumo. L. Jakubėnas prisiminė, kad jie išbandė ir džipų safarį – panašų į tą, kurio metu įvyko tragiška avarija, nusinešusi lietuvių gyvybes Antalijoje. .
„Atvykę į labai aukštos kokybės Turkijos viešbutį ir pabuvę jame keletą dienų nusprendėme nusipirkti išvyką. Pasitarę su gerai Lietuvoje vertinamos agentūros gide Viktorija įsigijome išvyką džipais, kuri vadinosi „Džip safari“. Mes pasirinkome agentūrą, kuri turėjo pasirašytą sutartį su kelionės organizatoriais ir buvo šiek tiek brangesnė, tačiau, Viktorijos teigimu, buvo saugesnė ir labai patikima. Aš su šeima (žmona ir dvi dukrelės, tuo metu 9 ir 4 metų) iš viešbučio išvykau anksti ryte“, – prisiminė vyras.
Jo teigimu, iš pradžių su džipu jie sustojo degalinėje, kur išklausė esą trumpo instruktažo. Tiesa, ar šis žodis tinkamas apibūdinti tam, ką išgirdo, L. Jakubėnas dvejojo.
„Buvo pristatytas už išvyką atsakingas agentūros atstovas, trumpai papasakota apie išvykos dienotvarkę, o visa kita informacija buvo daugiau komercinio pobūdžio negu skirta saugumui (pavyzdžiui, kiek kainuos nuotraukos, filmavimas ir pan.). Po to nuvykome į kitą degalinę, kur kiekvienam mūsų davė po kibirą su vandeniu tam, kad galėtume apipilti vieni kitus juo važiuojant. Man ši mintis nelabai patiko, bet tokios buvo taisyklės ir turėjome sutikti“, – aiškino vyras.
Patyrė daug pavojų, bet taip nesaugiai niekada nesijautė
Jis pripažino – dabartinė jo veikla (dirba teisininku – DELFI ) menkai tesusijusi su automobiliais ir išvykomis, tačiau prieš tai 13 savo gyvenimo metų jis skyrė tarnybai kariuomenėje, kur 8 metus tarnavo ir Karo policijoje.
„Pasakoju apie savo patirtį tik todėl, kad skaitytojas nepagalvotų, kad nieko nesuprantantis žmogus su šeima nusprendė pasivažinėti ir, kai šiek tiek pasivažinėjo ekstremaliai, nepagrįstai išsigando. Ekstremalus vairavimas man nėra naujiena. Daug kartų teko vairuoti automobilį sudėtingomis sąlygomis ar sėdėti šalia vairuotojų, vykdančių įvairias tarnybines užduotis. Teko važinėti skirtingais automobiliniais, įvairios techninės būklės, skirtingu laiku, keliais. Kalbant apie adrenaliną ir pavojų, tai tiek turėjau įvairiausių pavojingų situacijų savo gyvenime, kad jau visų nebeprisimenu. Bet tos situacijos nesukeldavo tokio nesaugumo jausmo kaip „pasivažinėjimas su profesionalais“ Turkijos kalnuose“, – aiškino vyras.
Anot L. Jakubėno, tą kelionę jiems pasiūlytomis sąlygomis jis priskiria ne baimei, pavojui, o idiotizmui.
Išskyrė kelis pavojingus momentus
„Detaliai nepasakosiu, bet išskirsiu kelis momentus iš ekskursijos džipais:
1. Kelionės metu vairuotojai labai dažnai labai pavojinguose posūkiuose spaudė ne stabdžių, bet greičio pedalą. Suprask, norėjo sukelti daugiau adrenalino. Iš patirties galiu pasakyti, kad tokiu atveju, kad ir koks vairuotojas būtų profesionalas, visada yra tikimybė, kad automobilį gali užnešti. Ypač turint omenyje, kad ne visada važiavome asfaltuotu keliu, kartais buvo smėlio, o kelio kraštuose skardis dažnai buvo aukštesnis nei 40 metrų.
2. Vairuotojai palikdavo automobilį su žmonėmis viduje neišjungę variklio, užtraukę tik rankinį stabdį, o patys tuomet eidavo pas kitus vairuotojus kažko paklausti. To niekada negalima daryti saugumo sumetimais.
3. Siauruose keliuose, kur skardis buvo daug aukštesnis nei 40 metrų, vairuotojai aplenkdavo vieni kitus kolonoje. Pavyzdžiui, net lydint karines kolonas, gerais keliais, tarnyboje, saugumo sumetimais, buvo griežtai uždrausti tokie manevrai.
4. Pakankamai dideliu greičiu vairuotojai mus vežiojo miško keliais, kurie buvo prie pat skardžio. Matomumas, jeigu pasakysiu, kad buvo blogas, tai nieko nepasakysiu. Vairuotojai tiesiog tą kelią, kaip supratau, mokėjo mintinai. Vėl, koks profesionalas bebūtų vairuotojas, viena mažiausia klaida ir tragedija.
5. Automobilis su žmonėmis buvo pastatytas taip, kad automobilio priekis buvo pakeltas į viršų, o iš galo – gilus skardis. Važiuoti vairuotojas turėjo pradėti taip, kad pasikeltume į kalną, tačiau jis sustojo tam, kad praleistų kitą automobilį, o mes tuomet sėdėjome buksuodami ant sankabos. Neprofesionalumo viršūnė, tik tiek galiu pasakyti.
6. Kai kurie keleiviai sėsdavo ant automobilio rėmo ir jam važiuojant. Jie lengvai galėjo neišsilaikyti ir nukristi, tačiau tai niekam nerūpėjo, nes pats mūsų gidas ilgą laiką taip važinėjo su mumis“, – pasakojo L. Jakubėnas.
Sudvejojo technine būkle
Dėmesį jis tikino norintis atkreipti ir į automobilių techninę būklę. Ekskursijos metu jie buvo vežami automobiliais „Land Rover Deffender“.
„Šie automobiliai man yra pažįstami iš kariuomenės laikų. Būtent šios markės automobiliais ilgą laiką naudojosi kariuomenė. Važinėjau su jais. Tai nėra blogi automobiliai, bet jie tikrai nepasižymi stabilumu. Ekskursijos metu per pietų pertrauką aš su kitu turistu iš Kazachstano priėjau prie stovinčio automobilio. Pabandėme pasukinėti vairą ir labai nustebome, kad jį buvo galima sukti į kairę ir į dešinę maždaug 5 centimetrus, o ratai stovėjo vietoje. Liaudiškai sakant, buvo luftas. Mano manymu, tai byloja apie tai, kad automobilis nebuvo techniškai tvarkingas ir važiuoti juo buvo pavojinga“, – aiškino vyras.
Jo teigimu, kelionėje buvo ir kitų dalykų, kurie jam krito į akį, tačiau visus juos aprašyti užtruktų labai daug laiko.
Siūlo problemų sprendimo būdą
„Tas pasivažinėjimas buvo labai įtemptas, nes visą laiką žiūrėjau ir buvau pasiruošęs prilaikyti, uždengti vyresnėlę dukrą, kuri sėdėjo šalia, jei kas nors atsitiktų. Tuo metu žmona prižiūrėjo jaunėlę“, – pasakojo L. Jakubėnas.
Po kelionės jis tikino kreipęsis į minėtą gidę, papasakojęs, ką matęs ir patyręs, tačiau ji tik nusistebėjo, nes esą panašias pastabas girdėjo pirmąjį kartą, tačiau pažadėjo jas perduoti.
Apibendrinimas patirtas situacijas L. Jakubėnas sakė, kad atsakomybę dėl panašių situacijų turi jausti ne tik vietinės agentūros, bet ir kelionių organizatoriai ir jų atstovai.
„Visų pirma, informacija turistams turi būti pateikta išsamesnė, kad jie tikrai žinotų visus galimus pavojus. Kelionių organizatoriai, mano manymu, turėtų reikalauti iš vietinių agentūrų daugiau tvarkos bei didesnio saugumo ir profesionalumo. Galų gale, kaip teisininkas matau tokių situacijų sprendimą teisinėmis priemonėmis. Kodėl agentūra negali turistams, pageidaujantiems tokių išvykų, parengti tvarką, instrukciją ir/arba pasirašyti sutartis, kuriuose būtų numatytos sankcijos už tvarkos nesilaikymą ir pavojingą elgesį? Jas reikia ne tik duoti pasirašyti, bet paaiškinti ir pabrėžti, kad tokiais dalykais negalima juokauti. Drįstu pasakyti, kad tai tikrai įmanoma sutvarkyti, reikia tik pastangų. Taip, galbūt norinčių taip pramogauti būtų mažiau, bet tvarkos būtų daugiau ir kelionės būtų saugesnės“, – patikino vyras.