Mokslininkė užsiima švietėjiška veikla – skaito paskaitas apie migracijos priežastis, iššūkius ir pasekmes Lietuvos regionuose, provincijoje. Ji praėjusį penktadienį Seimo Europos informacijos biure skaitė pranešimą Vokietijos Bundestago tarptautinės stažuotės IPS alumnų klubo organizuotoje konferencijoje „Kaip galime įveikti Europos Sąjungos krizę?“
E. Verseckaitė pastebi, kad migracijos problematika mažai kinta – solidarumo, supratimo ir užuojautos deficitas būdingas įvairiems laikotarpiams ir visuomenėms. Dėstytoja atkreipė dėmesį, kad net Antrojo pasaulinio karo išvakarėse JAV atlikta apklausa rodė, kad amerikiečiai buvo neigimai nusiteikę prieš žydų migrantus, dauguma buvo prieš jų įsileidimą į šalį.
„Jie kalbėjo, kad čia netikri pabėgėliai, tarp jų prisimaišę užsienio agentų, kurie neša svetimą ideologiją. Kažką primena? Taip buvo kalbama apie žydus, bėgančius nuo Hitlerio. Atrodytų, jei jau nuo Hitlerio bėgantys žydai nėra tikri pabėgėliai, tai kas tada? Taigi žmonių nuomonė yra visada neigiama ir nepalanki migracijai ir pabėgėliams“, – sakė ji.
Europocentriškas baubas
E. Verseckaitė atkreipė dėmesį, kad dar prieš krizei pasiekiant piką - dar 2015 m. pavasarį - Eurobarometras užfiksavo, kad žmonių akyse migracija jau atrodė didžiausia problema. Mokslininkė pastebi, kad žmonės linkę vertinti ne faktines aplinkybes, o vadovaujasi emocijomis. Viso pasaulio mastu tik apie 3 proc. žmonių yra migrantai, tačiau vyrauja nuomonė, kad migrantų yra daug daugiau - apie 10-20 proc. Statistika iš esmės nesikeičia – tokia ji buvo ir prieš šimtą metų, šiokius tokius svyravimus sukelia pasaulio ekonominės ir politinės krizės.
„Mes tą baubą įsivaizduojame daug didesnį nei jis yra“, – sako mokslininkė.
Tačiau apklausos rodo kas šeštas žmogus nori emigruoti, bet negali sau to leisti. Tarptautinė ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija yra nustačiusi, kad jai priklausančių šalių tarpe daugiausiai yra šeimos migrantų, kurie vyksta pas savo jau anksčiau emigravusius gimines, tuomet seka ekonominiai migrantai ir tik trečioje vietoje yra humanitariniai migrantai, kurie bėga nuo karų ir panašių negandų. Pabėgėliai sudaro maždaug penktadalį visų migrantų ir 80-90 proc. Jų lieka už Vakarų pasaulio sienų.
„Mes esame labai europocentriški, kai įsivaizduojame krizę, kažkokią tragediją. Kitur ta tragedija yra daug didesnė. Tą labai svarbu atsiminti ir išlaikyti perspektyvoje,“ – sako E. Verseckaitė.
Gimimo loterija ir migrantų nauda
Dėstytoja kalbėjo ir apie filosofus ir mokslininkus, kurie gilinasi į migracijos temą, neraminantį klausimą: Ar tai, kad mes gimėme kažkurioje šalyje, suteikia mums teisę neleisti kitiems žmonėms pas mus ieškoti geresnio gyvenimo? Pasak jos, Pasaulio bankas yra paskaičiavęs, kad vadinamoji gimimo loterija yra labai daug lemiantis veiksnys. Žmogaus gimimo vieta nulemia daugiau kaip 50 proc. gyvenimo šansų. „Juk tai, kad mes gimėme kažkur nėra joks mūsų nuopelnas,“ – atkreipia dėmesį E. Verseckaitė.
Pasak jos, daugybė tyrimų parodė, kad taisyklių sugriežtinimas jos nestabdo, tiesiog keičia formą. Jei mažiau žmonių įleidžiama legaliu keliu, daugiau patenka nelegaliu ir pan. Kaip įdomų atvejį ji pateikė Didžiąją Britaniją – sugriežtinus taisykles dėl pabėgėlio statuso gavimo, labai padaugėjo studentų iš užsienio. Žmonės ieško būdų patekti ten, kur geriau.
Kitas įdomus pavyzdys-palyginimas, kaip su pabėgėliais elgiamasi skirtingose šalyse – ES ir JAV. ES taikomi apribojimai, kol suteikiamas pabėgėlio statusas, negalima dirbti ir pan. Tuo tarpu JAV tas laikotarpis yra daug trumpesnis, todėl ten ir daug geresnė integracija, įsitikinusi mokslininkė.
„Labai daug kas susiveda į tai, kokios yra valstybės nustatytos taisyklės. Ar jiems sudaromos sąlygos dirbti ir integruotis, ar, liaudiškai tariant, žmonės laikomi garde su viltimi, kad jais pavyks atsikratyti, neleidžiama integruotis, kad jie šaknų neįleistų. Visiems būtų geriau, jei būtų daugiau laisvės ekonominiams migrantams atvykti su ekonominių migrantų sąlygomis. Deja, taip nepavyksta“, – sakė ji.
Moksleivis kainuoja daugiau nei migrantas
„Naudingiausi ekonomiškai yra jauni ir darbingi migrantai. Brangiausiai valstybei kainuoja moksleivis, o ne migrantas. Jei atvyksta mokslus baigęs žmogus, net jei jis yra juodadarbis, jis atneša valstybei daugiau naudos nei jai kainuos“, – pastebi ji.
Tačiau įprasta, kad visuomenės požiūris yra visada neigiamas, nes žmonės linkę suplakti į vieną krūvą legalius ir nelegalius migrantus, yra valdomi baimės konkurencijos – tiek ekonominės, tiek kultūrinės. „Savo valstybėje besijaučiantys šeimininkais žmonės jaučia tam tikrą egzistencinę baimę – mano kultūra nebebus ta dominuojanti, turėsiu derintis prie kitų kultūrų, – sako ji ir priduria, kad europiečiai nori tobulo imigranto – tokio, kuris visiškai prisitaikytų prie šalies, asimiliuotųsi, priimtų kalbą ir kultūrą, atvyktų jau turėdami konkretų darbo pasiūlymą, nepažeidinėtų įstatymų. – Norime idealaus piliečio.“
Įdomu ir tai, kad ES šalių priešiškumas migracijai yra atvirkščiai proporcingas turimai patirčiai. Kuo mažiau migrantų turi valstybė, tuo labiau ji nusiteikusi nepalankiai. Taip yra su Vidurio ir Rytų Europos valstybėmis.
Kontakto kokybė
Vienas iš svarbiausių žmonių nuomonę lemiančių veiksnių yra išsilavinimas – kuo žmogus yra labiau išsilavinęs, tuo jis yra tolerantiškesnis. Tyrimai atskleidė, kad išsilavinimas leidžia žmogui nebijoti dėl konkurencijos su migrantu ir tiesiog praplečia akiratį, lemia atviresnį mąstymą ir pan. Taip pat svarbus yra žiniasklaidos vaidmuo – žmonės dažnai nėra akyse matę jokio migranto, tačiau susidaro nuomonę iš istorijų žiniasklaidoje, populistų pasisakymų prieš migraciją ir pan. Įprastam kad žiniasklaidoje politikų pasisakymai nusveria realių migrantų balsą.
Svarbiausias, pasak E. Verseckaitės, yra trečiasis elementas - kontakto su migrantais kokybė. Visų pirma, ar žmogus iš viso yra patyręs kontaktą, jei taip – kokia patirtis. Jei žmogus visai neturi kontakto su kitokiais žmonėmis, tuomet jis gali būti labai tolerantiškas. Pasak mokslininkės, įdomu tai, kad už Baracką Obamą nubalsavo didžiausias procentas tuose regionuose, kur dominuoja europietiškų šaknų gyventojai, baltieji, gana pasiturintys. Tačiau, jei kontaktas su „kitokiais“ yra paviršutiniškas, tuomet baimės labai stipriai išauga. „Susitikau gatvėje kitaip apsirengusį“, „Apsipirkdamas turguje negalėjau susikalbėti“ ir pan. - vardijo dėstytoja ir kaip pavyzdį pateikė Alytų, kuriame yra gana daug kitarasių studentų.
Alytaus kolegijoje yra apie 60 užsieniečių studentų iš ne Europos. Viena studentė iš Alytaus dėstytojai pasakojo, kad alytiškiai bijo tų imigrantų. Paklausus, kodėl, įvardyta tokia priežastis: „Todėl, kad jie stovi prie parduotuvės ir rūko.“ Absurdiškas paaiškinimas E. Verseckaitei patvirtina, kad kitaip atrodantis žmogus tiesiog sukelia nepagrįstas baimes. „Aš pasikalbėjau su tais studentais. Jie tikrai tą nepalankumą labai jaučia, kad į juos žiūri kaip į kokius egzotiškus objektus“, – apgailestavo ji.
Kai pasiekiamas kokybiškas bendravimas su migrantais – ypač jei mokomasi ar dirbama kartu, tuomet tolerancijos laipsnis auga. „Liaudiškai kalbant, tuomet pamatai, kad jis irgi žmogus. Ta baimė labai smarkiai sumažėja, o tolerancija padidėja“, – paaiškino E. Verseckaitė.
Sovietmetį kaltiname, bet už kitų istorines klaidas nenorime atsakyti
Mokslininkė pasigenda ES solidarumo sprendžiant pabėgėlių klausimą. Ji pastebi, kad Rytų Europos šalys dažnai nenori prisiimti sunkumų, nes nesijaučia nešančios kokią nors kaltę dėl krizių, kilusių Afrikoje ar Artimuosiuose Rytuose, kur daug šalių yra buvusios Europos kolonijos. Ji sako, kad iš dalies šie priekaištai yra pagrįsti, nes dabartinės krizės kartais yra nemenkai susijusios su istoriniais, kolonijistiniais procesais.
„Prisiminus, kaip Europa su liniuote subraižė Afrikos žemėlapį, sulipdė iš šešių skirtingų grupių Siriją, valstybę, kuri gal net neturėjo egzistuoti. Jie pjauna, ką pasėjo, o mes čia prie ko?“ - vidurio ir rytų europiečiams būdingą retoriką kartojo ir kritikavo mokslininkė. Ji aiškino, kad ES turi vadovautis kompromisų ir atsakomybės pasidalijimo logika. Lietuva, Rytų ir Vidurio Europos šalys, gaudamos iš ES struktūrinių fondų ar kitokią paramą, garantijas dėl saugumo nuo kaimynų iš Rytų ir t.t., irgi turi prisiimti dalį naštos.
Mokslininkė taip pat primena, kad Lietuva ir kitos posovietinės valstybės dažnai mėgsta pabrėžti sovietmečio mums padarytą žalą ir Vakarų pasaulio tam tikrą skolą mums. Tačiau kai kitos valstybės kalba apie istorines skriaudas, klausytis nenorime.
„Dažnai priekaištaujama pabėgėliams, kodėl jie negina savo šalies. Dirbtinai sukurtoje Sirijoje, sulipdytoje iš britų ir prancūzų protektoratų, žmogus galbūt visai nesijaučia lojalus jai. Ar čia jų šalis, kuri buvo sukurta dirbtinai? Tai panašu, kaip lietuviams ginti Sovietų Sąjungą. Buvo tokių, kurie gynė per prievartą Antrajame pasauliniame kare, tačiau jie neturėjo jokios moralinės pareigos,“ – pabrėžė E. Verseckaitė.