Pilotų kambaryje budėjęs majoras Piotras Wirskis avėjo šlepetes, gurkšnojo kavą iš tarnybinio puodelio ir šaipėsi, kad šiandien neprognozuojami rusai dar nesutrukdė jo kavos gėrimo.
Lenkijos KOP pajėgų bazė yra tai, ką Lietuvoje sunku ir įsivaizduoti. Viskas čia yra NATO – pradedant F-16 naikintuvais, eskadrilės štabo pastatu ir baigiant angarais, amunicijos pastatais ir grindiniu.
Lakūnų kambaryje, kuriame lenkų pilotai, tarp kurių vis dar nėra nė vienos moters, bet kurių apsirengimas prieš skrydį šviesmečiu pranoksta bet kurios įnoringiausios poniutės garderobo paieškas, jaunas poručikas rodo nesuskaičiuojamą gausybę kombinezonų, apšiltintų šaltai jūrai skirtų kostiumų, jei neduok Dieve, rusas pamuš F-16, gelbėjimosi liemenių (kurių net dvi), laivelių ir kitokių karo pramonės laimėjimų, turėsiančių leistis kartu su pamuštu pilotu, sako, kad štai dabar jie gavo naujų pilotų šalmų.
Poručikas atplėšia paketą, ištraukia šalmą ir, nevirptelėję nė vienu karo vyro veido raumeniu, tarsteli: „Šitas šalmas kainuoja pusę milijono zlotų.“
Bet ir čia dar ne nuostabos riba – vien naktinio matymo prietaisas, kuris tvirtinamas prie seno pavyzdžio lakūno šalmo, kainuoja 30 000 zlotų. O kiek šitas kombinezonas? „Nežinau, bet labai, labai daug“, – linkteli galvą poručikas. Lenkijos KOP turi 48 naikintuvus F-16. Dar bent 20 tokių pat čia skraido JAV pilotai. Būna ir ispanų, izraeliečių karo lakūnų.
Nors 32-osios taktinės oro bazės istorija oficialiai skaičiuojama nuo 1944-ųjų rugsėjo 29-osios, tikroji jos istorija prasidėjo tik prieš aštuonerius metus, kai Laske nusileido Lenkijos valdžios nusipirkti 48 amerikietiški F-16.
„Viskas čia pasikeitė, čia tiek daug investuota“, – su pasididžiavimu pasakoja Lasko karinių oro pajėgų bazės vado pavaduotojas, nuolat besišypsantis pulkininkas leitenantas Robertas Garzęda. Robertas vis atsiprašinėja dėl kokio nors pamiršo angliško žodžio – pamiršęs, kartais angliškai nusikeikia, o kartais lenkiškai prisimena Jėzų Kristų. Paaiškėja, kad mus turėjęs sutikti bazės vadas, pulkininkas Ireneuszas Nowakas čia tarnauja paskutinę dieną, nes jau rytoj skrenda į JAV, kur jo laukia karo aviacijos generolo kursai.
Jo pavaduotojas Robertas rodo Lenkijos žemėlapį, demonstruojantį, kokia tai patogi naikintuvų bazė. Laskas – praktiškai Lenkijos centras: iki Varšuvos skristi 180 km, maždaug tiek pat – iki Poznanės, iki Krokuvos – 220, o iki Bydgoščio – 240 kilometrų.
Pulkininkas leitenantas pavargsta bevardydamas pastatus, kurie pastatyti su NATO dalyvavimu: degalų saugykla, raketų ir bombų sandėlis, variklių testavimo centras, valdymo bokštas, ugniagesių centras, skraidymo simuliatorius, angarai – seka daug numerių, taip pat amunicijos sandėlis, puse kilometro pailgintas pakilimo takas.
Nereikėtų ir vardyti – ši Lenkijos KOP bazė tiesiog blizga. Niekas, išskyrus keletą „muziejuje“ po atviru dangumi paliktų įvairių modifikacijų MiG‘ų čia neprimena buvusio sovietinio karinio tvaiko.
„Po galais, štai šitas Su-22 bombonešis-naikintuvas yra tas, su kuriuo aš ir skraidžiau nuo pat karjeros pradžios“, – sako pulkininkas leitenantas R. Garzęnda. Kol fotografuojamės su juo prie jo buvusio rusiško lėktuvo bandau erzinti: „Tai kuris geresnis – šitas Su-22, MiG-29 ar „F-16?”
„Abu geri – kaip tikras lakūnas atsako R. Garzęnda. – Bet jau degalų tai MiG-29 tai ryja ohoho, tai tikras rusas girtuoklis, demonstruoja ranką grakščiu judesiu pakeldamas prie kaklo lenkų karo lakūnas, o ir MiG radaro siekis labai trumpas, vos 40 kilometrų.“
Čia pat lyg iš po žemių atsklinda jaunų leitenantų pagyros iki 4000 km galinčio nuskristi F-16: “Tai labai komfortiškas lėktuvas, labai.” Robertas sutinka: “Amerikiečiai sudeda į lėktuvą viską, kas naujausio – taigi, skirtingos konstruktorių filosofijos.”
Pasijuntame kaip koviniame Holivudo filme, kurį čia pat komentuoja sraigtasparnių bataliono vado pavaduotojas majoras Marcinas Siudzinskis.
Pasirodo automobilių ir šarvuočių kolona. Netrukus iš už horizonto išnyra šeši sraigtasparniai Mi-8 ir W-3 „Sokol”. Vienas netrukus pakimba kolonos uodegoje, kitas – iš priekio, o kiti suka ratus. Iš to, kuris pakibo ant konvojaus uodegos, žaibiškai virvėmis išsilaipina desantas. Kariai atakuoja priešo koloną. Dar kelios sekundės, ir jie jau nugalėtojai, evakuoja virve sužeistąjį ir dingsta už horizonto.
Šitie vaikinai ne tik vaidinti moka. Bazės teritorijoje – paminklas Afganistane žuvusiam brigados sraigtasparnio pilotui Zbigniewui Biskupui. Šie vyrai dalyvavo misijose Čade, Irake ir Afganistane, dirba kartu su Kanados oro pajėgomis.
Oro kavalerijoje – ir labai daug moterų – ne tik slaugytojų medicinos sraigtasparniuose, bet ir pilotų, ryšių karininkų. Ir dar kas ypatinga oro kavalerijoje – linksmi, tiesiog gyvenimo džiaugsmą liudijantys karininkų ir seržantų veidai.
Tačiau filosofija čia nereiškia budrumo praradimo – prieš įvažiuojant į sraigtasparnių bazę Novy Glinike budintis karininkas pareikalavo ne tik mūsų tapatybės kortelių, bet ir pasų. Ant bazės tvoros kabo įspėjimas: „Karo zona, įėjimas draudžiamas”. Ne tik lenkiškai. Tas pats pakartota angliškai, vokiškai ir net rusiškai.
Kokio velnio, juk rusų čia seniai nė kvapo? Kita vertus, o gal kaip tik šis užrašas labiausiai ir simbolizuoja NATO esmę? Nes pažodinis vertimas būtų: „Nekiškite čia nosies, Putino paukšteliai. Lenkijos sakalai – su ypač aštriais snapais.”