Lietuvių kalbos nesigirdėjo

1918 m. pabaigoje įvyko pirmieji rinkimai į pokarinę miesto tarybą. Buvo išrinktas 71 narys. Daugiausiai vietų laimėjo lenkai – 30, nedaug nuo jų atsiliko žydai, gavę 22 vietas. Gerokai mažiau mandatų teko lietuviams – 12, vokiečiams – 6, rusams liko vienas.

„Mūsų istorinėje savimonėje tarpukario Kaunas – Respublikos laikinoji sostinė – dažniausiai iškyla kaip lietuvybės švyturys. Tiktai kartais prisimenama, kad pirmojoje Kauno miesto taryboje, išrinktoje 1918 m. gruodžio mėnesį, posėdžiai vykdavo rusų kalba“, – atkreipė dėmesį „Savaitraščio Kaunui“ pašnekovas doc. dr. Pranas Janauskas, savo tyrimus apie tarpukario Kauno savivaldybę apibendrinęs darbe „Lietuviškas lūžis (Kalbų varžybos Kauno savivaldybėje 1918–1928 m.)“.

Jis pasidalijo iškalbingais faktais ir autentiškas liudijimais apie tuometę tautinę situaciją Kaune. Net įpusėjus nepriklausomybės laikotarpiui kartais sunkiai buvo galima suprasti, kad Kaunas yra Lietuvos valstybės sostinė.
„Mūsų istorinėje savimonėje tarpukario Kaunas – Respublikos laikinoji sostinė – dažniausiai iškyla kaip lietuvybės švyturys. Tiktai kartais prisimenama, kad pirmojoje Kauno miesto taryboje, išrinktoje 1918 m. gruodžio mėnesį, posėdžiai vykdavo rusų kalba“, – atkreipė dėmesį „Savaitraščio Kaunui“ pašnekovas doc. dr. Pranas Janauskas.

Savo įspūdžiuose, aprašytuose 4-ojo dešimtmečio pradžioje, Amerikos lietuvis gydytojas Algirdas Šeštokas-Margeris stebėjosi:

„Kas gi nežino, kad, pavyzdžiui, Kaune beveik visur išgirsi daugiau kalbant rusiškai, žydiškai bei lenkiškai, negu lietuviškai! Ir dvejoti visai netenka, kad Kaune iš kiekvienos dešimties žmonių devyni kalba žydiškai, rusiškai arba lenkiškai, o tiktai vienas – lietuviškai. (...) Teko nueiti pas valdininkus su visokiais reikalais. Tai vieno, tai kito laukia būrys žmonių. Tik kaimiškai apsirėdžiusieji kalba lietuviškai, o kiti – rusiškai, žydiškai arba lenkiškai. Rodos, kad lietuviškai kalbėti jie visai nemokėtų. Bet štai, išeina laukiamas valdininkas, puola prie jo vienas, puola kitas ir visi kalba lietuviškai. Vadinasi, lietuviškai kalbėti moka, bet nenori!“

Panašus Kauno vaizdas išliko ir pulkininko Konstantino Žuko atmintyje: „Mano vaikystės laikais Kauno miestas buvo nepaprastai sulenkintas ir surusintas. Gatvėse buvo girdėti trys kalbos: lenkų, žydų ir rusų. Lietuvių kalba buvo girdima turguje, ir tai tik tada, kai atvažiavę kaimiečiai būdavo iš „lenkų karalystės“, t.y. iš Suvalkijos. Kaimiečiai nuo Babtų, Vandžiogalos arba Vilkijos jau kalbėjo lenkiškai. (...)“

K. Žukui buvo skaudu, kad lenkai, dvarponiai ir nemažai miestiečių iš Tarybos net šaipydavosi, lenkiškai sakydami: „Ta ryba ze Smietana“ (liet. „Ta žuvis su grietine“).

Remdamasis surinkta medžiaga, P. Janauskas nurodo priežastis ir aplinkybes, kodėl dažnai pavadinamame pačiame lietuviškiausiame mieste Kaune buvo susiklosčiusi lietuvybei nepalanki situacija? Atsakymus profesorius rado archyviniuose dokumentuose ir ano meto spaudoje.

Nurodymai – rusiškai

Pagal 1897 m. Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenis, Kaune buvo 73 920 gyventojų (į šį skaičių įėjo ir 19 000 kariškių įgula), iš jų: 25,5 proc. – rusai, 22,7 proc. – lenkai, 22 proc. – žydai, 6,6 proc. – lietuviai, 4,7 proc. – vokiečiai.

P. Janauskas pabrėžė, kad iki Pirmojo pasaulinio karo nė viename mieste lietuviškai kalbantieji gyventojai nesudarė daugumos. Kaunas nebuvo išimtis. Pagal 1923 m. Lietuvos Respublikos gyventojų surašymą laikinojoje sostinėje lietuviai sudarė 59 proc. gyventojų, žydai – 27 proc., lenkai – 4,5 proc., vokiečiai – 3,5 proc., rusai – 3,2 proc.

1918 m. gruodžio 22 d. miesto teatre įvyko pirmasis iškilmingas Kauno tarybos posėdis. Pilnutėlėje salėje sėdėjo tarybos nariai ir daugybė svečių.

„Nors lietuviai sudarė viso labo 17 proc. tarybos narių, posėdį pradėjo lietuvių frakcijos atstovas Oleka, kalbėjęs lietuviškai. Po jo susirinkusiuosius lenkiškai sveikino Junowiczius, žydiškai – Soloveičikas, vokiškai – Medenas, rusiškai – Preisas. Kitą dieną, gruodžio 23-ąją, miesto rotušėje taryba susirinko pirmajam darbo posėdžiui. Jame vėlgi buvo vartojamos kelios kalbos, o protokolas surašytas rusiškai. Šia kalba, suprantama visiems savivaldybės nariams, buvo atliekami ir kiti raštvedybos darbai. Nors taryboje buvo tik vienas rusas, daugiausia pasirašyta rusiškai, paskui žydiškai ir lenkiškai. Lietuvybę liudijo tik miesto institucijos antspaudas:

„Kauno miesto valdyba“. Miesto taryba rusų kalba spausdino nurodymus Kauno gyventojams, kaip jie turi palaikyti švarą, tvarką ir pan. Nepavyko aptikti lietuvių frakcijos protestų, todėl manytume, kad tokia padėtis tada atrodė natūrali, leidžianti miesto tarybai sėkmingai darbuotis gyventojų labui“, – svarstė P. Janauskas.

J. Vileišio ryžtas

Kalbos problemą savivaldybėje ryžtingai ėmėsi spręsti vidaus reikalų ministras Jonas Vileišis, kuris vėliau daug metų buvo Kauno burmistras.
„Nors lietuviai sudarė viso labo 17 proc. tarybos narių, posėdį pradėjo lietuvių frakcijos atstovas Oleka, kalbėjęs lietuviškai. Po jo susirinkusiuosius lenkiškai sveikino Junowiczius, žydiškai – Soloveičikas, vokiškai – Medenas, rusiškai – Preisas. Kitą dieną, gruodžio 23-ąją, miesto rotušėje taryba susirinko pirmajam darbo posėdžiui. Jame vėlgi buvo vartojamos kelios kalbos, o protokolas surašytas rusiškai.

„Niekas neužginčys, kad vienas nuostabiausių mūsų krašto grožių yra amžiais užsilikusi mūsų protėvių skaisti ir daili lietuvių kalba“. Pasak P. Janausko, taip jis taktiškai ir neįsakmiai kvietė visų savivaldybių raštines susirašinėti su Laikinąja Vyriausybe tik lietuviškai.

Tačiau keisčiausia, anot mokslininko, kad vidaus reikalų ministro aplinkraštis buvo parašytas rusų kalba. Tai – ne vienintelis atvejis, kai tokio lygmens dokumentas buvo parašytas nelietuviškai.

Neabejojama, kad rusų kalbos dominavimą palaikė ir tuometė sudėtinga geopolitinė regiono sudėtis bei ūkinis skurdas, kuris gležnas savivaldos struktūras darė labai pažeidžiamas, neužtikrintas dėl ateities. 1919 m. birželio 18 d. Kauno miesto valdyba raštiškai kreipėsi į vidaus reikalų ministrą prašydama, kad šis įsakytų grąžinti 12 kėdžių, kurias ministerija buvo pasiskolinusi. Praėjus dviem savaitėms ta pati valdyba kreipėsi į kitą – Prekybos ir pramonės – ministeriją, prašydama savivaldybės tarnautojams išduoti batus.

Kaip Babelio bokštas

Nepaisant skurdo, nestabilios padėties ir pasipriešinimo, lietuvių kalba Kauno įstaigose žingsnis po žingsnio įtvirtino savo pozicijas.

1919 m. kovo 22 d. Kauno taryba priėmė sprendimą pasirašyti kontraktus lietuvių kalba. Taip pat nutarta įdarbinti vertėją į lietuvių kalbą, mokant jam mėnesinį 640 markių atlyginimą. Tačiau, pasak P. Janausko, šis sprendimas reikšmingai nepakeitė kalbinės situacijos savivaldybėje – absoliuti dauguma 1919 m. vykusių miesto tarybos posėdžių protokolų parašyti tik rusų kalba.

„Ypač karšti ginčai užvirė darbą pradėjus trečiosios kadencijos (1921–1924 m.) Kauno tarybai. Žydų, lenkų, vokiečių ir rusų frakcijų atstovai – Kozlovskis, Timinskis, Burba ir Preisas – 1921 m. rugsėjo 6 d. tarybos posėdyje vienu balsu tvirtino, kad ataskaita turi būti spausdinama visiems suprantama rusų kalba“, – rašoma P. Janausko tyrime „Lietuviškas lūžis“.

Vis dėlto atsirado ir lietuvių kalbą palaikančių nelietuvių. Pasak P. Janausko, vienišai, bet reikšmingai nuskambėjo žydo S. Volfo žodžiai. Jis pasiūlė tarybai pačiai save paleisti, nes, anot jo, tokiomis aplinkybėmis žydai kaip ištikimi Lietuvos piliečiai negali taryboje sėkmingai darbuotis miesto naudai.
Pranas Janauskas

Trečiosios kadencijos taryboje 28 balsais už ir 15 prieš buvo nutarta versti posėdžių eigą į rusų kalbą. Šią situaciją tuometis leidinys „Rytas“ apibūdino taip: „Yra laikinojoj mūsų sostinėj įstaiga, kurion patekęs nesižinai, kuriam pasaulio krašte esąs. Čia išgirsi įvairiausių kalbų, bet lietuviškos kuo mažiausiai. Dideliam žydų klegesy girdima dar rusų, lenkų bei vokiečių kalbos, o lietuviškas žodis nedrąsiai iš kurio kampo atsiliepia. Toji įstaiga tai Kauno miesto valdyba, kokia ji buvo ligi šiol. Jo (J. Vileišio – red. past.) kabinete dar galima drąsiai lietuviškai kalbėti, o jos valdybos narių kabinetuose daugiau laimėsi, lengviau būsi suprastas ir išklausytas, jei prabilsi rusiškai, lenkiškai ar žydiškai.“

P. Janausko pastebėjimu, dar 1924 m. Kauno tarybos posėdžiai atrodė labai keisti: frakcijų atstovai kiekvienas kalbėdavo sava kalba ir todėl kaip prie Babelio bokšto statymo vieni kitų nepajėgdavo suprasti.

Ėmė dominuoti lietuviai

1924 m. rinkimuose į Kauno savivaldybę geidžiamos lietuviškos daugumos pasiekti dar nepavyko: lietuviai laimėjo 26 vietas (37 proc.), žydai – 22 (32 proc.), lenkai – 17 (24 proc.), vokiečiai – 3 (4 proc.), rusai – 2 (3 proc.).

1925 m. miesto valdybos nurodymu, buvo sudaryta komisija, kuri tikrino kaip tarnautojai moka lietuvių kalbą. Blogai mokantiems ar išvis jos nemokantiems prie savivaldybės buvo įsteigti kursai.
Kaip tuometėje spaudoje išsireiškė J. Vileišis, buvo egzaminuojama nesunkia forma, bet vis tiek reikalauta keturių klasių lygio įgūdžių. Egzaminus išlaikė 85 darbuotojai, pataisas – 103, neišlaikė – 6. 25 pasiūlyta atleisti iš darbo.

Po ilgų ir atkaklių kovų, K. Janczewskis, vienas iš lenkų frakcijos lyderių, pareiškė: „Visi tarnautojai turi mokėti lietuvių kalbą, ir apie tai nėra prasmės kalbėti.“
1925 m. miesto valdybos nurodymu, buvo sudaryta komisija, kuri tikrino kaip tarnautojai moka lietuvių kalbą. Blogai mokantiems ar išvis jos nemokantiems prie savivaldybės buvo įsteigti kursai. Kaip tuometėje spaudoje išsireiškė J. Vileišis, buvo egzaminuojama nesunkia forma, bet vis tiek reikalauta keturių klasių lygio įgūdžių. Egzaminus išlaikė 85 darbuotojai, pataisas – 103, neišlaikė – 6. 25 pasiūlyta atleisti iš darbo.

„Paskutinieji aptikti Kauno valdžios skelbimai trimis kalbomis datuojami 1925 m. Tiesa, iki pat trečiojo dešimtmečio pabaigos Kauno savivaldybės atstovai su savo kolegomis Taline ir Rygoje dar susirašinėjo rusiškai“, – atkreipė dėmesį P. Janauskas.

Jo duomenimis, galutinai rusų kalba iš miesto savivaldybės kanceliarijos buvo išstumta 1929-aisiais.

P. Janauskas pacitavo apibendrinamąją prasmę turinčią ištrauką iš Kauno savivaldybės ataskaitos: „Kauną atstatė ir jį pakėlė iki nebuvusios aukštumos – lietuviai“. Anot P. Janausko, tai liudijo, kad lietuviai įgijo jiems, kaip daugumai, priklausančią politinę galią ir ėmė dominuoti Lietuvos visuomenėje.