Vilnietė atsargos karininkė Evalda su kitame Lietuvos krašte gyvenančia paauglės mama buvo šiek tiek pažįstama, tačiau, net nežinojo, kad ji turi dukrą.

„Kai bendravome, ta moteris buvo užsikodavusi, bet tik gavusi jos dukters žinutę feisbuke, sužinojau, kad ją globojo močiutė. Jai mirus vaiką reikėjo kažkur padėti, tad grąžino mamai, kuri netrukus pradėjo gerti ir iki šiol geria be perstojo. Ta mergaitė man parašė, nes su jos mama buvome feisbuko draugės. Prašė pagalbos mamai, tačiau kai nuvažiavau į miestą, kuriame jos gyveno, pagalbos pažįstama atsisakė“, – pasakojo Evalda.

Iš pradžių mergaite rūpinosi jos patėvis, o kai jis išvyko į užsienį, teko glaustis pas močiutės seserį, kuri buvo išties garbaus amžiaus.

„Yra tėtis, kuris turi kitą šeimą, tikra močiutė, bet ji irgi senyvo amžiaus. Tiesiog ji pabijojo imtis atsakomybės už paauglę. Kilo klausimas, kad jai reikės eiti į vaikų namus. Tada mes su vyru pradėjom svarstyti, ką daryt. Dvejonių buvo daug. Gąsdino, kad nepažįstam, kas per vaikas, jau paauglė, buvo baisoka“, – prisimena šiuo metu du 16-mečius, 8 ir 5 metų amžiaus vaikus su vyru auginanti Evalda.

Nutarę pabandyt, vilniečiai ėmė tvarkyti dokumentus, registravosi į kursus įtėviams. Formalumus pavyko sutvarkyti greičiau, nei įprastai, nes reikėjo skubai spręsti, ką daryti su paaugle.

„Sunku priimti svetimą vaiką, negali sakyti, kad lengva. Nors ir paauglė, ji daug ko nežinojo, nemokėjo, atėjo iš šeimos, kuriai nelabai rūpėjo, kaip vaikas gyvena. Kaip ji pati sako, meluodavo, kad prie jos niekas nesikabintų. Gyvena pas mus pusantrų metų. Iš pradžių stengėsi ir net persistengė įtikti. Sakydavau, kad to nereikia, nes ateis laikas, kai pradės būti savimi. Dabar tas laikas atėjo“, – juokėsi netikėtai ketvirtą vaiką „įgijusi“ atsargos karininkė.

Klausdavo, ar gali apkabinti

Paklausta, kas trikdė, Evalda prisiminė, kaip pirmą kartą pavežiota rogutėmis paauglė apsiverkė, nes niekas jos nebuvo vežiojęs.

„Matai, kad vaikui sunku, ir pačiam nelengva. Reikėjo perlipti per save, kad apkabinčiau. Kitaip nei auginant savo vaiką, tas ryšys turi užaugti. Tačiau jei iš pradžių ji klausdavo, ar gali apsikabinti, dabar tokių klausimų nekyla“, – dalijosi vilnietė.

Mažieji lengvai priėmė sesę, o vyresnėlis šiek tiek „šiaušėsi“, klausė, kam dar vieno vaiko reikia, ir savų gana.

„Kai ji pirmą kartą atvažiavo pas mus, sūnus net nėjo su visais valgyti – protestavo. Tačiau daviau suprasti, kaip jis jaustųsi panašioje situacijoje. Pora mėnesių paaugliai praeidavo vienas pro kitą tylėdami, tačiau dabar normaliai bendrauja, pasitaria ruošdami pamokas. Dabar juokaujam, kad turim 16-mečius dvynius, tarp kurių skirtumas – vienas mėnuo. Toks jausmas, kad ji visada pas mus gyveno“, – sakė Evalda.

Akivaizdu, jog iš kito Lietuvos krašto į svetimą šeimą atvykusiai paauglei nebuvo lengva adaptuotis. Kelias globotojų šeimas perėjusi mergaitė bijojo, kad ir ši po kiek laiko jos atsisakys. Labai bijo, kad nepradėtų gerti kaip mama ir močiutė. Ji yra patyrusi smurto, sudėtingų situacijų. Kadangi mamos namuose mačiusi visokių vyrų, apskritai vengė vyriškos giminės. Buvo, net bijojo viešuoju transportu važiuoti.

„Tačiau iš niūraus vaiko ji virsta besišypsančiu, besidominčiu vaiku, kuris prisiima veiklų tiek, kad nespėja ir reikia ją stabdyti. Pirmą pusmetį, kai atsivežėm, mokėmės 8 klasės kursą. Spragos buvo labai didelės, bet šiuo metu ji labai gerai vertinama ir jeigu gauna aštuntuką, bėga taisytis“, – pasidžiaugė Evalda.

Jos vyras padėjo mergaitei prisivyti bendraamžius moksle, mokė pajuokauti. Jei anksčiau mergaitė ne visada suprasdavo humorą, dabar pati pradeda šmaikščiai atsikirsti į nepiktus juokelius.

Specialiai darydavo negerus dalykus

Evalda savo patirtimi dalijosi Nacionaliniame gailestingumo kongrese, organizacijos SOTAS renginyje apie globą. Įsivaikinti ar globoti vaikus norintys žmonės klausė, ar buvo sunku pasiryžti į šeimą priimti svetimą vaiką, kokie reikalavimai keliami globėjams, su kokiais iššūkiais Evald, jos vyras ir vakai susidūrė nutarus globoti paauglę.

Iš pradžių šeima nežinojo, kaip reaguoti, kai mergaitė visko atsiklausdavo: ar gali praustis, pavalgyti, kompiuterį įsijungti, nes ankstesniame gyvenime buvo viskas ribojama.

„Tai mane trikdydavo. Pasakydavau, kad net neklaustų, bet ir dabar būna, kad paklausia. Sunku būdavo, kai ją apsikabinu ir ji apsiverkia. Nepatogu, net nežinai, kaip reaguoti“, – sakė vilnietė.

Kaip pasakojo pati paauglė, būdama 10-12 metų ji specialiai darydavo negerus dalykus, susipyko su visoms tetoms, močiute, nes gindavo mamą, kurią giminė kaltino dėl gėrimo.

„Aš manau, kad dėl to jos niekas iš giminių ir neėmė. Ji pati pripažįsta, kad buvo negera. Pas mus atvažiavusi ji tikėjosi, kad mama nustos gerti, susitvarkys, bandydavo su ja bendrauti. Tačiau tas bendravimas baigdavosi tuo, kad paskui ji tris dienas verkdavo“, – skaudu dėl mergaitės Evaldai.

Įtėviai skatina globotinę bent žinutėmis bendrauti su tėčiu ir džiaugėsi, kad jis atrašo dukrai.

Evalda yra teisės magistrė, 10 metų dirbo teisininke policijoje, 10 metų kariuomenėje. Šiuo metu yra išėjusi į atsargą, turi savo įmonę, užsiima tortų kepimu ir dekoravimu, padeda kepyklėlėje. „Dirbu daug“, – pasidomėjus, ar jos pareigos – vien namai, DELFI sakė keturių vaikų mama.

A. Atas: geriau sekasi globėjams, kurie priima pagalbą ir dalijasi ja

Klausimai, dažniausiai kylantys apie įsivaikinimą ir globą – ar mes sugebėsim, kas bus, jei sumažės šeimos pajamos, ligos atveju ir pan. Tačiau, kaip pabrėžė organizacijos SOTAS psichologas Andrius Atas, auginant vaiką 100 proc. tikrumo ir negali būti.

„Natūralu nerimauti. Bet gal verta žiūrėti, kokia apskritai pozicija – už įvaikinimą, globą, ar ne. Sunkumas to imtis persvertų norą padėti, ar ne? Kita vertus, gyventi šeimoje ir auginti vaikus nėra tik dviejų žmonių reikalas. Ateina momentas, kai užstringi, tuo momentu nesugalvoji, ką daryti, kur eiti. Todėl man džiugu girdėti apie grupes internete, kuriose vaikus globojantys žmonės gali pasitarti, atsipalaiduoti nuo supermeno vaizdinio“, – kalbėjo vaikų ir šeimos psichologas.

Kaip pastebi A. Atas, Lietuvoje įprasta manyti, jog turi pats vienas viską padaryt. Tačiau praktika rodo, jog geriau sekasi globėjams, kurie priima pagalbą ir dalijasi ja.

Andrius Atas

„Turėti problemų yra normalu. Jei tėvai mano, kad neturi problemų, įdomu būtų sužinoti, kaip iš tiesų jaučiasi vaikas. Gal sėdi užspaustas arba serga depresija. Gal ir pasitaiko šeimų, kur sklandžiai reikalai einasi, tačiau tai retenybė. Tėvai, kurie domisi vaikais, visada turi klausimų ir turi problemų. Todėl nereikėtų bijoti momento, kai suprasi – nežinau, ką daryti. Juk galėsi kitų pasiklausti“, – sakė SOTAS atstovas, kuriam gyvenimas ieškant, atrandant, priimant savo ribotumą, o tada ir kito žmogaus pagalbą, pasidalijimą patirtimi – su cinkeliu.

Apie vaiko globą šeimoje dažniausiai žinoma, kad jos reikia tėvų globos netekusiam vaikui ir kad globėjai susiduria su daugeliu nelengvų problemų. „Tačiau jeigu žinote tik tiek, vadinasi, nežinote to, kas gražiausia. O tai yra džiaugsmas bei atradimai vaikui ir suaugusiajam augti kartu, gyvenimo pilnatvė ir žmogiškumas, sutuoktinių pašaukimo realizavimas ir priėmimo kultūros sklaida“ – sako nuo 2004 m. globėjų mokymus vedantys SOTAS lektoriai.

Vaikų globėjai ir įtėviai čia pradėti rengti 2002-aisiais, po poros metų pagal sudarytą sutartį su Vilniaus miesto vaikų teisių apsaugos tarnyba SOTAS pradėjo vykdyti būsimųjų įtėvių ir globėjų mokymus, rengiai „priimančių šeimų” (globėjų, įtėvių ir besidominčių priėmimo patirtimi šeimų) susitikimus.

Apie globos ir įvaikinimo procesą SOTAS telefonu galima pasikonsultuoti kiekvieną darbo dieną, nuo 10 iki 12 valandos.