Per dvejus metus jis visiškai savarankiškai sukūrė kompiuterinį žaidimą „Garbage Day“, išgarsinusį jo vardą žaidimų industrijoje. Apie S. Žemaitį rašė didžiausi šios specializacijos žiniasklaidos portalai, o tūkstančiai entuziastų susikibo bandydami kuo greičiau žaidimą įveikti.
„Tikrai nesakau, kad visi turi mesti universitetus, darbus, ir pradėti kurti žaidimus, tačiau jei dabar turite laisvo laiko, domitės tuo, tikrai imkitės, nes nėra taip sunku, kaip gali pasirodyti. Reikia tik laiko ir noro“, – tikino jis, savo patirtimi dalindamasis konferencijoje „Login 2016“.
Viskas prasidėjo nuo televizijos laidos
Paklaustas, kaip susidomėjo būtent žaidimų kūrimu, S. Žemaitis pasakojo, kad pirmoji mintis pagilinti žinias šioje srityje kilo žiūrint televizorių. Kartą „Discovery“ kanalu jis pamatė laidą „How it's made“, kurioje ir kalbėta apie vaizdo žaidimus.
„Prieš tai net nesusimąsčiau, kaip žaidimai kuriami. Atrodė, kad tai savaime suprantamas dalykas, kuris tiesiog egzistuoja. Kai pamačiau, kaip kuriamos animacijos, modeliuojama, ėmiau daugiau informacijos ieškoti internete, žiūrėjau mokomuosius vaizdo įrašus, bandžiau atkartoti tai pats, taip viskas ir prasidėjo“, – pasakojo jis.
Įkvėpėju jis vadina ir žaidimą „Postal 2“, nes būtent jis pamėtėjo idėją, kaip galėtų atrodyti pirmasis rimtas paties kūrinys.
Sulaukė tėvų palaikymo
Su kompiuteriniais žaidimais vaikinas susipažino pakankamai anksti. Pirmąjį žaidimą pamena išbandęs dar būdamas trejų, vėliau tėvai jam padovanojo ir žaidimų konsolę „Ziliton“, dar vėliau – pirmuosius „Playstation“.
„Tėvai man sudarė visas sąlygas užsiimti tuo, kas patinka. Jie tikrai manęs nebandė atitraukti nuo kompiuterio ar panašiai, nes matė, kad kažkas gero iš to gali išeiti“, – sakė vaikinas.
Paklaustas, kaip į šį jo pomėgį reagavo, pavyzdžiui, mokytojai ar draugai, S. Žemaitis tikino daug apie savo hobį jiems nepasakojęs.
„Mokykloje tikrai nebuvau dešimtukininkas, į mokslus daug dėmesio nekreipiau, nes žinojau, kad gyvenimą noriu sieti su kita veikla, ne akademine“, – aiškino jis.
Kritikavo situaciją mokyklose: žinių neužtenka
Kritiškai ir iki šiol vaikinas žiūri ir į mokykloje dėstomus dalykus. Pavyzdžiui, informatikos pamokas.
„Metų mokyklinį informatikos kursą gali išmokti per dieną. Pasenusios ir programavimo kalbos, kurios pamokų metu naudojamos“, – pasakojo jis.
Pats S. Žemaitis programuoti aiškino mokęsis internetu, informacijos ieškojęs forumuose, mokomosiose platformose.
Uždirbti pradėjo vos sulaukęs pilnametystės
Žaidimu kūrimu rimtai jis ėmė domėtis būdamas penkiolikos, o sulaukęs 18-os į interneto erdvę išleido pirmąjį, išgyvenimo simuliatorių „Sustain“, kurtą paties.
„Pirmuosius prototipus padariau per savaitę, tačiau ištobulinti žaidimą tikrai užtrunka. Kadangi viską darau pats, laiko kartais trūksta. Tačiau, nors vienam dirbti ir sunkiau, norėjau pats patirti ir visas nesėkmes, ir džiaugsmus. Mano asmenybė tiesiog tokia, kad kitais žmonėmis pasikliauti sunku. Pastebėjau, kad dirbant su kitais kūrybinė vizija išsiskiria, reikia daug komunikuoti“, – to nemėgstantis aiškino jis.
Anot S. Žemaičio, patinka jam visos žaidimo kūrimo dalys, tačiau labiausiai – modelių kūrimas. Tai padaryti, jo teigimu, trunka vos kelias minutes.
Sąnaudos minimalios, o pelnas – tūkstantinis
Pasak vaikino, sukurti kompiuterinį žaidimą tikrai nėra brangu. Kurdamas „Garbage Day“ jis 300 svarų (381 eurų) išleido muzikos licencijai ir dar 100 dolerių (88 eurus) – teisei įkelti žaidimą į platformą. Tai – visos išlaidos.
„Pelną žaidimas pradėjo nešti, kai jį išleidau „Early access“ platformoje, kai jį buvo galima nusipirkti „Steam“. Tuomet pradėjau gauti dideles pinigų sumas. Tiesa, dar kelis mėnesius prieš tai vienoje svetainėje sudariau galimybę žaidimą atsisiųsti iš anksto – jau tuomet uždirbau kelis tūkstančius dolerių“, – prasitarė vaikinas.
Tiesa, paklaustas, kiek pavyksta užsidirbti kuriant kompiuterinius žaidimus, pernelyg atvirauti S. Žemaitis nebuvo linkęs. Tačiau atsakymu į klausimą, kada planuoja uždirbti savo pirmąjį milijoną, nustebino.
„Manau, iki metų galo, jei kalbėsime apie dolerius“, – sakė jis pridūręs, kad jau 21-erių, mat jo gimtadienis po mėnesio.
Darbą derina su studijomis
S. Žemaitis neslėpė – jo tėvams iki šiol sunku patikėti, kad žaidimų kūrimo sferoje vyrauja tokio dydžio uždarbiai, tačiau milijonieriai žaidimų kūrėjai pasaulyje nieko nebestebina.
„Kai pasakiau, jiems buvo siurprizas. Žinoma, sureagavo į tai teigiamai, kadangi mane visuomet palaikė“, – aiškino jis.
Atsilyginti jiems jis stengiasi tuo pačiu – nors atrado savo gyvenimo kryptį, pats užsidirba, jų prašymu studijuoja universitete, klauso jų patarimų.
„Tik labai sunku surasti motyvacijos studijuoti. Įstojau 2014 m., tačiau nebaigiau net pirmojo kurso, pasiėmiau akademines atostogas. Iš jų grįžau vasario mėnesį, bet prieš mėnesį ar porą vėl jas sustabdžiau. Nelieka ir laiko, ir motyvacijos. Žinau, ką noriu veikti, ir visą energiją sutelkiu į tai“, – aiškino jis.
Nori gyventi Lietuvoje
Paklaustas, kodėl studijuoti nusprendė Lietuvoje, S. Žemaitis neslėpė mylintis Lietuvą ir vadina save šalies patriotu.
„Ir mokesčius pasirinkau mokėti Lietuvai, nors čia nėra labai palankios sąlygos. Ir gyventi norėčiau Lietuvoje“, – tikino jis.
Tiesa, nuosavo būsto pirkti vaikinas neskuba. Kol kas uždarbį pasakoja leidžiantis protingai. Susiviliojo tik automobiliu, neseniai įsigijo ir motociklą.
Įvardijo sunkumus
Paklaustas apie sunkumus, su kuriais dirbant tenka susidurti, S. Žemaitis pasakojo, kad kartais labai sunku surasti motyvacijos vėl ir vėl tobulinti tą patį žaidimą.
„Būna, kad daug dirbi, dirbi, tačiau vieną dieną pabundi ir net nebegali prisėsti prie to žaidimo. Atrodo, net fiziškai skauda prie jo liestis. Perdegimas – pats blogiausias dalykas šioje sferoje. Jei taip nutinka, bandau kelias dienas nedaryti nieko, tuomet apima savigrauža, koks aš tinginys, nevykėlis, o kartu atsiranda ir motyvacija“, – šyptelėjo jis paklaustas, kaip sprendžia šią problemą.
Kartais, aiškino S. Žemaitis, kyla problemų dėl to, kad kuriant vieną žaidimą kyla idėjų kitiems, tad atsiranda pagundų mesti vieną, daryti kitą, tačiau tokie sprendimai dažniausiai gero rezultato neatneša.
„Jei taip elgiesi, niekada visiškai neužbaigi vieno žaidimo, tik sugalvoji daug idėjų ir padarai skirtingų prototipų. Užbaigti vieną žaidimą iki galo, manau, sunkiausia“, – atviravo jis.
Sukūrė žaidimą, sužavėjusį tūkstančius
Vienas tokių žaidimų, kuriais jis tikrai gali didžiuotis – „Garbage Day“.
„Šį žaidimą išskirtiniu daro tai, tai, kad pagrindinis veikėjas yra įstrigęs laiko kilpoje kaip filme „Švilpiko diena“. Jei jis miršta, vėl atsibunda lovoje ir diena kartojasi. Pagrindinis žaidimo tikslas – ištrūkti iš šio užburto rato tyrinėjant virtualų pasaulį“ , – aiškino jis.
Nors pažiūrėjus žaidimo anonsą gali pasirodyti, kad jame – daug smurto, S. Žemaitis pridūrė, kad įveikti jį galima ir be to.
„Norėjau pašiepti smurtą. Ta pati diena kartojasi ir net jei išžudai visą miestelį, pabusi, ir vėl visi bus gyvi“, – juokėsi jis.
Žaidimą jis pasakojo populiarinęs įvairiais kanalais. Iš pradžių kreipėsi į žaidimų entuziastus, filmuojančius vaizdelius „Youtube“, tuomet į didžiausių žaidimų entuziastų žiniasklaidos ir filmų mėgėjų portalus.
Dirba po 6 valandas
Visą laiką iki tol jis dirbo iš namų, tačiau prieš porą mėnesių ėmė nuomotis vietą viename biurų, kuriame dirba laisvai samdomi darbuotojai.
„Norėjau pakeisti aplinką, būti tarp žmonių. Nors esu intravertas, visą laiką leisti namuose kažkaip vieniša. Tarp žmonių maloniau. Be to, kai atskiri namus nuo darbo, geriau pasiilsi“, – pastebėjo jis.
Šiuo metu vaikinas pasakojo dirbantis po 6 valandas kasdien.
„Dirbu tik tuomet, kai noriu. Jei yra kokių svarbesnių reikalų, imuosi jų. Anksčiau turėjau daug motyvacijos, prie žaidimo praleisdavau ir po 16 valandų per parą, tačiau šiuo metu stengiuosi to atsisakyti. Bandau atskirti poilsį nuo darbo“, – pasakojo S. Žemaitis.
Sulaukia pasiūlymų ir įsidarbinti, ir įdarbinti
Gabus vaikinas pasakojo dažnai sulaukiantis pasiūlymų prisidėti prie vienos ar kitos įmonės veiklos, tačiau jų atsisakantis. Kol kas „ne“ sako jis ir pažįstamiems, kurie nori dirbti kartu.
„Kol kas nesiimu didelių ir ambicingų projektų. Optimizavau procesą taip, kad žaidimą galėtų sukurti vienas žmogus. Tačiau suprantu, kad jei toliau kursiu žaidimus, viską daryti vienam nebus patogu. Galbūt steigsiu kokią įmonę, atidarysiu studiją.
Visuomet labai norėjau sukurti kažkokį fizinį produktą. Pavyzdžiui, dabar labai populiarūs virtualios realybės akiniai, šioje srityje – daug inovacijų, tad būtų įdomu išbandyti savo jėgas“, – apie ateitį svarstė jis.
Pasidalijo patarimais
Paklaustas, ką galėtų patarti paaugliams, kurie žavisi žaidimų kūrimu ir programavimu ar animacijomis, S. Žemaitis aiškino, kad svarbiausia – išdrįsti veikti.
„Pagrindinė mano motyvacija tikrai nebuvo pinigai. Visuomet norėjau būti nepriklausomas, dirbti sau. Jei jaunuolius motyvuoja pinigai, tikrai nerekomenduoju to imtis, nes ši sritis – labai rizikinga. Net jei naudositės visais patarimais, nėra 100 proc. garantijos, kad Jums pasiseks“, – įspėjo jis.
