„Dirbau gerą administracinį darbą, tačiau vieną dieną supratau, kad prie stalo sėdėti man nusibodo. Maždaug tuo metu pamačiau skelbimą, kad naujas kelionių organizatorius ieško gidų, tad nusprendžiau išbandyti savo jėgas“, – pasakojo moteris.

Iš pradžių tik numetė ragelį, bet „O kodėl ne?“

„Paskambinau nurodytu telefonu, tačiau išgirdau, kad iš karto reikės važiuoti į Turkiją. Iš karto padėjau ragelį: „Tikrai ne“, – dabar tai prisimindama šypsosi R. Danilevičiūtė.

Vis dėlto mintis apie naują patirtį iš galvos niekaip neišėjo, tad ji nusprendė apie tai pasikalbėti su savo kolege. Ta, kuri atrodė pati konservatyviausia.

„Tačiau išgirdusi apie pasiūlymą, kurio sulaukiau, ji tik atšovė: „O kodėl ne?“. Tuomet ir aš susimąsčiau: „Tikrai, o kodėl ne?“. Perskambinau ir pasakiau, kad ateisiu pasikalbėti. Taip pirmą kartą ir išvažiavau“, – sakė R. Danilevičiūtė.

Iš karto išvyko pusmečiui

Kadangi vasaros sezonas Alanijoje trunka bene 6 mėnesius, tiek laiko ir truko pirmoji jos viešnagė šiame mieste.

Turkija buvo pirmoji šalis, į kurią kaip gidė išvažiavau, o Alanija – pirmasis miestas. Vėliau teko lankytis ir kituose regionuose, tačiau galiausiai nusprendžiau gyventi čia. Pirmoji aplankyta vieta, jei viskas būna gerai, visuomet išlieka širdyje“, – aiškino R. Danilevičiūtė.

Po truputėlį ji sakė susipažinusi su šalimi, išmokusi kalbą, o dabar gyvenimas Turkijoje jai atrodo įprastas ir nė kiek nestebinantis.

R. Danilevičiūtė

Dirbo 24 valandas per parą

„Sunku iš pradžių buvo tik apsiprasti su fiziniu krūviu. Gidas dirba 24 valandas per parą. Be to, viskas buvo nauja: nauja šalis, nauja kalba. Net nesuprasdavau, kaip prabėgdavo dienos. Buvau tarsi įmesta į katilą, kuris jau virė. Tik po pirmojo sezono prisėdau ir supratau, kas nutiko“, – šypsojosi ji.

R. Danilevičiūtė atviravo iki šiol negalinti prisiminti ir kaip pirmąją turistų grupę atvežė iš oro uosto į viešbutį – tuomet įspūdžių buvo tiek daug, kad informacija tiesiog virė galvoje.

„Įspūdžių buvo labai daug. Patyriau darbinį, kultūrinį, geografinį šoką. Keitėsi klimatas, veikla“, – aiškino ji.

Iš karto pasijuto kaip namuose

Paklausta, kas ją atvykus iš Lietuvoje Turkijoje labiausiai nustebino, R. Danilevičiūtė aiškino, kad tokių dalykų praktiškai nebuvo.

„Viskas tiesiog prilipo. Gimiau Lietuvoje, buvau visiška lietuvė, tačiau dabar gyvenu kaip turkė. Turkų kalba, kultūra yra visiškai kitokia nei Lietuvoje, jos visiškai nepriimu, tačiau kartu ji man labai sava. Jaučiuosi kaip namuose. Žinau, skamba keistai, tačiau ir man pačiai iki šiol tai labai keista“, – aiškino moteris.

Tik prieš kelerius metus ji vis dėlto nusprendė pabandyti užmegzti ryšius su kitais Alanijoje gyvenančiais lietuviais, o šiuo metu net vadovauja Alanijos lietuvių bendruomenei.

R. Danilevičiūtė

Į Lietuvą nori vyras

Vis dėlto grįžti į Lietuvą ji tikino kol kas tikrai neplanuojanti. Tiesa, apie tokią galimybę nesiliauja svarstyti jos vyras, Lietuvą pamilęs iš pirmo žvilgsnio.

„Į Lietuvą nenoriu. Mano vyras kartais užsimena apie tai, bet juokauju: „Tu važiuok, o aš lieku“. Vėl viską reikės pradėti iš naujo. Trumpam, kaip svečiui, grįžti yra labai smagu. Lietuvoje yra mano senelių sodyba, gal kada, prieš pensiją, ją susitvarkysiu, tačiau artimiausiu metu to neplanuoju“, – pasakojo R. Danilevičiūtė.

Tačiau į gimtinę ji pasakojo grįžtanti kone kasmet, rugpjūtį. Atviravo – labiausiai pasiilgsta čia esančio kultūrinio gyvenimo. Alanijoje kokybiškų renginių, jos teigimu, labai trūksta.

Sūnus kalba lietuviškai

Šiuo metu savo laiką ji skiria rūpinimuisi dešimtmečiu sūnumi, kuris, beje, puikiai kalba lietuviškai. Anksčiau nuotoliniu būdu jis mokėsi lietuviškoje mokykloje, tačiau galiausiai R. Danilevičiūtė nusprendė jį leisti į privatų koledžą Turkijoje.

„Krūvius suderinti buvo pernelyg sunku. Alanijoje yra nemažai valstybinių mokyklų, tačiau didžioji dalis jų – centre. Pabandėme sūnų vesti į mokyklą, kuri priklauso mums pagal gyvenamąją vietą, tačiau galiausiai nusprendėme, kad jis mokysis privačiame koledže. Mano sūnus nėra ypatingas, tačiau žino, kas yra teatras, gera muzika, moka skambinti pianinu, kalba keliomis kalbomis. Valstybinėje mokykloje jis sulaukė per didelio dėmesio, su kuriuo negalėjo susitvarkyti, tad kilo įvairios krizės“, – prisiminė R. Danilevičiūtė.

Jos teigimu, vaikai, besimokantys privačiose mokyklose, užimti jose būna visą dieną, labiau rūpinamasi jų saugumu. Be to, tokiose švietimo įstaigose yra daugiau kitataučių, tad jose mažiau propaguojamas islamas.

Užgauliojimų sulaukė net trimetis

Ne paslaptis, vos užsiminus apie religiją, dauguma lietuvių suklūsta ir ima dėstyti savas tiesas. Įvairiausių mitų, pripažino R. Danilevičiūtė, išgirsti tenka ir jai. Labai įsiminė vienas atvejis, kai ribos buvo gerokai peržengtos.

„Mano vaikui buvo treji, kai kažkokie neblaivūs jaunuoliai pačiame Vilniaus centre ėmė mėtyti replikas dėl jo išvaizdos. Tuo metu tai mane taip stipriai paveikė, kad jei būtų buvęs lėktuvas, tą pačią akimirką būčiau išskridusi“, – neslėpė moteris.

Tačiau iš šio atvejo ji aiškina pasimokiusi išlaikyti atstumą ir apie savo gyvenimą pernelyg neatvirauti.

Pastabų sulaukia ir iš draugų

Tiesa, net ir laikantis tokios strategijos, nepatogių situacijų išvengti pavyksta ne visuomet.

„Kartą išgirdau, kaip draugės kalbėjosi, kad jų vaikai vyks į stovyklą. Paprašiau kitąmet į sąrašą įrašyti ir mano sūnų. Jos taip žiūrėjo į mane, tik tyliai: „Bet stovykla katalikiška, ten bus mišios“. Tai gerai, sakau, juk mes galime į mišias eiti“, – šyptelėjo moteris.

Su vyru ji sakė kalbėjusi, kad sūnus dėl religijos apsispręs pats, tad kol kas juodu jo susitarę nekreipti nei į krikščionybę, nei į islamą.

„Nesu religinga, tačiau nenoriu, kad mano sūnus būtų įtraukiamas į islamą. Kartu ir negaliu prieštarauti, nes tai yra jo gimtosios šalies religija. Lietuva ir Turkija jam vienodai svarbios, tad išlaikome pusiausvyrą. Žinoma, tą padaryti sunku, ne kiekvienas ištveria“, – tikino ji.

Skirtumai išryškėja smulkmenose

Paprašyta palyginti, kaip vaikai auklėjami Turkijoje ir Lietuvoje, R. Danilevičiūtė tikina pastebėjusi, kad Turkijoje vaikams negalioja griežtos taisyklės. Jie praktiškai neverčiami laikytis disciplinos.

„Jei teoriškai vaikai turėtų gultis vienu metu, kitu mokytis, tai pas juos ši sąvoka – labai nevienalytė. Viduryje savaitės tave gali užgriūti giminaičiai, jie viešės labai ilgai, iki nakties, net jei vaikui reikia namų darbus ruošti. Turkijoje vaikams, jei kalbėsime apie pramogas, valgį, galima viskas. Kita vertus, žinoma, yra tam tikros nusistovėjusios normos, kas galima mergaitėms ir berniukams. Šios normos panašios ir Lietuvoje“, – tikino ji.

Lietuvių ir turkų požiūris į vaikų auklėjimą, anot R. Danilevičiūtės, skiriasi tik smulkmenomis. Pavyzdžiui, daug dėmesio šeimose skiriama vyresniams jų nariams: seneliams bučiuojamos rankos, vyresni broliai turi daugiau pareigų.

„Lietuvoje suaugę vaikai lengviau išeina iš gimtų namų, patys priima sprendimus, Turkijoje giminystės ryšiai svarbesni. Šeimos čia labai stipriai laiko savo vaikus. Jei Lietuvoje dažnai tėvai padeda vaikams, tai Turkijoje vaikai, vietoje to, kad kurtų gerovę sau, visų pirma, pasirūpina tėvais. Ir su tuo negali kovoti, taip tiesiog yra“, – pastebėjo ji.

Būna visko, bet pasakoja esanti laiminga

R. Danilevičiūtė neslepia – santykiai su kitataučiu nėra lengvi, kaip ir visiems, būna pakilimų ir nuosmukių, kai norisi susikrauti daiktus ir išeiti, tačiau kol kas ji tikina esanti labai laiminga.

„Kiekviena moteris stengiasi pabrėžti, kad jau jos vyras turkas – kitoks. Tačiau tie, kurie sukuria ilgalaikius santykius, sukuria šeimas jau natūraliai yra kitokie, nes kitaip su tokiu žmogumi neišbūtum. Skirtingos kultūros, religijos – susipjautum“, – šyptelėjo moteris.

Ji neslepia niekuomet neieškojusi vyro užsieniečio ir tikrai neplanavusi ištekėti būtent už turko.

„Jei būčiau gyvenusi Lietuvoje, greičiausiai būčiau susiradusi vyrą lietuvį“, – šyptelėjo moteris ir pridūrė, kad pabendravus ilgiau, greičiausiai pasirodytų, kad iš Pietų krašto kilusi ji, o ne jos vyras.

„Nors jis turkas, vadinu belgu, nes jis ramus kaip belgas. Jei abu būtume tokie karštakošiai kaip aš, kartu ilgai neišbūtume“, – tikino moteris.