Nors ir NATO, ir Rusija Taryboje sveikino siekį vėl susėsti prie bendro stalo, abiejų pozicijos liko visiškai priešingos. Rusija tebėra okupavusi Krymą, neatsisako karinių veiksmų ir toliau remia separatistus Rytų Ukrainoje.
NATO reikalauja nedelsiant nutraukti agresiją ir išvesti karinę techniką iš Ukrainos. Organziacija išreiškė neigiamą požiūrį dėl susitikimo išvakarėse įvykdytos provokacijos, kai Baltijos jūroje 9 m virš Jungtinių Valstijų karo laivo, plaukiančio į Klaipėdą, Rusijos bombonešiai imitavo ataką. Rusijos pusė atsikirto, kad Jungtinės Valstijos pačios didina įtampą atsiuntusios karinį laivą į Baltijos jūrą ir toliau pažadėjo tokiais atvejais reaguoti.
Pasak Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesoriaus Gedimino Vitkaus, akivaizdu, kad įtampa didėja. Kiek ji dar bus didinama priklausys ir nuo NATO pozicijos: ar ji nereaguos į provokacijas, ar imsis realių veiksmų, ar darys tik simbolinius pareiškimus.
„Šia prasme lyderystės problema svarbi. Vis dėlto reikia tokių žmonių, kaip Ronaldas Reaganas, Winstonas Churchillis, Margaret Thacher. Kol kas Vakarų Europoje ir Amerikoje tokio tipo lyderių, kurie būtų ryžtingi ir principingi, trūksta“, – įsitikinęs G. Vaitkus.
Jo nuomone, iš šio po dvejų metų pertraukos įvykusio susitikimo daugiau laimėjo Rusija, nes pavyko pasiųsti žinią savo visuomenei, kuri atitinka jos lūkesčius.
„Rusija savotiškai išėjo iš izoliacijos. Po Krymo aneksijos ir kitų įvykių Ukrainoje NATO paskelbė, kad ji nutraukia bendravimą ir klausimų svarstymą su Rusija. Dabar tarsi grįžtama prie derybų stalo, jau lyg ir pritariama arba susitaikoma su tuo, kas įvyko“, – sako G. Vaitkus.
Buvusi krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė tvirtina, kad Rusija po šio susitikimo stengėsi demonstruoti, jog tokios diskusijos yra bereikšmės. Rusijos atstovai teigia esą palaikantys tiesioginius dvišalius ryšius su NATO valstybėmis.
Taryboje Rusija taip pat reiškė priekaištus dėl NATO karinių pajėgumų didinimo Baltijos jūros regione, nors akivaizdu, kad nuo 2009 metų ji pati militarizavo šį kraštą, o NATO pajėgumų iki Krymo okupacijos čia apskritai nebuvo. Pasak buvusios krašto apsaugos ministrės, tai tik įrodo, kad kalbama skirtingomis kalbomis, ir tai paranku Rusijai.
„NATO, kai kurios valstybės bando rodyti iniciatyvą, tiesia ranką konfliktų mažinimui, o Rusija išlaiko nuostatą, kad tie konfliktai jai reikalingi, naudingi. Nenoriu nieko gąsdinti, bet, manau, ji šiame regione bandys tuos konfliktus ir toliau įžiebti“, – sako R. Juknevičienė.
Tokių konfliktus keliančių provokacijų apstu jau dabar. Tai ne tik išpuolis Baltijos jūroje prieš Jungtinių Valstijų karinį laivą. Šiomis savaitėmis fiksuota ir daugiau incidentų regione. Virš Baltijos jūros tarptautiniuose vandenyse Rusijos naikintuvas nesaugiu ir neprofesionaliu būdu perėmė Jungtinių Valstijų oro pajėgų žvalgybinį lėktuvą.
Galėjo būti, kad trys Rusijos sraigtasparniai be atpažinimo ženklų buvo įskridę į Lietuvos teritoriją virš Vištyčio ežero. Taip pat trys Rusijos sraigtasparniai pažeidė Lenkijos oro erdvę ties siena su Kaliningradu. NATO oro policijos misijos naikintuvai nuo balandžio 4-osios per šešias dienas tris kartus kilo atpažinti ir lydėti virš Baltijos jūros tarptautinėje oro erdvėje skridusių karinių Rusijos orlaivių.
Rytų Europos studijų centro analitikas Vytautas Keršanskas sako, kad šiais incidentais Kremlius įspėja Vakarų valstybes.
„Tos provokacijos bando atgrasinti Vakarų lyderius nuo didesnių, rimtesnių sprendimų priėmimo Varšuvos viršūnių susitikime“, – įsitikinęs V. Keršanksas.
„Tai noras parodyti, kad Baltijos jūros regioną ir oro erdvę virš Baltijos jūros valdo jie, noras parodyti savo auditorijai – žiūrėkite, čia jau Amerika atplaukia. Iš tikrųjų yra visiškai kitaip“, – sako R. Juknevičienė.
Lietuva per praėjusią savaitę patyrė ir kitokių provokacijų. Tuo metu, kai Seime vyko Krymo totorių suvažiavimas, kibernetines atakas patyrė Seimo, ministerijų ir kitų valstybės institucijų tinklalapiai. Vėliau tokia lemtis ištiko ir Užsienio reikalų ministerijos tinklalapį, šiai paskelbus nepageidautinų asmenų Lietuvoje, vadinamąjį, „Savčenko sąrašą“. Pasak V. Keršansko, kibernetinės atakos, rodo, kad esame nuolat stebimi.
„Tai yra dalykas, kuris nuolat vyksta visus pastaruosius metus. Rusija demonstruoja savo raumenis, buvimą pas mus, bandymą sužinoti apie viską, bandymą parodyti, bandymą sukelti tam tikrą nesaugumo, grėsmės jausmą ir ta grėsmė egzistuoja. Tai yra grėsmė, į kurią mes turime reaguoti“, – sako V. Keršanksas.
Saugumo departamento informacija, kad Juodkrantėje prieš kelerius metus galėjo išsilaipinti Rusijos specialiųjų pajėgų kariai taip pat skamba grėsmingai. Kas galėtų paneigti, kad buvo repetuojamas Kuršių Nerijos užėmimas? Tai įgyvendinus, būtų patikrinta NATO šalių vienybė ar net mėginama ją suskaldyti. Branduolinio karo grėsmės akivaizdoje aljanso šalių vadovams tektų įtikinti gyventojus dėl karo veiksmų būtinumo, vaduojant mažai apgyvendintą iki dviejų šimtų kvadratinių kilometrų ploto smėlio kopų pusiasalį vienoje iš Rytų Europos šalių.
„Nusiraminti tikrai nėra ko. Reikia stiprinti savo gynybinius pajėgumus, reikia įkalbinėti sąjungininkus, kad jie rimtai žiūrėtų į mūsų gynybą. Svarbiausia, kad visos grėsmės akivaizdoje iš tiesų agresorius jaustų, jog čia yra rimta siena, į kurią jis atsirems ir jos taip lengvai nenuvers“, – sako G. Vaitkus.