Taip dar nėra buvę, kad profsąjungos pradėtų rašyti viešus laiškus, koks buvo geras ministras, ir koks netikęs jį keičia. Kai pasirodė pirmas toks laiškas, T. Žilinskas net nebuvo paskirtas. Antra, ministerijos Viešųjų ryšių skyrius pradėjo platinti visiškai rinkiminius ministro Skvernelio postulatus, o policijos generalinis komisaras savo ruožtu rašė laiškus generaliniam prokurorui, kad šis paliktų poste vieną iš prokurorų.
Tokie netradiciniai statutinių pareigūnų poelgiai ir stebino, ir glumino ne vieną šioje sistemoje dirbusį žmogų.
Paaiškėjus, kad vidaus reikalų ministrui Sauliui Skverneliui ieškoma pamainos, Ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos pirmininkas Tomas Vaitkunskas išplatino pareiškimą, kad dar tik įvardintas S. Skvernelio įpėdinis T. Žilinskas yra buvusio liberalcentristų vidaus reikalų ministro Raimundo Palaičio „produktas, kurio moto yra daug kalbėti arba nieko neveikti“.
Buvo siūloma ministro portfelį verčiau atiduoti peliukui Sūrskiui, nes, pasak T. Vaitkunsko, „toks paskyrimas būtų gana aiškus ženklas kitiems panašiems veikėjams – nesvarbu vertybės, nesvarbu nuveikti darbai. Tiesiog svarbu žinoti, kieno ranką ir kada pabučiuoti. Tiesa, jau kitą dieną šio laiško autorius atsisakė LRT TELEVIZIJOS laidai „Savaitė“ aiškiau išdėstyti savo argumentus.
Aktyviai savo „Facebook“ paskyroje palaikantis S. Skvernelį kitas pareigūnų profsąjungų veikėjas Vladimiras Banelis vardija dabartinio vidaus reikalų ministro T. Žilinsko darbo trūkumus einant pareigas Viešojo saugumo politikos departamente:
„Buvo visą laiką toks konformizmas, vyniojimas, vinguriavimas, gal kaip čia įtikti ir vieniems, ir kitiems. „Pinigų yra tiek, kiek yra“ – tai yra standartinė jo frazė.“
Jau po paskirtojo vidaus reikalų ministro T. Žilinsko priesaikos sekė dar vienas viešas laiškas. Penkių profsąjungų vadovai, susirūpinę, ar naujasis ministras T. Žilinskas nesugriaus to, ką sukūrė S. Skvernelis“:
„S. Skvernelis buvo tas, kuris išjudino teisėsaugos sistemą, nebeleido jai klūpėti ant kelių ir padėjo pamažu stotis ant kojų. [...]Neramina mus tik tai, kad A. Butkevičius savo kalbomis tarytum menkina 1,5 metų įdirbį vidaus reikalų sistemoje, o naujasis Vidaus reikalų ministras žada susipažinti su situacija ir tada „bus matyt“, ką darys toliau. Pastarasis sistemoje praleido visą dvidešimtmetį, o apčiuopiamų darbų kaip ir nėra.“
Tačiau kito profsąjungų susivienijimo, Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacijos pirmininkė Loreta Soščenkienė sako nesuprantanti kritikos naujajam vidaus reikalų ministrui T. Žilinskui.
„Tai gal jie turėjo kažkokį kitą kandidatą į ministrus? Gal jie galvoja, kad jie galėtų skirti ir siūlyti kandidatus į ministrus? Kiek man pačiai teko [bendrauti – LRT] su jau dabartiniu prisaikdintu ministru, aš nieko blogo pasakyti apie jį negaliu“, – pabrėžia L. Soščenkienė.
L. Soščenkienė stebisi, kodėl Nacionalinis pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimas, garsėjęs triukšmingomis, teatralizuotomis protesto akcijomis, aprimo, vos tik ilgametis „nesukalbamų“ profsąjungų lyderis Vytautas Bakas tapo vidaus reikalų ministro S. Skvernelio patarėju.
Politologas Bernaras Ivanovas sako, kad profesinių sąjungų kūrimosi procesas Lietuvoje nuo pat pradžių buvo giliai politizuotas: savo narių interesus ginti privalančios profesinės sąjungos dažniau pešėsi dėl nuosavybės aktyvų ir ieškojo užnugario tarp politinių jėgų.
„Paprasčiausiai jie yra politinių kovų dalyviai. Įrankiai ir tiek. Politikai juos pajungia ir naudoja. Aš nelaikyčiau profsąjungų kažkokiu savarankišku aktoriumi. Tai veikiau yra grynai politinių interesų grupių atstovai. Papildomas aktyvas“, – aiškina B. Ivanovas.
Dėl vadinamojo politikavimo S. Skverneliui gali tekti aiškintis etikos sargams, o Vyriausioji rinkimų komisija tiria, ar paskutines dienas dirbęs vidaus reikalų ministru S. Skvernelis nepažeidė įstatymo – Ministerijos Viešųjų ryšių skyrius išplatino ministro komentarą, kuriame VRK pirmininkas įžvelgia politinę reklamą.
S. Skvernelis savo kreipimąsi pradeda žodžiais „niekada nemaniau, kad mano apsisprendimas dalyvauti Seimo rinkimuose ..“ ir toliau dėsto nuomonę apie agrokoncerną, kurio savininkas yra Ramūnas Karbauskis – partijos pirmininkas, su kuria S. Skvernelis pasiskelbė eisiąs į rinkimus. Jei etikos sargai ministro elgesyje įžvelgtų viešųjų ir privačių interesų supainiojimą, jam gali grėsti ir administracinė atsakomybė.
Dėl žemo politinio lygio, netinkamo bendravimo su Seimo pirmininke Loreta Graužinienė ministrą S. Skvernelį yra perspėjusi ir prezidentė Dalia Grybauskaitė.
„Turiu su apgailestavimu pasakyti, kad jau ne pirmą kartą ministras demonstruoja žemą politinį lygį, kai mėgina komentuoti arba neprisiima ar nesupranta savo asmeninės atsakomybės“, – 2015 m. Lapkritį sakė prezidentė.
Į Seimą susiruošęs ministras pavaldiniams ministerijoje liepė platinti jo raštus, o generalinis policijos komisaras L. Pernavas ėmėsi rašyti raštus, kuriuose – nurodymai kitų teisėsaugos institucijų vadovams.
Štai balandį Generalinis prokuroras paskelbė atranką į Baudžiamojo departamento bei Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamentų vadovų pareigas. Generalinis komisaras L. Pernavas nusprendė raštu patarti generaliniam prokurorui, kad šis paliktų antrai kadencijai tuo metu Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamentui vadovavusį prokurorą Irmantą Mikelionį, tuo labai nustebindamas ne vieną teisėsaugininką.
„Aš tikrai nerašyčiau tokio laiško. Aš manau, kad generalinis komisaras nepagalvojo, jaučiu, gal buvo šiek tiek netinkamai pasirinkta forma. Į kito daržą nelabai gerai lįsti“, – komentuoja buvęs Lietuvos kriminalinės policijos vyriausiasis komisaras Alvydas Sadeckas.
Seimo narys Stasys Šedbaras sako, kad tokie generalinio policijos komisaro bandymai paveikti generalinį prokurorą mažų mažiausiai gali būti vertinami kaip siekis pažeisti Prokuratūros įstatymą, kuris nustato prokurorų atrankos ir skyrimo tvarką.
„Generalinis prokuroras pagal įstatymą yra visiškai nepriklausomas. Žinoma, galima diskusijose pakalbėti, tačiau bandyti paveikti prokurorą kaip ir generalinį prokurorą jo kompetencijos ribose[negalimi – LRT]“, – pabrėžia S. Šedbaras.
Vyriausiųjų prokurorų atrankos komisiją sudaro prezidentės, Seimo pirmininkės, Ministro pirmininko, generalinio prokuroro, prokuratūros kolegijos ir prokurorų profsąjungos deleguoti atstovai, o galutinis sprendimas – prokuratūros vadovo. Ar siekdamas apeiti šią komisiją, siųsdamas raštus generaliniam prokurorui Evaldui Pašiliui, kad šis paliktų antrai kadencijai vieno iš pagrindinių Generalinės prokuratūros departamento vadovą, generalinis policijos komisaras neperžengė leistinos ribos? Buvęs FNTT vadovas, dabar parlamentaras Vitalijus Gailius sako, kad panašaus pobūdžio prašymai paprastai turi priešingą poveikį.
„Aš esu ne kartą pasiuntęs po velnių ir ministrus ir viceministrus, kai man buvo bandoma daryti įtaką pasirenkant kažkokį personalinį sprendimą“, – prisimena Seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto narys V. Gailius.
Parlamentaras S. Šedbaras sako, kad ministras visada atsakingas už tai, kas vyksta jam patikėtoje žinyboje. Deja, tiesiai iš policijos į vidaus reikalų ministro kėdę įšokęs S. Skvernelis neturėjo politinės patirties, o ta, kurią buvo sukaupęs dirbdamas statutinėje įstaigoje, vargu ar padėjo vadovaujant visai vidaus reikalų sistemai. Tą liudija neslepiamas bičiuliavimasis su vienu profesinių sąjungų susivienijimu, ministerijai pavaldžių institucijų vadovų bandymai paveikti net prokuratūros vadovų skyrimą ir paties ministro balansavimas ties politiko etikos pažeidimo riba.
„Iš tiesų, nuo pat 2000 metų policija neturėjo generalinio komisaro, kuris būtų paskirtas ministru. Su visa pagarba S. Skverneliui kaip generaliniam komisarui, aš buvau šiek tiek sutrikęs, kai sužinojau, kad vos ne tiesiai iš generalinio komisaro kėdės žmogus yra paskirtas ministru. Tai yra patirtis, yra tam tikros taisyklės, kurios įsisąmoninamos. Ir kai šito nežinai, kartais nėra tam tikros kaltės, kad taip darai“, – sako S. Šedbaras.