„Išanalizavus mokslo ir studijų būklę siūlome keisti susidariusią situaciją įvedant minimalius reikalavimus universitetams ir kolegijoms ir jų pagrindu pertvarkyti aukštųjų mokyklų tinklą bei finansuoti tik kokybiškas studijas ir mokslinius tyrimus vykdančias aukštąsias mokyklas", - pabrėžia švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėniene.
„Vyriausybei pritarus mūsų pateiktiems siūlymams galime išnaudoti istorinę galimybę siekti aukštos Lietuvos studijų ir mokslo kokybės. Iki birželio 1 d. parengsime mokslo ir studijų kokybės gerinimo koncepciją ir veiksmų planą", - sako švietimo ir mokslo viceministrė S. Kauzonienė.
Strateginiam komitetui pritarus bus rengiami pertvarkai vykdyti reikalingi teisės aktai. Švietimo ir mokslo ministerija ruoš mokslo ir studijų kokybės didinimo planą pertvarkant mokslo ir studijų institucijų tinklą. Į Mokslo ir studijų įstatymą bus įdėtos pertvarkai būtinos nuostatos. Bus išanalizuota mokslo ir studijų institucijų būklė padalinių lygmeniu, įvertintos aukštųjų mokyklų jungimosi iniciatyvos mokslo ir studijų tinklo pertvarkos kontekste, parengta mokslo ir studijų tinklo pertvarkos koncepcija ir finansavimo modelis.
Kaip pabrėžia ekspertai, pagrindiniai mokslo ir studijų sistemos iššūkiai šiuo metu yra neefektyviai veikiantis mokslo ir studijų tinklas, demografinė duobė, nepakankama mokslo ir studijų kokybė ir menkas tarptautinis konkurencingumas.
Švietimo ir mokslo ministerija siūlo įteisinti detalesnius universiteto ir kolegijos apibrėžimus dėl jų misijos visuomenėje bei kriterijus, pagal kuriuos vertinama aukštosios mokyklos atitiktis statusui: dėl skaičiaus studijų sričių, kuriose vykdomos studijos, reikalavimų dėl mokslinių tyrimų lygio, mokslo ir studijų tarptautiškumo, bendradarbiavimo su verslu, mokslinių tyrimų ir studijų infrastruktūros, priimamų studentų kompetencijos, absolventų įsidarbinamumo lygio.
Siūloma, kad universitetuose mokslinių tyrimų lygis turėtų būti pripažįstamas kaip stiprus tarptautiniu mastu, o pajamos iš mokslo rezultatų komercinimo sudarytų ne mažiau kaip 5 proc. universiteto pajamų. Stojamasis balas būtų ne mažesnis nei 3. Bent 70 proc. absolventų turėtų užimti aukštojo išsilavinimo reikalaujančias pareigybes. Dėstytojų, dirbančių antraeilėse pareigose, skaičius siektų ne daugiau nei 50 proc. Studijos ir moksliniai tyrimai turėtų būti vykdomi ne mažiau kaip keturiose studijų srityse iš šešių. Studentų mobilumas siektų bent 5 proc.
Kolegijoms siūlomi minimalūs reikalavimai numato, kad ne mažiau nei 70 proc. absolventų turėtų užimti aukštojo išsilavinimo reikalaujančias pareigybes. 30 proc. dėstytojų turi turėti praktinio darbo patirtį. Studijų programos turi atitikti regiono poreikius - darbdaviai turėtų sudaryti ne mažiau kaip 50 proc. studijų programų komitetų narių, dėl studentų praktikų būtų privalomos sutartys su regiono darbdaviais. Stojamasis balas būtų ne mažesnis nei 2. Teorinius kursus skaitantys dėstytojai turėtų būti mokslininkai, dirbantys kartu su universitetais ar mokslo institutais. Dėstytojai turėtų gebėti konsultuoti regiono valdžią ir verslininkus jiems aktualiais inovacijų diegimo klausimais. Dirbančių antraeilėse pareigose dėstytojų skaičius turėtų siekti ne daugiau nei 60 proc. Studentų mobilumas turėtų būti bent 5 proc.
Siekiant išvengti studijų programų smulkinimo, plane numatoma studijų akreditavimo pertvarka - pereiti nuo atskirų studijų programų prie krypčių vertinimo ir akreditavimo. Akredituojant studijų kryptis siūloma nustatyti minimalius rodiklius dėl būtino mokslinės veiklos lygio, reikalavimų moksliniam pedagoginiam personalui, mokslinių tyrimų ir studijų infrastruktūros, bendradarbiavimo su verslu, dėstytojų pedagoginių kompetencijų, absolventų įsidarbinamumo.
Siūloma, kad studijų finansavimas būtų skiriamas tik studijoms, atitinkančioms kokybės ir rentabilumo bei absolventų įsidarbinamumo reikalavimus, o bazinis finansavimas priklausytų nuo aukštosios mokyklos siūlomų studijų ir vykdomų mokslinių tyrimų kokybės.
Pertvarkos poreikį rodo esamos mokslo ir studijų sistemos būklės analizė. Studentų skaičiui stipriai mažėjant, aukštųjų mokyklų skaičius išlieka stabilus, studijuoti priimami vis prasčiau pasirengę stojantieji. Studijų programų skaičius didėja, o studentų skaičius jose mažėja. Tik pusė 2013 m. absolventų po metų nuo studijų baigimo eina pareigas, kurioms reikia aukštojo išsilavinimo.
Lietuvos mokslinis potencialas labai išbarstytas, kai kuriais atvejais - po labai mažas mokslininkų grupes skirtingose institucijose, todėl mažai konkurencingas tarptautiniu mastu. Nors pagal asmenų, įgijusių aukštąjį išsilavinimą, dalį 30-34 m. gyventojų amžiaus grupėje Lietuva pirmauja ES, pagal Europos inovacijų švieslentę užima tik 4-5 vietą nuo galo.
Nors Lietuvoje aukštajam mokslui tenkanti viešųjų išlaidų dalis viršija ES vidurkį, neefektyvus lėšų naudojimas finansuojant išskaidytą potencialą neleidžia pagerinti studijų kokybės, pasiekti tarptautinėje erdvėje konkurencingo mokslo, padidinti akademinio personalo atlyginimų.