Toks draugiškumas būdingas kriminalinio tipo grupėms, sovietinei visuomenei ir dabartinei Rusijai. Nemalonu pripažinti, bet amoralus draugiškumas paaiškina ir Lietuvos bėdas užvaldytose savivaldybėse, pavyzdžiui, Druskininkuose, Širvintose ar Pagėgiuose.

Tokias išvadas daro Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto mokslininkė Ainė Ramonaitė, skaičiusi paskaitą apie Lietuvos socialinį kodą.

„Kas man rūpėjo suprasti prieš Kovo 11-osios šventę: kiek mes esame toli nuo Rusijos, kiek ne, ar tikrai esame tokie švarūs ir vakarietiški, kaip mums atrodo. Vis tik tas amoralusis draugiškumas yra pakankamai plačiai paplitęs. Buvę kolūkių pirmininkai ar kiti žmonės šį elgsenos modelį taiko ir toliau. Ir kas blogiausia, kad jaunoji karta nėra nuo to atsiribojusi. Matome labai jaunų, gražių politikų, kurie puikiai į tai įsipaišo. Tai jų gyvenimo būdas. Jie patenka į tuos tinklus“, - teigia mokslininkė.

Lietuvos kodas – specifiškai posovietiškas

A. Ramonaitė priminė amerikiečių politologo Roberto Putnamo svarstymus apie šiaurės ir pietų Italiją, kur buvo aptariami skirtumai tarp regionų: kodėl šiaurės Italijoje klesti ekonomika ir efektyvus valdymas, bet pietums būdinga korupcija, klientelistiniai ryšiai ir neefektyvumas.

Paaiškėjo, kad šiaurės Italijoje visuomenės nariams būdingas didesnis tarpusavio pasitikėjimas ir bendradarbiavimas nei pietų Italijos gyventojams.

Tai reiškia, kad atsakymas apie mūsų elgseną slypi ne žmonių prigimtyje, o socialinėse struktūrose. Visa tai eksperimentais Italijoje patvirtino vėlesni tyrėjai.

„Taigi kodėl būtent pietų Italija taip nesėkmingai gyvena? Atsakymas yra istorijoje: iki XIX amžiuje įvykusio Italijos susijungimo, pietų Italiją valdė ispanai. Tai nebūtų taip blogai, jei nebūtų buvusi vykdoma speciali „skaldyk ir valdyk“ principu paremta politika. Ką tai sako? Kad yra tam tikri socialiniai kodai, kurie nulemia mūsų elgesį“, - teigia A. Ramonaitė.

Ainė Ramonaitė

Tačiau mokslininkė sako, kad lyginti pietų Italiją ir posovietines šalis arba Azijos valstybes su posovietinemis visuomenėmis būtų klaida, mat, pietų Italijoje ir Azijoje vyrauja hierarchinis kliento-patrono santykis, tačiau, pavyzdžiui, Rusijoje ryšiai nėra hierarchiniai – jie horizontalūs ir būdingi kriminaliniam pasauliui. Panašiai galima pasakyti ir apie kitas posovietines visuomenes, pavyzdžiui, Lietuvos.

„Mūsų socialiniame kode yra kai kas specifiškai posovietiško. Klausimas, kuris mane kankina: kodėl mes nesame Rusija? Bet kas man kelia nerimą: ar mes tikrai nesame ir kiek toli nuo jos esame? Arba, neduok Dieve, galbūt galime tapti panašūs“, - teigia A. Ramonaitė.

Savųjų visuomenė

Nagrinėdama sovietinę visuomenę mokslininkė sako, kad joje buvo daug socialumo. Net yra rusiškas posakis, teigiantis, kad geriau turėti 100 draugų nei 100 rublių. Taigi draugų ir ryšių turėjimas sovietiniais metais buvo svarbi išgyvenimo sąlyga, todėl sovietinė visuomenė jokiais būdais negali būti vadinama atomizuota.

A. Ramonaitė teigia, kad sovietinę visuomenę geriausiai apibūdina rusiškas posakis krugovaja poruka, kuris yra beveik neišverčiamas. Jis reiškia, kad tam tikro rato nariai tarpusavyje vienas kitą dengia, bet tuo pat metu turi vienas kitą kompromituojančios informacijos. Toks santykis būdingas kriminalinėms grupuotėms, kuriose visi nariai turi būti susitepę, įvykdę nusikaltimų, nes tik tada jie tampa savi.

„Daug kas bando suprasti, kodėl Rusijoje savųjų reikšmė tokia didelė. Kas tie savi ir kas nesavi?“, - klausia mokslininkė.

Pasak jos, vienas įtakingiausių sovietinės visuomenės tyrėjų Aleksejus Jurčakas, aiškindamas, kas yra tarybinis pilietis, išskyrė du tipus: normalius ir nenormalius. Normalūs galėjo tapti savais, nenormalūs – ne.

Nenormalūs tarybiniai piliečiai irgi buvo dviejų rūšių: įsitikinę komunistai ir disidentai. Visi kiti žmonės buvo normalūs, gyveno įprastą gyvenimą, nebuvo pasinėrę į komunistinę ideologiją, bet apie tai garsiai nekalbėjo.

„Sakykime, buvo pionieriai. Klasės auklėtoja su pionierių būrio vadu, būdavo, sudaro renginių planą. Žinoma, tie renginiai neįvyksta arba įvyksta koks vienas, nes auklėtoja tokia normali moteris. Niekam tokie renginiai neįdomu. Taigi vyksta kaip ir sistemos apgaudinėjimas, nes niekas nenori užsiiminėti pionieriškomis nesąmonėmis. Bet tai kaip ir slapta, niekas neturi žinoti, kad renginiai nevyko. Jeigu ką, tada vieni kitus pridengia: auklėtoja pridengs pionierių būrio vadą, direktorius – auklėtoją ir viskas tvarkinga. Taip vyko nuolat ir visur“, - pasakoja A. Ramonaitė.

Taigi normalūs tarybiniais piliečiai – tai tie, kurie apeina taisykles ir vienas kitą pridengia.

„Tačiau tai reiškia pakankamai baisų dalyką: kad visi turi įkalčių prieš visus. Patenki į savųjų ratą, iš kurio negali pasprukti ir negali į jį nepatekti“, - teigia mokslininkė.

„Panašiai buvo ir su vadinamu kombinavimu, arba gaminių nešimu iš fabrikų. Tie žmonės, kurie nenorėjo to daryti, buvo tragiškoje situacijoje, nes socialinė aplinka juos spaudė. Jeigu neneši, esi išdavikas, esi nesavas, taigi gali įduoti tuos, kurie neša. Taigi tu nori-nenori privalai nešti“ - sako ji.

Pasak A. Ramonaitė, toks yra krugovaja poruka principas: visi turi įkalčių vieni prieš kitus, todėl šio sąmokslo dalyviai tampa tarsi susieti viena grandine. Toks pat principas galioja kriminaliniame pasaulyje.

„Bet normaliame pasaulyje kriminalinio pasaulio principai galioja tik mažai grupei žmonių, o sovietmečiu sistema buvo tokia, kad tu iš principo tu negalėjai atlikti daugelio dalykų, kurių sistema iš tavęs reikalavo. Pavyzdžiui, kolūkių pirmininkai pagal taisykles net negalėjo visko atlikti sąžiningai. Pavyzdžiui, penkmečio planas sudaromas toks kad jis neįgyvendinamas. Vadinasi, tada turi kažką sugalvoti“, - sako mokslininkė.

Jos teigimu, 2014 m. buvo daryta apklausa, kai vyresnių nei 45 metų žmonių buvo klausiama, kiek sovietmečiu darbovietėse, kuriose dirbo, buvo paplitusios kombinavimo ar nešimo praktikos. Apklausos duomenimis, 30 žmonių teigė, kad „dauguma žmonių kombinavo“, 13,4 proc. sakė, kad kombinavo apie pusė darbuotojų. Vadinasi, iš viso 43,4 proc. apklaustųjų teigė, kad jų darbovietėse ši praktika buvo paplitusi ir iš esmės visi tai žinojo.

A. Ramonaitė teigia, kad tokie ryšiai gali būti pavadinami amoraliu draugiškumu tarp savų.

„Tai struktūrinė sovietinės visuomenės ląstelė, bet tai išskirtinio tipo ryšys, nes toks santykis negali būti kolektyvinis. Juk negali pionierių vadas sušaukti visų ir sakyti: žinote, draugai, nebus tų renginių, mums neįdomu, nieko nedarysim. Taip būti negali, todėl sudaromi susitarimai vienas su vienu, nes tai turi būti slapta. Kaip ir kriminalinėse struktūroje susitarimai vyksta santykiu vienas su vienu“, - sako A. Ramonaitė.

Tarp tokio rato narių egzistuoja tam tikras solidarumas ir pasitikėjimas, tačiau tai ne toks pasitikėjimas, kai siekiama bendro tikslo ar kai žmones vienija bendros idėjos.

„Tai mafijinis solidarumas, mafijinis pasitikėjimas. Pasitikiu ne dėl to, kad žinau, jog esi doras žmogus, bet dėl to, kad aš turiu prieš tave įkalčių. Ir tu nebūsi toks kvailas, neišduosi, nes pats nuskęsi“, - taip sovietinės visuomenės savųjų santykį apibūdina A. Ramonaitė.

Pasak mokslininkės, šita struktūra neturi galios centro, nėra centralizuota, todėl net ir ką nors sučiupus, toks asmuo iš esmės gali išduoti tik tuos asmenis, su kuriais bendravo akis į akį. Kitų susitarimų ir ryšių toks žmogus negalės išduoti.

Rusija – klasikinis pavyzdys

A. Ramonaitė sako, kad krugovaja poruka labai gerai paaiškina Rusijos visuomenės veikimo principus, bet iš dalies tinka ir Lietuvos visuomenei. Mokslininkė citavo Aleną Ledenevą, tyrusią neformalius ryšius Rusijoje, korupciją ir blato sistemą.

„Ji sako, kad būtų klaidinga manyti, jog V. Putinas pats viską valdo, iš tikrųjų jis yra sistemos įkaitas. Sistema remiasi tuo, kad jos nariai vieni prieš kitus turi įkalčių. Kodėl KGB paėmė valdžią ir ta valdžia kriminalizavosi? Todėl kad KGB turi įkalčių prieš visus. Ten tiek daug susitepusių ir visi viską žino, kad visi yra valdomi. Tas baisusis principas pavertė režimą absoliučiai kriminalinio tipo struktūra“, - teigė A. Ramonaitė, atpasakodama A Ledenevos mintis.

Vladimiras Putinas, Sergejus Šoigu
Foto: AP/Scanpix

Pagrindinis šios struktūros bruožas – galios centro nebuvimas, todėl šiuo atveju V. Putinas irgi nelaikomas galios centru, jis yra sistemos įkaitas, kuris užsiima daugiau mikro lygmens sprendimais. Pasak A. Ramonaitės, šį aspektą gerai iliustruoja Andrejaus Zvyagincevo filmas „Leviatanas“, kuriame pagrindinį veikėją Kolią, nenorėjusį parduoti savo namo ir žemės, sudoroja kaimyninio miestelio meras: vyksta manipuliacijos teisės sistema, taikomi dvigubi standartai, pasitelkiama paprasta buka jėga.

A. Ramonaitė sako, kad krugovaja poruka ryšiai paaiškina ir kai kurių Lietuvos savivaldybių problemas, tokių kaip Druskininkai, Širvintos, Pagėgiai. Anot mokslininkės, Pagėgiai – labai iliustratyvus pavyzdys: čia nemažai gyventojų patys užsiima kontrabanda arba yra kaip nors į tai įsivėlę, todėl švari ir efektyvi valdžia jiems netgi taptų kliūtimi.

„Jie nenori sąžiningos valdžios, nes jiems tai trukdytų“, - teigia mokslininkė.

Politologė teigia susidariusi nuomonę, kad amoralusis draugiškumas Lietuvoje dar daug kur taikomas, šį veiklos ir bendravimo modelį perima ir dalis jaunų žmonių.

Jos nuomone, tam įtakos turi neišspręstos liustracijos bėdos, mat su sovietų slaptosiomis tarnybomis bendradarbiavę ir vėliau neprisipažinę žmonės baiminasi dėl informacijos išviešinimo, todėl patenka į įvairius panašius amoralaus draugiškimo tinklus. Nerimą A. Ramonaitei kelia ir specialiųjų tarnybų panaudojimas tokiems ryšiams stiprinti. Prie to prisideda ir teisinės sistemos nepatikimumas bei visuomeninių organizacijų trūkumas: pagal naujausią tyrimą, net 75 proc. žmonių nepriklauso jokiai visuomeninei organizacijai – net tėvų komitetui ar daugiabučių namų bendrijai.

Tačiau A. Ramonaitė sako įžvelgianti ir teigiamų dalykų: pavyzdžiui, laikoma, kad net Algirdas Mykolas Brazauskas iškilo į politines aukštumas ne dėl to, jog buvo sistemos dalis, o dėl savo kompetencijos ir asmeninių savybių. Jos teigimu, į valdžią dėl savo gebėjimų patekęs žmogus iškart elgiasi kitaip nei savieji.

Maža to, Sąjūdžio metais pasikeitė didelė dalis Lietuvos elito: nepriklausomybės pradžioje į parlamentą pateko daugiau nei pusė naujų žmonių, kurie nebuvo nei komunistai, nei disidentai. Gerą įtaką Lietuvos elitui veikiausiai turėjo ir Europos Sąjungos institucijų įtaka.