Dovydas serga artritu, tačiau dirba lentpjūvėje. Sumokėjus už nuomojamą kambarį ir mokesčius, jam pragyvenimui iš algos lieka 20 eurų. Mėnesiui.
Pasak vaikino, kai nuo mažens augi be tėvo, taip ir gaunasi: „Be tėvo gyventi mums tikrai buvo labai sunku ir vargas. Mama kiek galėjo iš paskutiniųjų stengėsi, ir į darbą mane su broliu vedžiojosi, ir miegodavom kartais Šiaulių gimdymo namuose, kur ji dirbdavo“, – pasakojo vaikinas.
Dėl silpnos sveikatos Dovydas Šiaulių logopedinę mokyklą pradėjo lankyti tik aštuonerių, praleido nemažai laiko ligoninėse, tad šiemet vakarinėje mokykloje baigs tik 11 klasę.
Vaikinas nėra našlaitis, turi tėvą ir motiną, tačiau negali jais remtis, net gyventi drauge.
Sausį dvidešimtmetis įsidarbino medžio apdirbimo įmonėje. Septynis kilometrus pirmyn į darbą ir atgal važinėja dėvėtu dviračiu, kurį nusipirko. Dirba nuo 6.45 val. Iki 15.15 val. Visą savaitę, išskyrus trečiadieniais, kai eina į mokyklą. Už tą laiką atidirba papildomai po dvi valandas kitomis savaitės dienomis.
Kol kas gavo vieną atlyginimą, bet kokia konkrečiai jo alga, Dovydas negalėjo pasakyti. Vos pradėjęs dirbti avansu iš darbdavio pasiprašė 80 eurų, kad galėtų išsinuomoti kambarį bendrabutyje.
Paklaustas, kiek kartų nuo sausio gavo algą, Dovydas sakė, kad laukia antros. Gavęs pirmąją gyveno už 88 eurus, kurie jam buvo išmokėti atskaičius avansą. „Už vasarį atlyginimo dar negavau, gausiu kovo 25 dieną – mes dirbame mėnesį į priekį“, – paaiškina lentas beicuojantis dvidešimtmetis.
Metai pas tėvą
Paklaustas, kokius mokesčius be komunalinių jam reikia mokėti Dovydas minėjo įmokas už išsimokėtinai pirktą telefoną, kompiuterį, kurį naudoja mokslams. Dar kabo 120 eurų skola, kuri susikaupė išėjus iš tėvo.
„Aš su juo nenoriu bendrauti vien dėl to, kad jis mumis nuo mažens nesirūpino, tik visiems gyrėsi, kad rūpinosi, pirko tą ar aną. Mes su broliu buvome prisiteisę iš jo išlaikymą, bet negavome, nes pradėjo skambinėti ir prašyti, kad atsisakytume alimentų. Man pagailo tėvo ir atsisakiau, o tada jis leido metus pas jį Šiauliuose gyventi. Iš pradžių nupirko man batus, drabužių, bet pradėjau pastebėti, kad skersai į mane žiūri. Neįtikau. Išėjau. Galvojau, dirbsiu, uždirbsiu ir pragyvensiu. Nemaniau, kad taip sunku bus“, – pripažino jaunuolis.
Išėjęs iš tėvo Dovydas nuomojosi kambarį privačiame name, tačiau ten gyvenę žmonės, jo žodžiais, rausė daiktus, kabinėjosi, prašinėjo paskolinti pinigų alkoholiui ir jis buvo priverstas ieškoti kito būsto.
Tris mėnesius vaikinas bandė dirbti Vilniuje. Alga iš tiesų buvo nebloga, net pavykdavo susitaupyti, tačiau pragyvenimas labai brangus, todėl grįžo į Šiaulius, kur pigiau pragyventi.
Paklaustas, kiek uždirbdavo Vilniuje, Dovydas sakė, kad gaudavo neoficialiai, kaip papuldavo, bet buvo susitaupęs 1200 litais.
Mamą vadina aukso žmogumi
„Pusę pinigų nusiunčiau mamai, kuri man ir mama ir tėvas. Ją gerbiu ir myliu, nes yra aukso žmogus. Žinau, jei galėtų, ji man padėtų. Bet jiems ir patiems sunku vien iš patėvio minimalios algos gyventi, o reikia rūpintis mažu broliuku ir kraujo vėžiu sergančią močiutę slaugyti. Paskambinu pakalbėti, abi verkia, nes sunku“, – sakė Dovydas.
Jis pats taip pat silpnos sveikatos, serga reumatoidiniu artritu, bet nesigydo, nes neturi kada ir už ką.
„Bijau, ir šito darbo negalėsiu dirbti, nes „nebeatlaiko“ sąnariai. Reikia nešti lentas, o man rankos nutirpsta. Šiandien visą dieną iš rankų viskas krito. Bendradarbiai klausinėjo, kas yra, o aš neturiu ką atsakyti, tiesiog nebegaliu lentos pakelti“, – pasakojo Dovydas, rodydamas, kaip dešinėje rankoje ant riešo „iššoko trys kaulai“.
Vaikinas nesigydo, nes neturi už ką: „Nesu milijonierius, kad galėčiau sveikatą prisižiūrėti“.
Net neįsivaizduoja, kokia galėtų būti išeitis jo situacijoje. „Gal ir gėda sakyti, bet yra gerų žmonių, kurie padeda. Noriu savo sveikatą susitvarkyti, kad nebesirgčiau. Bet kaip Dievas davė taip ir bus. Gyvenu šia diena, o kas rytoj ar poryt bus – nežinau“.
Pravalgė butą
Laisvalaikiu Dovydas piešia – išmoko logopedinėje mokykloje iš dailės mokytojos. Sako, tai jį atpalaiduoja ir nuramina. Piešia ir tatuiruočių eskizus, vieną tokių eskizų albumą iškeitė į tatuiruotę ir kelis eurus. Dabar kiek dėl to gailisi.
Paklaustas, ar nepyksta ant tėvų, kad neparemia, Dovydas sakė: „Ant mamos tikrai ne, bet ant tėvo pykstu. Net nepakalusia, kaip man sekasi, o kai pradėjau ieškoti paramos, visaip smerkia. Tėvo bendradarbiai, draugai pradėjo man skambinėti, šmeižti, kad esu apsimetėlis, išvadino „pydaru“... Stengiuosi nekreipti dėmesio, bet esu jautriaširdis. Kaip mama“.
Kaip pasakojo Dovydas, senelis (tėvo tėvas) prieš mirtį davė mamai pinigų – kad savo sūnų ištrauktų iš kalėjimo už nesirūpinimą vaikais.
Joniškyje nusipirkusi trijų kambarių butą moteris su Dovydu ir vyresniuoju jo broliu dirbo ligoninėje valytoja, vėliau iš kaimo parsivežė prižiūrėti susirgusią savo mamą. Tačiau, kaip pasakojo Dovydas, palaipsniui augo skolos už butą.
„Mama kartais nė kiek nesumokėdavo mokesčių, kad būtų už ką pavalgyti. Jos gyvenime atsirado mylimas žmogus, paskui gimė mano brolis, kuriam dabar penkeri, ir jie nutarė, kad butą reikia parduoti, atiduoti skolas ir už likusius pinigus nusipirkti būstą jo tėviškėje – Alytuje. Ten dviejų kambariukų bendrabutyje mama ir gyvena su broliuku, jo tėčiu ir sergančia močiute. Labai ieško darbo, bet kol kas nesėkmingai. Gerai, kad bent patėvis dirba, bet gauna tik minimumą“, – sakė Dovydas.
Gaili buvusio mokinio
Šiaulių logopedinę mokyklą, kurioje mokėsi ketverius metus, vaikinas vadina antraisiais savo namais. Pasak internate dirbančios Janinos, kurią Dovydas aplanko, jis geras vaikas, bet silpnos sveikatos, o tokiems išgyventi dar sunkiau, jei artimieji nepadeda.
„Kiek žinau augo be tėvo, mama sukūrė kitą šeimą, o jis bando į gyvenimą kabintis, kaip gali. Iš tiesų vargsta, nors kiti sako kad tik paramos prašinėja. Tačiau kaip be jos? Pasižiūri į tą vaiką ir gaila darosi – vargo vakarienė. Kiek galim padedam, tačiau ir mūsų galimybės ribotos“, – DELFI sakė moteris.
Vilniaus universiteto socialinio darbo studentams praktikas vedančiam Linui Kukuraičiui Dovydas atrodo pakankamai motyvuotas. „Tačiau akivaizdu, kad jam reikalingas vadinamasis atvejo vadybininkas. Jam padedant pats vaikinas galėtų pamatyti platesnę perspektyvą, nei mato. Pvz., jei Dovydui būstas kainuoja, gal jam būtų naudingiau mokytis ne vakarinėje mokykloje, kuri bendrabučio neturi, o profesinėje mokykloje, kur bendrabutis yra. Drauge galima įgyti profesinę kvalifikaciją, galbūt net gauti stipendiją“, – vardijo L. Kukuraitis.
Jeigu darbas lentpjūvėje neatitinka Dovydo sveikatos galimybių, galima ieškoti darbų, kurie labiau atitiktų. „Čia taip pat socialinis darbuotojas galėtų talkinti, turėdamas ryšius su Darbo birža, gal net su vietos darbdaviais“, – komentavo Vilniaus arkivyskupijos Carito vadovas.
Įspėjo nedaryti dažnos klaidos
Kaip pastebi L. Kukuraitis, Lietuvos gyventojai – labai globėjiški, kaip ir pati socialinė sistema: „Kartais, kai pamatome sunkumą, net norime už žmogų prisiimti visą atsakomybę – surasti pinigų, finansuoti skolą, tiekti maistą, teikti išlaikymą“.
Kitaip elgiamasi, pvz., Vokietijoje, iš kurios ką tik grįžo DELFI pašnekovas: „Ten socialiniams darbuotojams svarbu, jog žmonės žinotų, kas jiems priklauso bazinių poreikių užtikrinimui, kad žinotų, kas priklausys, jeigu norės grįžti ir integruotis į visuomenę“.
Tačiau jei antrą kartą žmogus neateina, socialiniai darbuotojai jo ir nepersekioja. Paliekama daug laisvės rinktis pačiam asmeniui, nes būtent iš laisvės gimsta atsakomybė. „Todėl reikia labai atsargiai elgtis tiek socialiniams darbuotojams, tiek nevyriausybinėms organizacijoms, tiek savivaldybės struktūroms, kad iš noro padėti nebūtų peržengta žmogaus laisvės riba, neprisiimta daugiau atsakomybės, negu tai daro pats žmogus. Kitu atveju, ypač jaunam, bręstančiam žmogui, kuris tik konstruoja savo santykį su visuomene, jis gali susiformuoti neteisingas. Šitoje vietoje turėtume ypač budėti“, – pabrėžė L. Kukuraitis.
Nenuvertina finansinės paramos svarbos
DELFI pašnekovo įsitikinimu, finansinė parama taip pat veiksminga pagalba, tačiau tik tuo metu kilusiai krizei išspręsti. Kalbant apie tęstinę paramą, nuolatinį jos davimą, reikia savęs paklausti, ar tikrai viskas padaryta, kad žmogus galėtų išgyventi iš savo resursų, kurie jam prieinami ar teikiami valstybės. Ar išnaudotos artimųjų, vietos bendruomenės rato paramos galimybės. Ir nebūtinai vien finansinės.
Kaip Dovydui ar kitam sunkumus patiriančiam žmogui rasti specialistą, kuris nesuinteresuotai ir efektyviai padėtų? Pasak L. Kukuraičio, čia yra vienas iš mūsų socialinės sistemos trūkumų, nors akivaizdu, kad socialinę pagalbą į sunkią situaciją patekę žmonės turėtų gauti kiekvienoje seniūnijoje ir ne tik socialinės rizikos šeimos, kaip yra dabar.
„Naujai ruošiamame Socialinės apsaugos ministerijos apraše numatoma daugiau dėmesio skirti prevenciniam darbui, kad krizėje atsidūręs žmogus sulauktų pagalbos, kol dar nėra pašalpų gavėjas. Dovydo atveju, jei jis palaiko ryšį su logopedinės mokyklos darbuotojais, gal gali pasitarti su ten dirbančiu socialiniu darbuotoju. Jeigu tai – internatinė mokykla, socialinis darbuotojas turėtų turėti kompetencijas padėti vaikams integruotis visuomenėje. Tačiau akivaizdu, kad plataus profilio socialinio konsultavimo Lietuvoje labai stokojam“, – pripažino L. Kukuraitis.
Labiausiai reikia stalo ir batų
Apie Dovydą DELFI pranešė fondas „Ištiesk gerumo ranką nuskriaustiesiems“. Kaip pabrėžė jo vadovas, vaikinui labai reikėtų nedidelio rašomojo stalo ir mikrobangų krosnelės. Praverstų parama drabužiais bei avalyne, kurios dydis 41.
„Vaikinukas kovoja su artritu, jau iškentęs sąnario operaciją. Turi vartoti vaistus, bet dėl blogos finansinės padėties nesigydo. Prašome, jei kas galite, pagelbėkite šiam berniukui paskirtyje nurodydami Dovydui: VšĮ ,,Ištiesk gerumo ranką nuskriaustiesiems" Įmonės kodas: 303573887
AB bankas Swedbank, b/k 73000 Banko sąskaita: LT267300010142143000“, – nurodoma fondo laiške.