Janas yra gimęs ir augęs Turkijoje, tačiau su šia valstybe savęs nesieja, nors yra jos pilietis. Jam namai – Irako Kurdistanas, kur studijavo universitete, dirbo anglų kalbos mokytoju, tarnavo Kurdistano Peshmerga karinėse pajėgose, dalyvavo politinėje veikloje. Vaikinas kalba kurdų, turkų, arabų, farsi, anglų kalbomis ir šiuo metu studijuoja Vytauto Didžiojo universitete.
Kalbantis su Janu akivaizdu viena: Vidurio Rytų žemėlapį kurdai mato kitaip. Kurdistaną jie mat kaip vienį, kuris skirstomas į šiaurės Kurdistaną Turkijoje, vakarų – Sirijoje, rytų – Irane ir pietų – Irake.
„Taip mąstau ne tik aš, kiekvienas kurdas pasakys taip pat“, - sako Janas.
Kaip jis vertina kurdų vaidmenį Sirijos konflikte? Janas itin neigiamai vertina Sirijos ir Irako kurdų negebėjimą kalbėtis tarpusavyje ir suformuoti bendro aljanso ne tik prieš ISIS, bet ir už nacionalinę valstybę.
Situacijos apsunkinimu jis vadina ir Sirijos kurdų kovotojų šliejimąsi prie Rusijos ir Basharo al-Assado režimo. Sirijos kurdų Liaudies apsaugos būriai (YPG) yra vieni efektyviausių kovotojų prieš „Islamo valstybę“, todėl gauna ir JAV paramą, bet šliejimasis prie Maskvos ir Damasko pastatė į nepatogią padėtį Vašingtoną: NATO narė Turkija pareikalavo rinktis tarp jos ir kurdų.
Įtempti kurdų ir Turkijos santykiai
Janas gimė ir augo Turkijoje. Šioje šalyje gyvena apie 15-20 proc. kurdų, tačiau Ankaros santykis su kurdų tautine mažuma išliko priešiškas nuo pat Turkijos susikūrimo 1923 m. Po keleto sukilimų, kurdai Turkijoje buvo iškeldinti, kurdiški vardai ir tautiniai kostiumai uždrausti, kurdų kalbos vartojimas – apribotas, o kurdai imti vadinti tiesiog kalnų turkais taip paneigiant atskirą jų tapatybę.
J. Bahalas sako, kad mokydamasis mokykloje neturėjo galimybės mokytis kurdų kalbos. Kurdiškai buvo mokomas tik religinėje mokykloje – medresėje, kurioje dėstomoji kalba buvo kurdų, vaikai šiek tiek supažindinti ir su kurdų literatūra.
Medresės yra musulmonų kraštuose šalia mečečių veikiančios religinės mokyklos, tačiau Turkijoje jos kontroliuojamos valstybės.
Antikurdiška Turkijos laikysena buvo grindžiama ir tuo, kad 1984 m. Kurdistano darbininkų partija (PKK) paskelbė ginkluotą kovą už nepriklausomos Kurdistano įkūrimą Turkijos teritorijoje. Tai natūraliai nepatiko Turkijos centrinei valdžiai, todėl tarp Turkijos pajėgų ir kurdų kovotojų kilo riboto intensyvumo ginkluotas konfliktas, kurio metu, kaip skaičiuojama, žuvo apie 40 000 žmonių.
Turkijos ir kurdų santykiai išlieka įtempti iki šiol, nors buvo pradėję švelnėti dėl vyriausybės ir PKK paliaubų. Dėl Europos Sąjungos kritikos Turkija buvo pradėjusi švelninti ir požiūrį į kurdų kultūrinę saviraišką.
Tačiau Turkijos ir PKK paliaubas sujaukė prasidėjęs karas Sirijoje ir „Islamo valstybės susiformavimas“. Turkija paniškai bijo būti apsupta kurdų valdomų teritorijų iš pietų pusės, nes Sirijos kurdų pajėgos, kaip teigiama, bendradarbiauja su PKK, o šioji įvairiais laikotarpiais kovojo už kurdų autonomiją arba valstybingumą Turkijos teritorijoje.
Kodėl išvyko iš Turkijos?
2005 m. Janas pasitraukė iš Turkijos ir išvyko į Iraką. Irako Kurdistaną jis ir dabar vadina tikraisiais namais, mat per devynerius metus čia susikūrė draugų ratas, gyvena kai kurie giminės.
Kodėl Janas paliko Turkiją? Apie tai vaikinas nelabai nori kalbėti, tik tarsteli, kad sprendimą lėmė asmeninės priežastys.
„Sakykim, dėl asmeninių priežasčių“, - nenori detalizuoti Janas. Mintis nebaigta, bet galima spėti, kad pasitraukimas susijęs su Ankaros politikai nepatikusia prokurdiška veikla. Kokia ji tiksliai buvo, vaikinas nutyli.
„Dėl kai kurių priežasčių negalėjau studijuoti Turkijoje. Sakyčiau, dėl asmeninių priežasčių. Taigi neturėjau galimybės ir nusprendžiau persikelti į Irako Kurdistaną”, - sako vaikinas.
Irake jis studijavo Duhoko universitete: „Žinoma, galima kelti klausimą dėl studijų kokybės Irake, bet aš nesigailiu studijų ten. Tai buvo labai kosmopolitiška vieta. Vienoje vietoje turkomanai, krikščionys (chaldėjai ir asirai), jazidžiai, arabai, kurdai, sunitai, šiitai“. Pats Janas yra kurdų kilmės musulmonas sunitas.
Po studijų Janas mokytojavo, dėstė anglų, turkų kalbą, tapo M. Barzani vadovaujamos Kurdistano demokratinės partijos (KDP) nariu bei įstojo į Irako Kurdistano karines pajėgas, vadinamas Peshmerga.
„Nedalyvaudavau jokiuose kruvinuose konfliktuose, tiesiog tarnavau karinėse pajėgose, tuo metu situacija buvo gana taiki. Iš ryto eidavau į mokyklą mokyti, popiet eidavau į tarnybą Peshmerga pajėgose. Nesigailiu to ir labai tuo didžiuojuosi. Net ir dabar sakau, kad visada būsiu Kurdistano Peshmerga narys. Jei prireiks esu pasirengęs sustabdyti studijas Lietuvoje ir grįžti į Kurdistaną padėti žmonėms. Bet šiuo metu, manau, kurdams kur kas svarbiau išmokti naudotis viešąja diplomatija ir valstybingumo siekti viešaisiais ryšiais nei ginklu“, - sako vaikinas.
Janas šiuo metu neplanuoja grįžti į karo lauką Irake, nes jam tai neatrodo prasminga. „Ne, grįžti į Iraką kovoti neplanuoju, labiau norėčiau būti savo tautos balsu. Buvimas Peshmerga nariu nereiškia, kad turi imti ginklą į rankas ir kautis, tai ir buvimas savo tautos balsu. Pavyzdžiui, Lietuvoje mane pažįsta kaip kurdą, aš pasakoju apie savo tautą ar Peshmergą, jaučiuosi, kad kažką darau dėl savo tautos", - teigia vaikinas.
Mato placdarmą naujai valstybei
Janas sako, kad Irako Kurdistanas ir Peshmerga turi geriausią įvaizdį pasaulyje ir būtent tai gali būti placdarmas valstybingumui. Apskritai Kurdistano valstybingumas, kurdų susiskaldymas Janui yra neišsemiama tema, kuria jis galėtų kalbėti valandų valandas.
Irako Kurdistanas yra autonomiškas regionas, de facto funkcionuojanti kurdų valstybė, nors teisiškai priklauso Irakui.
Irako kurdai ilgą laiką gyveno palankesnėmis sąlygomis nei kitose valstybėse, tačiau nepriklausomybės iškovoti ir jiems nepavyko. Kurdai Irake maištavo prieš britus, bet buvo sutriuškinti. 1946 m. Mustafa Barzani įkūrė Kurdistano demokratinę partija (KDP), nuo kurios vėliau atsiskyrė Kurdistano patriotinė sąjunga (PUK), vadovaujama Jalalo Talabani.
M. Barzani partija 1961 m. pradėjo ginkluotą kovą už autonomiją, susipriešinimas su Bagdadu piką pasiekė per Irano-Irako karą, kai kurdai parėmė Saddamo Husseino priešininką – Iraną. 1988 m. S. Husseinas prieš kurdus panaudojo cheminį ginklą.
1991 m. kai Irakas buvo sumuštas Persų įlankos kare M. Barzani sūnus Massoudas pradėjo kurdų sukilimą, tačiau jis buvo nuslopintas, apie 1,5 mln. kurdų pabėgo į Iraną ir Turkiją, nors JAV ir įkūrė neskraidymo zoną.
Nauji vėjai sušvito 2003 m., kai JAV, Didžioji Britanija ir koalicijos partnerės nuvertė S. Husseino režimą, nors nepriklausomybė vėl nuplaukė. Didžiausias kurdų disputas su Bagdadu yra dėl nafta turtingų regionų, pavyzdžiui, Kirkuko.
„Jie galėtų paskelbti nepriklausomybę be Kirkuko, bet, be Kirkuko, Kurdistanas nebus tikras Kurdistanas, tai mums labai svarbu. Kirkuko svarba pirmiausia yra simbolinė, nes tai kurdų žemė. Be to, ten svarbūs naftos rezervai“, - pasakoja Janas.
„Irako Kurdistano klimatas nėra labai tinkamas žemės ūkiui ar gyvulininkystei, vienintelis pragyvenimo šaltinis gali būti nafta, nors pastaruoju metu dėl naftos kainų kritimo Kurdistano regiono biudžetas patiria krizę. Bet, krizė, yra ir dėl karo su „Islamo valstybe“, nes į tai metami visi resursai“, - teigia vaikinas.
Susikūrus „Islamo valstybei“ kurdai stengiasi atkovoti trokštamas teritorijas Irake. Ne tik užimtas „Islamo valstybės“, bet ir tas, kurios S. Husseino laikais buvo specialiai arabizuojamos.
„Mūsų, kurdų, bėda, kad mes negalime turėti reikalų tik su viena valstybe kaip kad Katalonija – Ispanijoje, Škotija – Jungtinėje Karalystėje ar anksčiau Lietuva – Sovietų Sąjungoje. Mūsų atveju – tai keturios valstybės, dvi iš jų labai stiprios – Iranas ir Turkija“, - sako Janas.
Jo pasakojimu, kurdų nepriklausomybės judėjimai buvo nesėkmingi, nes nevieningi: Turkijoje, Sirijoje, Irane ir Irake jie veikė skirtingai, suformavo visiškai atskiras politines partijas. „Iš esmės sėkmingiausiai veikė Irako kurdai, vadovaujami M. Barzani. Dabar manoma, kad tai vienintelis judėjimas, kuriam gali pavykti iškovoti nepriklausomybę. Kiti judėjimai pernelyg smurtingi“, - pasakoja pašnekovas.
Irako Kurdistanas palaiko iš esmės gerus santykius net su Turkija, kuri yra priešiška visoms kitoms kurdų organizacijoms ir atšakoms.
Ko pykstasi Sirijos ir Irako kurdai?
Janas pasakoja, kad kurdų susiskaldymas aiškiai matyti ir dabartiniame Sirijos konflikte. Jo pasakojimu, buvo pranešimų, kad Irako Kurdistanas siūlė Sirijos kurdų organizacijoms bendradarbiauti, tačiau pastarosios atsisakė. Jo teigimu, teritorijas iš sukilėlių ar „Islamo valstybės" atkovojantys Sirijos liaudies apsaugos vienetai (YPG) jas valdo kantonų principu: iš esmės tai reiškia, kad kiekviena teritorija yra valdoma tarsi atskirai.
Taip iš dalies gali būti ir dėl aktyvių karinių veiksmų, ir dėl to, kad kurdų juostą ties Sirijos-Turkijos siena pertraukia sukilėlių teritorijos dalelytė ir „Islamo valstybė".
Sirijos kurdų kovotojai iš YPG pastaruoju metu pelnė prastą vardą, nes kovoje prieš ISIS yra remiami iš JAV, bet iš kitos pusės bendradarbiauja su Rusija ir B. al-Assado režimu. YPG netgi atidarė savo „ambasadą" Maskvoje.
„Rusijos dalyvavimas šiame kare pakeitė visą galių balansą. Negaliu pasakyti, ar Sirijos kurdų bendradarbiavimas su Rusija yra teisingas ar klaidingas, bet tai komplikuoja situaciją. Jei kurdai Sirijoje tariasi su Maskva, jie turi remti ir B. al-Assadą. Manau Sirijos kurdai neturėtų pasitikėti B. al-Assadu. Tiesiog B. al-Assado įvaizdis yra prastas. Tas, kas remia B. al-Assadą, irgi neturi gero įvaizdžio. Būtų kur kas geriau kad Sirijos kurdai bendradarbiautų su Irako kurdais, tuomet jie turėtų didesnį palaikymą" - teigia Janas.
Jo manymu, tai gali lemti, kad kurdus ims atakuoti Al Nusros frontas, Al-Qaeda atšaka. Al-Nusros frontas yra laikomas teroristine organizacija, bet jis kovoja prieš B. al-Assadą, kaip ir Laisvoji Sirijos armija ar kai kurios kitos sukilėlių organizacijos.
„Paremdami Maskvą ir B. al-Assadą jie taps Damasko režimui oponuojančių grupių taikiniais", - teigia Janas.
TRUMPI FAKTAI APIE KURDUS:
- Vidurio Rytuose gyvena nuo 25 iki 35 mln. kurdų, daugiausia Turkijoje, Sirijoje, Irake ir Irane.
- Kurdai niekada neturėjo savo valstybės, nors Sevro sutartyje 1920 m. ji buvo numatyta. Kurdų viltys žlugo, kai Lozanos sutartimi 1923 m. buvo nustatytos moderniosios Turkijos sienas.
- Turkijoje kurdai sudaro apie 15-20 proc. populiacijos, ginkluotus sukilimus jie rengė 20 amžiaus 3 ir 4 dešimtmetyje, vėliau nuo 1984 m. Pagrindinė besipriešinanti jėga - Kurdistano darbininkų partijai (PKK). Ji uždrausta ir paskelbta teroristine organizacija.
- Irake kurdai sudaro apie 15-20 proc. populiacijos. Už autonomiją ar valstybingumą Irake kovoja M. Barzani Kurdistano demokratinė partija (KDP), įsteigta 1946 m. Nuo KDP vėliau atskilo J. Talabani vadovaujama Kurdistano patriotinė sąjunga (PUK).
- 1988 m. S. Husseinas prieš kurdus panaudojo cheminį ginklą - kaip kerštą už paramą Iranui per 1980-1988 m. Irano-Irako karą.
- Šiuo metu Irako Kurdistanas veikia kaip de facto valstybė, turinti savo institucijas ir karines pajėgas, vadinamas Peshmerga.
- Sirijoje kurdai sudaro 7-10 proc. populiacijos. Iki praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio Sirijos kurdai neturėjo Sirijos pilietybės, kurdų regionai buvo specialiai arabizuojami.
- Per Sirijos karą kurdų Demokratinės sąjungos partija (PYD) suformavo sukarintą sparną - Liaudies apsaugos būrius (YPG), kurie kovoja prieš ISIS bei sukilėlius ir siekia suformuoti kurdų juostą ties Turkijos-Sirijos siena.
- Turkija yra priešiška PKK ir YPG, nes abi organizacijos bendradarbiauja. Tačiau Turkija palaiko gana gerus santykius su Irako kurdais.