Pasak meno ir bažnyčios istorikės, Lietuvos ambasadorės prie Šventojo Sosto Irenos Vaišvilaitės, nei Lietuvoje, nei pasaulyje humanitarinių mokslų krizės nėra. Jos nuomone, humanitariniai mokslai kartais nuvertinami universitetuose trūkstant studentų.
Pirmadienį DELFI konferencijoje viešėję I. Vaišvilaitė ir A. Bumblauskas dalijosi įžvalgomis apie humanitarinių mokslų situaciją Lietuvoje bei pasakojo apie geriausius sprendimus gyvenime.
Viskas dėl studentų trūkumo
„Kalbant apie humanitarinių mokslų krizę, manau, nei Lietuvoje, nei pasaulyje jos nėra. Atvirkščiai: humanitariniai mokslai, mano manymu, įžengė į naują savo raidos fazę, tampa daug labiau visuotini, dažnai siauriau specializuoti“, – kalbėjo ilgametė VU Istorijos fakulteto dėstytoja I. Vaišvilaitė.
Jos teigimu, šiuo metu humanitariniai mokslai turi daug įvairiausių sandūrų su kitais mokslais. I. Vaišvilaitės pastebėjimu, vis daugiau humanitarinių mokslų reikia informatikoje: iškyla plataus mąstymo apie žmogų, kultūros suvokimo poreikis.
Tačiau, pastebi I. Vaišvilaitė, su aukštojo mokslo raida, vykstančiais demografiniais procesais, kuomet mažėja baigiančiųjų mokyklas, universitetuose trūksta studentų. „Tada prasideda konkurencija dėl studentų, kartais atsiranda minčių, tartum universitetai yra profesinio rengimo mokyklos, kalbama, kad universitete reikia įgyti profesiją, nors iš tikro universitete reikia įgyti išsilavinimą. Mes gyvename laikotarpyje, kada profesijos keičiasi, žmogus per gyvenimą gali turėti daugybę įvairių profesijų, netgi smarkiai keisti savo veikimo laukus“, – sakė bažnyčios ir meno istorikė. Jos teigimu, šiuo atveju humanitarinis išsilavinimas duoda mobilumo ir profesinės biografijos kūrimo galimybę.
I. Vaišvilaitės pastebėjimu, reikalingi humanitarinių ir socialinių mokslų specialistai, kurie vertintų, kas iš tikro vyksta Lietuvoje. Tačiau jai kartais atrodo, kad Lietuvoje politika vyksta per žiniasklaidą: komentuojama, kas ką pasakė, humanitarų ir socialinių mokslų atstovų įžvalgos nepasiekia politikos planuotojų.
I. Vaišvilaitė pasigenda ir emigracijos tyrimų, kurie turėtų padėti mūsų piliečiams šį procesą apmąstyti, pergyventi ir struktūruoti. Tuo metu viešojoje erdvėje girdimus ginčus I. Vaišvilaitė vertina kaip intensyvų visuomenės brendimo procesą, kuriame tiesiogiai dalyvauja humanitarai.
A. Bumblauskas: kartojasi sovietinis mąstymas
Tuo metu A. Bumblauskas pastebėjo, kad Lietuvoje humanitarams visą laiką tenka įrodinėti savo reikalingumą, nors pasaulyje tuo niekas neabejoja.
„Pasaulinė tendencija, kad humanitarika niekas neabejoja – humanitarika teikia prasmes. Tikslieji mokslai kol kas negali pasakyti, kokia yra žmogaus, žmonijos, apskritai gyvenimo prasmė, humanitarai visą laiką apie tai galvoja“, – aiškino A. Bumblauskas.
Tačiau, sakė jis, Lietuvoje yra konkurencijos, pagal kurią vieniems kitus reikia sunaikinti.
„Humanitarai dažnai atsiduria beteisinančiojo pozicijoje: kam tu esi reikalingas, lyg teologas ar filosofas turėtų aiškintis, kam reikalingas. Apie istorikus, kultūros istorikus net nekalbėsiu – reikia įrodinėti, kad tu esi naudingas liaudies ūkiui. Tyčia šią sovietinę sąvoką pavartojau, pagal ją planinėje visuomenėje specialistai turi būti suprogramuoti konkrečiai visuomenės funkcijai. Toks mąstymas kartojasi“, – kalbėjo VU profesorius.
Tačiau, klausia A. Bumblauskas, kodėl mūsų visuomenėje nuo kariuomenės vado Vytauto Jono Žuko iki įtakingiausių publicistų, pavyzdžiui, Rimvydo Valatkos, yra istorikai.
Už knygą penktokams apkaltino ankstyvų lytinių santykių skatinimu
A. Bumblausko nuomone, Lietuvoje yra itin apleistos mokyklų ir aukštųjų mokyklų sritys. Beveik nėra diskusijų, sakančių, kaip iš tokios padėties išsisukti. „Jei 1990 m. būčiau žinojęs, kad po ketvirčio amžiaus Lietuvoje bus 47 aukštosios mokyklos, aš į jokius dekanus nebūčiau ėjęs. Būčiau galvojęs, kad visuomenė nemoka reformuotis. Nes taip negali būti: esame sumesti į tokią krūvą, kur neaišku, kas su kuo turi konkuruoti“, – kalbėjo buvęs VU Istorijos fakulteto dekanas.
Kartais A. Bumblauskas pasigenda edukologinės, psichologinės minties, ką daryti su įvairaus amžiaus vaikų mokymo programomis. Mat, sako jis, dabar mokytojai yra saviveiklininkai, o ekspertai savo rašomoms ekspertizėms dažnai neturi teorinio pamato.
„Pabandžiau penktokams sukurti vadovėlį, kuriame aiškinu, kaip penktokus atrasti istorijoje. Ypatingai istorijoje nuskriaustos mergaitės, nes neturi vaidmenų: jos gali būti arba žmonos, arba tėvų ištekinamos dukros. Pirminis istoriko uždavinys – surasti joms vaidmenis. Tą dariau keldamas klausimus, ar penktokės gali tapti valdovėmis – gali, bet jos turi ištekėti. Ekspertai savo recenzijoje pasakė, kad aš skatinu ankstyvus lytinius santykius“, – stebisi profesorius, juokdamasis, kad jam tai tikrai nerūpi.
Jo nuomone, tokios recenzijos, kurias rengia Ugdymo plėtotės centras, VU Istorijos fakultete nepraeitų bakalaurų lygmenyje. „Nežinau, ar aš teisus, bet raginu visuomenę žymiai labiau atsigręžti į švietimo problemas“, – kvietė istorikas.
A. Bumblauskas taip pat pastebėjo, kad universitetų docentai turėtų streikuoti labiau nei mokytojai: jų atlyginimai dar mažesni lyginant pagal pridėtinę sukuriamą vertę. I. Vaišvilaitė pridūrė, kad profesorius uždirba mažiau nei aukštos kvalifikacijos mokytojas su geru stažu.
Geriausias sprendimas gyvenime
Ką daryti jaunam žmogui, kurį valstybės politikai ragina nesirinkti socialinių, humanitarinių mokslų?
I. Vaišvilatė sako, kad nors įsidarbinimas laikomas tarytum vertybe, neteisinga orientuotis į darbą visam gyvenimui. Jos nuomone, galvojant apie gyvenimą, svarbu tai, ką norėtum veikti.
„Dirbti nemylimą darbą, rinktis kažką, kam tu prieš – vis tiek kažkada lūši, reikia gerbti save“, – dėstė I. Vaišvilaitė.
Ji ragina nesirinkti lengvų studijų. I. Vaišvilaitės nuomone, nebūtinai atsakymus duos studijos užsienyje – gerą išsilavinimą galima gauti ir Lietuvoje. Bendrieji tyrimai rodo, kad aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių pajamos vidutiniškai 20 proc. aukštesnės nei neturinčių. Pašnekovės teigimu, humanitarai gal pradeda nuo žemesnių startinių pozicijų, tačiau gyvenimas įdomus ir galimybės plačios. I. Vaišvilaitė atkreipė dėmesį, kad itin svarbus užsienio kalbų mokymasis.
„Kai žiūriu į savo gyvenimo istoriją, išskiriu vieną dalyką. Kai man buvo 35 metai, neišsigandau iš naujo pradėti kitų humanitarinių studijų. Aš du kartus baigiau aukštąjį mokslą, apgyniau du doktoratus, tai, kas tada atrodė tarytum laiko švaistymas, buvo kitokių studijų patirtis“, – kalbėjo Maskvos valstybiniame M. V. Lomonosovo universitete meno istoriją, o Romos Popiežiškajame Grigaliaus universitete bažnyčios istorijos studijas baigusi I. Vaišvilaitė.
Antrų studijų ambasadorė ėmėsi būdama Lietuvos mokslų akademijos skyriaus vedėja: žmonės klausė, ko ji dar nežinanti. „Poziciją turinti dama, atsisėdi į tą patį suolą su pirmakursiu, tas truputį kaulus palaužo, bet buvo geriausias dalykas gyvenime – man davė laisvę ir supratimą, kad tai ne pralaimėjimas, o galimybė judėti ir, jei reikia, atsitraukti“, – pasakojo buvusi prezidento Valdo Adamkaus vyriausioji patarėja švietimo klausimais ir Laisvosios Europos radijo žurnalistė I. Vaišvilaitė.
Jai antrino A. Bumblauskas, raginęs jaunuolius studijas rinktis ten, kur ieško savo prasmių: kur patars, kokias knygas skaityti, koks geriausias dailininkas, rašytojas, poetas,
„Tėvas labai norėjo, kad būčiau statybos inžinierius, kaip dabar atsimenu, nuvažiavau į Saulėtekį, rodė judančias lubas, tačiau žinojau, kad man ne tai rūpi. Man dešimt kartų įdomiau buvo nušiurę Istorijos fakulteto mūrai“, – prisiminė A. Bumblauskas.
Jis istorija nenusivylė, tačiau neslepia: sovietmečiu istorijos studijos nebuvo džiugios.