Tikrasis ir dar negirdėtas literatūros klasikės Julijos Beniuševičiūtės-Žymantienės-Žemaitės (1845-1921) veidas atskleidžiamas Aldonos Ruseckaitės knygoje „Žemaitės paslaptis“. Penktadienį knyga pristatyta Vilniaus knygų mugėje.

„Mes jos nepažįstame kaip gyvybingos, tikrai pakankamai išsilavinusios moters, kaip įsimušėme per sovietmetį – moteriškė, vėlai pradėjusi rašyti, kaimas, skarelė, sijonas ir viskas tuo baigta. Iš tikro tai yra didelė asmenybė“, – kalbėjo A. Ruseckaitė, pasidalijusi keletu Žemaitės gyvenimo detalių.

Spjovė į kaimą ir išėjo į pasaulį

Jau vaikystėje Julija buvo labai savarankiška: 1863 m. sukilime viena arkliais sukilėliams vežė maistą. Šeimai prieštaraujant, 20-ties bajoraitė ištekėjo už baudžiauninko Žymanto, tekėjo jau būdama nėščia, pagimdė septynis vaikus, iš kurių užaugo šeši.

„Buvo gera motina, užaugus vaikams staiga pajunta, kad nori eiti į žodį, kultūrą – dar jaunystėje lenkiškai rašė eilėraščius. Ją domino lietuvių spauda, ji norėjo išeiti iš namų, iš purvo, tapo našle ir viską paliko, išėjo į turiningesnį platesnį pasaulį“, – pasakojo A. Ruseckaitė.

Neturėdama santaupų, palikusi vargą kaime, Žemaitė išvyko pas draugus į Rygą, paskui dirbo dvaruose ekonome, daug rašė, leido knygas, lenkiškai skaitė Baironą, Šilerį, Gėtę, mokėsi Šekspyrą ir rašyti komedijas.

Lietuviškai Žemaitė mokėjo nuo vaikystės, tačiau tėvai lietuvių kalbą draudė ir šeimoje buvo kalbama lenkiškai – atrodė, kad Lenkija yra didelė draugė ir reikia kalbėti šia kalba. Tik pradėjus eiti „Aušrai“ ir „Varpui“, Žemaitė pamato, kad Lietuva pavergta, nelaisva, lenkų kalba primetama, bajorai negerbia lietuvių kalbos.

Žemaitei pabunda išdidumas, ji į viską spjauna ir pradeda rašyti lietuviškai. Pradžioje – su klaidomis. Išėjusi iš kaimo, moteris pažino Joną Biliūną, Joną Basanavičių, Povilą Višinskį, Joną Jablonskį ir kitus.

Meilė 33 m. jaunesniam vyrui nebuvo tik platoniška

Apie 1907 m. Žemaitė apsigyveno dvarelyje Puziniškyje pas rašytoją Gabrielę Petkevičaitę-Bitę. Čia ji dirbo ekonome.

Pas Bitę Žemaitė ir susipažino su ūkvedžiu Konstantinu Petrausku. Čia ir prasideda jų meilės istorija. Pasak A. Ruseckaitės, K. Petrauskas buvo išsimokslinęs – baigęs mokyklas Varšuvoje ir Gardine, bitininkas, sodininkas, puikus ūkvedys, apsiskaitęs ir domėjosi politika.

K. Petrauskas buvo senbernis, Žemaitė – našlė, tad tarp jų nebuvo nuodėmingų santykių. Viena detalė – vyras buvo 33 metais už Žemaitę jaunesnis. „Jie labai bijojo meilės viešumo ir nematė, kad gali kažkas išeiti. Tačiau negalima pripažinti, kad meilė buvo tik platoniška – tai buvo dviejų suaugusių žmonių meilė ir santykiai, nežiūrint metų“, – DELFI sakė knygos autorė. Prisipažinusi meilėje, moteris K. Petrauskui mezgė kojines, raštuotas pirštines. Jie kartu leido daug laiko: pavyzdžiui, sėdėdavo pamiškėje ant kelmo ir šnekėdavosi. Apie romaną byloja judviejų laiškai, juose siunčiamos emocijos ir bučiniai, meilės prisipažinimai.

Beje, K. Petrausko laiškuose justi ir pavydo – pavyzdžiui, kad Žemaitė neparašo iš Vilniaus – vyras įtarė, kad Žemaitę paviliojo kitas. Žemaitė atrėžė: „Jei man nuo kupros kas 50 metų numestų, gal kas ir galėtų pavydėti, bet dabar kas čia į mane žiūrės“.

Tačiau po keleto metų Bitė išvyksta į Vilnių, atsisako ūkvedžio Petrausko, šis išeina dirbti kitur, o Žemaitė apie 1911 m. išvyksta į Vilnių. Jos svajonė buvo kartu rasti dvarelyje vietą: būtų ir pėsčia atėjusi, jei būtų radusi vietą sau ir Petrauskui. Tačiau vietos nerado.

Laiškuose įsimylėjėliai vienas kitą guodė, K. Petrauskas Žemaitei siuntė pinigų, audinių drabužiams, maisto. Giminės apie Žemaitės ir K. Petrausko meilę žinojo.

Ir Amerikoje vaikščiojo su skarele

Žemaitės būta ūmaus charakterio: pavyzdžiui, kai atvyko pas pusseseres į Vilnių ir išgirdo jas kalbant lenkiškai, trenkė durimis ir išvažiavo. Kartu tai buvo labai drąsi moteris.

„Neturėdama kur gyventi, išvažiavo į Vilnių, kiek įmanoma įsijungė į kultūrinį gyvenimą, jai viskas buvo įdomu, ji ėjo į teatrą, paskaitas, eina į zoologijos sodą, į cirką, nors gresia pavojai, ji sutinka būti „Lietuvos žinių“ redaktore, ji gauna kalėjimo, ji ten su triukšmais sėdi, jai 70 metų, o ji dar spaudoje riejasi su oponentais, nes buvo kairiųjų pažiūrų, būdama 70-ties, sėda į laivą, išplaukia į Ameriką, ten renka aukas, vaikšto, pasisakinėja, rašo straipsnius“, – pasakojo A. Ruseckaitė.

Amerikoje išvydę moterį su skarele, visi atsisukdavo ir klausdavo, iš kur ši atvykusi ir kada nusigaubys. Amerikos lietuvės niršo – taip senoviška ir konservatoriška su skarele vaikščioti! Netgi lažinosi, kuri Žemaitei uždės skrybėlę.

Bet Žemaitė nepasidavė: „Aš ir pas Amerikos prezidentą eisiu tik su skarele, jei mane kvies. Tai mano drabužis, man gražu ir svarbu, niekas čia manęs neperkalbės“. JAV Žemaitė daugiausia veikė lietuvių bendruomenėje bei nesėkmingai mokėsi anglų kalbos.

Pyko ant dukters dėl nuvilioto vyro

Būdama Amerikoje, 1919 m. Žemaitė gavo dukros Juzės laišką, kad ji ištekanti už K. Petrausko. Juzė irgi dirbo ekonome tuose pačiuose dvaruose kaip K. Petrauskas, vienu metu Žemaitė įtarė per didelį K. Petrausko dėmesį jos dukrai.

Foto: wikipedia nuotr.

Sužinojusi apie vestuves, Žemaitė buvo labai liūdna. Iš Amerikos dukrai atrašė: „Aš linkiu K. Petrauskui geresnės žmonos, tu irgi už jį vyresnė esi, tavęs giminės nemėgs“. Nepaisant to, už K. Petrausko ištekėjo ne Žemaitė, o jos dukra.

Akivaizdu, kad Petrauskas savimi itin pasitikėjo: pirmiausia jis piršosi 15 metų jaunesnei Žemaitės anūkei Elzei – Juzės dukrai. Tik Elzei atstūmus, K. Petrauskas savo ranką pasiūlė motinai Juzei.

Grįžusi iš Amerikos, keturias dienas Žemaitė praleido pas K. Petrauską ir dukterį jo tėvų namuose. K. Petrauskas ją pasitiko Panevėžyje ir kartu praleido visą dieną nuo ankstyvo ryto: tik vėlai vakare jie grįžo namo.

A. Ruseckaitė įtaria, kad tuomet Žemaitė ir atsiėmė K. Petrauskui rašytus meilės laiškus, kurių šis, nepaisant Žemaitės raginimų, nebuvo sudeginęs. Žemaitė išvyko gyventi į Marijampolę pas advokatus Bulotas. Čia ji ir mirė, o Holokausto metu Bulotas sušaudžius, aptiktas Žemaitės archyvas atiduotas į Literatūros ir tautosakos institutą.

Veržėsi skristi lėktuvu

A. Ruseckaitei pavyko ištirti, kad K. Petrauskas žiedą buvo užmovęs ir Žemaitei: mūvėdama šį žiedą, moteris vyko į Ameriką, grįžusi į Lietuvą, jį padovanojo vienai dukterų. Iš K. Petrausko Žemaitė dovanų buvo gavusi ir platinos laikrodį. Jį Žemaitė paskui padovanojo anūkui.

Beje, Žemaitė jaunystėje ir dūmą užtraukdavo, tačiau, aiškina A. Ruseckaitė, tame nieko keisto: kaime visos moterys patraukdavo pypkę.

A. Ruseckaitė atkreipia dėmesį į Žemaitės drąsą: ji nebijojo iššūkių. Nepaisant 1911 m. „Titaniko“ katastrofos, moteris visai nebijo į Ameriką plaukti laivu, o sužinojusi, kad lyg jau pradeda skraidyti lėktuvai, nebijojo rizikuoti ir norėjo iš JAV į Lietuvą grįžti lėktuvu. Žemaitė nenorėjo mirti Amerikoje ir po penkerių metų JAV, kur rinko aukas, veržėsi atgal į Lietuvą.

A. Ruseckaitės manymu, mokykloje vaikams būtų patraukliau pasakoti apie tokį Žemaitės portretą. Knygos autorė taip pat atkreipė dėmesį, kad Žemaitės kūrinys „Trys mylimos“ visiškai nesusijęs su jos pačios istorija: tai parašyta iškart po Žymanto mirties, dar iki romano su K. Petrausku.