Visą tai pasiryžusi pažvelgti po paslapčių šydu, gaubiančiu bene labiausiai idealizuojamą Lietuvos istorijos laikotarpį – tarpukarį, išvydo Aurelija Savickienė.

Knygų mugėje ji pristatė naujausią savo knygą „Nekuklioji Lietuva“, kurioje atskleidė visai kitokį to meto Kauno veidą.

Koks jis buvo? Tuo autorė sutiko pasidalyti ir su DELFI skaitytojais.

Vadintas Mažuoju Paryžiumi

1918-1940 metų Kaunas vadintas Mažuoju Paryžiumi. Gyvenimas Smetonos laikų Lietuvoje buvo nepaprastai įvairus ir spalvingas.

Dalis visuomenės dar buvo išlaikiusi konservatyvų ir tradicinį požiūrį į visuomenės reiškinius, tačiau kita iš visų jėgų stengėsi vytis Vakarus. Visuomenė kito – laisvėjo, liberalėjo.

Susiskaidymo neišvengta ir tarp politinio elito. Kai Gabrielė Petkevičaitė-Bitė bandė išsaugoti tautiečių dorovingumą, garsiausių to meto politikų kabinetuose ir namuose kunkuliavo nevaldomos aistros.

Laikotarpis, apipintas mitais

„Bendrai žiūrint, tai buvo laikas, kai Lietuva ėjo į priekį. Mes išsivadavome iš carinės Rusijos, pradėjome lygiuotis į Vakarus. Viskas buvo nauja, visko buvo daug, todėl žmonės staiga ėmė laisvėti – jie norėjo ir iš gyvenimo ėmė viską. Ta Lietuva buvo auksinė, turtinga ir graži, todėl, matyt, tas laikotarpis ir yra idealizuojamas“, – pripažino knygos apie tarpukario Kauną autorė.

Jos teigimu, tarpukario Lietuva idealizuojama ir dėl to, kad daugelis atsimena ne to meto tikrovę, o savo vaikystės ir jaunystės laikus – todėl tas laikotarpis atrodo puikiai.

„Sovietiniais laikais kone visa informacija buvo įslaptinta, tad, pavyzdžiui, net mūsų tėvų karta mažai ką žino apie tarpukario Lietuvą. Gajūs tik mitai – tais laikais viskas buvo kitaip ir geriau. Vyresnė karta neretai sako, kad tuo metu žmonės buvo labai santūrūs, kuklūs. Esą tais laikais nebuvo jokių išsišokimų. Tačiau iš tiesų to meto gyvenimas buvo labai margas“, – šyptelėjo ji.

Gyvenimas Tarpukario Kaune
Foto: Knygos „Nekuklioji Lietuva“ nuotr.

Išnaudojo ir fiziškai, ir seksualiai

„Tuo metu, pavyzdžiui, vyrėjai dirbdavo 7 dienas per savaitę. Jie net būrėsi į draugijas, kad gautų bent vieną laisvą dieną.

Savo ruožtu padavėjos reikalavo nedirbti tose vietose, kur būdavo išnaudojamos ir kitais tikslais. Tais laikais kai kurios kavinės, restoranai turėjo įsirengę kambarėlius, kuriuose klientams būdavo teikiamos ir kitos paslaugos, o atsisakyti to daryti merginos neturėjo galimybės. Tarpukariu nedarbas buvo labai didelis, o už tokį elgesį neabejotinai būdavai atleista. Jau ir taip padavėjomis merginos dirbdavo tik žemesnės kategorijos kavinėse. Jų net restoranais nepavadintum.

Sunkumų kildavo ir padavėjams vyrams. Pavyzdžiui, sau pietums iš vadovų jie gaudavo tik kokią supuvusią žuvį. Arba dienos pietų metu jie negaudavo algos – dirbdavo tik už arbatpinigius, nors tuo metu jų praktiškai niekas nedalindavo“, – pasakojo knygos autorė.

Gyvenimas Tarpukario Kaune
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Dėl šilkinių kojinių populiarėjimo – laiškas prezidentui

Ypač įdomu A. Savickienei, kaip tarpukariu laisvėjo moterys ir kaip sunkiai su tuo taikėsi ne tik vyrai, bet ir vyresnio amžiaus damos.

„Pavyzdžiui, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė prezidentui rašė laišką prašydama uždrausti moterims avėti šilkines kojines. Jos nuomone, toks elgesys vedė į nuodėmę.

Apskritai moterys tuomet imtos lyginti nebe su gležnomis gėlelėmis, bet su demonais. Tikinta, kad jos vyrus veda nebe į rojų, o į pragarą. Bendrai žvelgiant, moterys tuomet laisvinosi iš stereotipų, tradicijų gniaužtų. Tarkime, pradėjo vienos eiti į kavinę, kas anksčiau buvo laikoma labai nedoru elgesiu“, – aiškino autorė.

Gyvenimas Tarpukario Kaune
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Erotiniame žurnale – ilgakasės lietuvaitės

Įdomu ir tai, kad tarpukariu Lietuvoje buvo leidžiamas erotinis žurnalas „Aistros“. A. Savickienė pamena, šiuo faktu nusistebėjo ir ilgametės bibliotekos, kurioje buvo saugomas jo archyvas, darbuotojos.

„Tai buvo pirmasis erotinis žurnalas, kurį moterys greičiausiai vartė dėl patarimų ir romantiškų, intriguojančių meilės istorijų, o vyrai – dėl apnuoginto kūno. Nuogybių tuo metu iš tiesų buvo ir netiesa tas, ką pasakoja vyresnė karta, kad merginos vaikščiojo palaidines užsisagsčiusios iki kaklo.

To meto žurnaluose moterys pozuodavo visiškai atvirai. Dabar kartais sakoma: „Ji fotografavosi apsinuoginusi“, bet pažiūri, o nuogo kūno praktiškai nematyti. Tai tame žurnale matėsi viskas“, – šyptelėjo knygos autorė.

Nuotraukos iš erotinio žurnalo „Aistros“
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Dėl pirmųjų grožio konkursų – ažiotažas

Tarpukariu buvo suorganizuotas ir pirmasis grožio konkursas. Tiesa, paskelbtas leidinio „Krivulė“ nebuvo labai populiarus, tačiau suorganizuotas antrąjį kartą, „Naujo žodžio“, sukėlė didelį ažiotažą.

„Visuomenėje tuomet kilo didelis pasipriešinimas. Buvo stebimasi, kaip čia mes moteris it kumeles matuosime, kaip čia bus viena išskiriama, prie ko tai veda, kodėl tos moterys iš viso savo grožį turi akcentuoti? Buvo siūloma lygiagrečiai rinkti protingiausią ar tyriausią moterį, nes grožis – labai paviršutiniškas dalykas.

Tačiau šią iniciatyvą gynę ragino pažiūrėti į Vakarus, kur visi gražuoles renka, kokios galimybės joms atsiveria neskaičiuojant jau to, kad jos gali išsirinkti labai gerą jaunikį“, – aiškino knygos autorė.

Nuotraukos iš erotinio žurnalo „Aistros“
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Vos nesusituokė dvi moterys

Tiesa, ne visos moterys susirasti jaunikius norėjo. Būtent tarpukariu, 1930 metais, Kauno apygardos teismas nagrinėjo labai retą, greičiausiai ir vienintelę tokio pobūdžio bylą.

Lietuvė Teklė buvo nubausta už tai, kad siekė apgauti Stasę, norėdama ją vesti. Ši istorija – tikrai paini, mat Teklė jau ketverius metus prieš tai apsimetinėjo vyru ir buvo pasivadinusi Tadu. Vis dėlto melą Stasei pavyko išsiaiškinti dar iki vedybų.

A. Savickienė prisiminė, kad tarpukariu buvo organizuojami ir garbės teismai. Vieno jų metu buvo siūlyta bausti moterį už tai, kad ji per daug gundo vyrą.

„Tuomet spaudoje pasipylė įvairiausi komentarai. Vieni moterį gynė, kiti peikė. Tačiau iš tiesų moteris buvo nuteista. Ne konkreti, bet visos jos bendrai. Tačiau jokios bausmės skirta nebuvo“, – šyptelėjo A. Savickienė.

Pažinčių skelbimuose – nesumeluota tiesa

Žinoma, ne visiems vyrams vis drąsėjančios lietuvaitės kėlė tik pyktį. A. Savickienė nagrinėjo ir pažinčių skelbimus, daug galinčius pasakyti apie to meto žmonių santykius.

Autorė pastebėjo, kad Trečiajame dešimtmetyje trokštantys antrųjų pusių daugiau pabrėždavo savybes, kurias norėdavo, kad simpatija turėtų, o Ketvirtajame dešimtmetyje reikalavimai ėmė materialėti.

„To meto pažinčių skelbimai man pasirodė labai nuoširdūs. Net gal per daug atviri. Nežinau, kaip šiandien būtų sureaguota į skelbimą, kuriame mergina tiesiai šviesiai sako, kad jai reikia pinigų ir už tai ji sutiks slapta draugauti. Šiandien, matyt, tokios merginos būtų tiesiog išvadintos barakūdomis.

Žmonės nebijojo ir į viešumą iškelti savo minusų. Tarkime, vyras sakydavo, kad yra negražus, storas, plikas, bet nori turtingos žmonos. Tais laikais tai buvo normalu ir visi taip rašė, nebuvo kalbos apie alfonsus“, – juokavo ji.

Garsių to meto žmonių santykių peripetijos

Nešventieji tuo metu buvo ir žymūs Lietuvos žmonės. Autorė savo knygoje aprašė ne vieno jų gyvenimo peripetijas. Keliomis istorijomis ji pasidalijo ir su DELFI.

„Ne mano žodžiai, bet vyrai visais laikais buvo vyrai... Pavyzdžiui, Augustinas Voldemaras, pirmosios Vyriausybės vadovas, du kartus ėjęs ministro pirmininko, užsienio reikalų ir krašto apsaugos ministrų pareigas, buvo tikras donžuanas, viliojęs moteris ir nuviliojęs net savo draugo žmoną“, – pasakojo ji.

Romanus jis mezgė ir po to, kai su ja susituokė. Įtakingas politikas ne kartą jai buvo neištikimas.

„Savo ruožtu užsienio reikalų ministras, teisininkas Dovas Zaunius, įtariama, vienu metu gyveno su dviem žmonomis. Į meilės trikampį buvo įsipainiojęs ir teisininkas, 1918 m. Nepriklausomybės akto signataras Petras Klimas. Žinoma ir apie tai, kad bene vienas garsiausių Lietuvos gamtininkų, Tadas Ivanauskas, turėjo nesantuokinį romaną, o galiausiai su ta mergina ir susituokė“, – to meto garsenybių santykių peripetijų nuotrupomis dalijosi A. Savickienė.

Autorės teigimu, mitas ir tai, kad tarpukariu sutuoktiniai nesiskirdavo. Tą neretai akcentuoja badantys į šių laikų skyrybų statistiką.

Miestas keitėsi žaibiškai

Labai įdomu A. Savickienei tai, kad Lietuva į priekį tarpukariu yrėsi labai atkakliai, tad, spėja ji, jei sovietai vėl nebūtų sustabdę progreso, galėjome gyventi visiškai kitokioje šalyje.

„Kaunas, kuris yra tarpukario atspindys, tuomet keitėsi žaibiškai. Miestas tobulėjo, gražėjo ir plėtėsi, kilo nauji pastatai, gatvės buvo grindžiamos... Anksčiau net moderniausiuose restoranuose nebūdavo tualetų, bet tarpukariu jie ėmė rastis. Keitėsi ir žmonių gyvenimo būdas. To meto Lietuva tikrai nebuvo baltais drabužiais apgaubta – ji buvo įvairi, kaip ir kiekvieno meto visuomenė. “, – pripažino ji.