Sulaukęs neįtikėtino amžiaus ir niekada nesirgęs senolis atskleidė: aš labai mažai valgau

1918 metais, kai Lietuvoje buvo paskelbta nepriklausomybė, seniausiam Kauno rajono gyventojui Antanui Kemzūrai buvo 9-eri. Norėdamas iš pirmų lūpų išgirsti prisiminimus apie šį istorinį įvykį ir laikmetį, „Savaitraštis Kaunui“ aplankė Čekiškės senelių namuose gyvenantį ilgaamžį. Netikėtai pašnekesys nukrypo kita linkme – apie gyvenimą ir meilę. Ją, senolio įsitikinimu, už rankos vedžioja likimas.

Vaikystės prisiminimų neliko

Paklaustas, ar žino, kad yra seniausiais Kauno rajono gyventojas, humoro nestokojantis A. Kemzūra suvaidino nustebusį ir šmaikščiai atsikirto: „Net viso rajono? Nesu dar toks senas! Juk visai neseniai apsiženijau.“

Guvus, noriai bendraujantis 107 metų pašnekovas prisipažino nebeprisimenantis tų laikų, kai buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė. „Praėjo šitiek metų, kur čia prisiminsi. Prieš keletą mėnesių pradėjo šlubuoti atmintis. Neprisimenu ne tik senų laikų. Dažnai rytą atsikėlęs klausiu žmonos Antaninos, kokia šiandien diena. Senatvė visai atmintį sumaišė, bet aš tuo visai nesistebiu“, − sakė ilgaamžis.

Dar visai neseniai A. Kemzūra galėjo padeklamuoti kelių puslapių eilėraštį apie okupuotą Lietuvą ir kelis trumpesnius. „Tas eilėraštis buvo labai gražus, prasmingas. Deklamuodavau, kai į senelių namus atvažiuodavo svečių. Dabar vis dar bandau sau mintyse pasakyti, bet nepavyksta“, − apgailestavo pašnekovas.

Senolis gimė čia pat, Čekiškės valsčiuje, o vėliau persikėlė į Paupstalio kaimą, esantį Jurbarko rajone. „Keitėsi santvarkos, valdžios, buvo Jurbarko apskritis, paskui Kauno“, − apie savo gimtąją ir gyventas vietas sklandžiai paaiškino.

Antano tėtis turėjo dvi žmonas. Su pirmąja augino keletą vaikų. „Su antrąja, mano mama, – susilaukė dviejų. Brolis buvo penkeriais metais jaunesnis, bet jis prieš dešimt metų mirė“, − vardijo pašnekovas.

Darbo stažas – 60 metų

Tėčio ūkelis buvo mažas, žemės – vos keli hektarai ir tie patys − prasti, nederlingi. „Šeima didelė, vaikų daug, mačiau, kad iš ūkio neišgyvensime, todėl ėmiau dairytis valdiškų darbų. 15-os metų pradėjau dirbti Paupstalio kaimo plytinėje. Vėliau teko tarnauti kariuomenėje, dirbti įvairiausius darbus. Ir griovius kasiau, ir plentus (kelius − red. past.) tiesiau. Šešerius ar septynerius metus teko dirbti pas vokietį. Buvo aukštas, labai išvaizdus ir geras žmogus“, − pasakojo seniausias Kauno rajono gyventojas.

Jaunystėje jis mėgdavo gegužines, žvejoti ir grybauti. Sovietmečiu A. Kemzūra buvo revizijos pirmininku, fermos vedėju ir Paupstalio kolūkio pirmininko pavaduotoju. Į pensiją jis neskubėjo išeiti, dirbo iki 1983 m.

Ilgaamžiškumo paslaptis

Paklaustas, kokia gi ilgaamžiškumo paslaptis, A. Kemzūra neslėpė: „Aš labai mažai valgau. Net kai buvau jaunas ir sunkiai dirbdavau, dviejų kiaušinių nesuvalgydavau. Neprisimenu tokių Velykų, kad daugiau nei vieną būčiau įveikęs. Anksčiau žmonės buvo kitoniški. Daug dirbdavo ir mažai valgydavo. Negaliu pasakyti, kad maistas buvo prastas ar neskanus. Patys kepdavo duoną, vartodavo tik linų sėmenų aliejų. Bulves ne tik virdavo, bet ir kepdavo, labai skanu būdavo su raugintais kopūstais ir aliejumi.“

Kadangi pokalbyje dalyvauja ir Čekiškės senelių namų direktorius Linas Grigaitis, leidžiu sau pašmaikštauti: „Tai direktorius ne taip skaniai valgyti duoda?“ „Direktorius – ne, − griežtai atkirtęs pradėjo juoktis senolis. – Virėjos duoda valgyti.“

„Pagal mano amžių bei supratimą ir judėjimo užtenka – tris kartus per dieną reikia eiti valgyti į kitą aukštą, kai oras geras, norisi į lauką. Būna ir ekskursijų, į Šiluvą važiavome, prie Kauno marių, lankėme kitas vietas“, − pasakojo A. Kemzūra.

Senolis tikino per savo amžių niekada rimtai nesirgęs. Žmona primena, kad Antanui ne vienus metus skaudėjo koją. „Čia ne liga, Antute, − paprieštarauja, juolab kad skausmas jau praeityje. – Nuvažiavau į šventą vietą, ėjau keliais aplink koplyčią, būtumėte mačiusi, kaip keliai atrodė. Ta koplytėlė yra prie šaltinio, jo vandeniu nusiploviau kojas. Parvažiavau namo ir pagijau.“

Jis neslepia, kad yra labai religingas. „Tėtis buvo tikintis, ir aš esu. Nesu mušti gavęs, nors valdžios keitėsi, nesėdėjau kalėjime. Kai buvau jaunesnis, giedodavau šermenyse. Turbūt kokį šimtą pagrabų esu turėjęs“, − sakė pašnekovas.

Pirmoji santuoka – su kartėliu

Antanas vedė 1940 m., sulaukęs 32-iejų, kaip pats sako, kai jau buvo protingas suaugęs vyras, dešimčia metų jaunesnę žmoną. Jie susilaukė dviejų sūnų ir vienos dukters. Senolis turi šešis anūkus. Vieną iš sūnų A. Kemzūra jau palaidojo.

Nors su žmona išgyveno iki pat jos mirties, 43 metus, prisipažino negalįs pamatuoti, kas truko ilgiau – meilė ar ... neapykanta. „Pirmoji žmona pradėjo flirtuoti, nusidėjo su banditu. Niekaip to nepamirštu. Meldžiausi, atleidau. Deja, neapleidžia mintis, kad ji mane išdavė, pamačiusi gražesnį. Dėl dabartinės žmonos aš ramesnis, ji beveik niekur neišeina, tačiau vis dėlto tvirtos garantijos nėra“, − šiek tiek paatviravęs vėl pokštavo senolis.

Antano pirmoji žmona mirė 1983 m., po penkerių metų, būdamas 90-ties, jis vedė antrą kartą ir persikėlė gyventi į Čekiškę. Antrąją žmoną ilgaamžis nusižiūrėjo dar mokykloje. „Ji buvo mažiukė, bet labai graži. Aš ją būdavo apsikabinu, o ji namo parėjusi girdavosi: „Mama, aš turiu kavalierių – Kemzūriuką. Ištekėjo ji už blogo žmogaus: vagies, kandžiulniko, neišeinančio iš kalėjimo. Likimas įsikišo, ne kitaip − prabėgus beveik penkiasdešimčiai metų abu likome našliai, ir aš ją vedžiau“, − sakė pašnekovas. Santuokoje pragyvenęs 15 metų, A. Kemzūra vėl liko našlys.

Jis neslepia sulaukdavęs gražiosios lyties dėmesio. „Viena moteriškė man net „akį“ (padidinimo stiklą – red. past.) padovanojo. Akys jau nelabai kokios, bet per „akį“, dar galiu skaityti“, − nesiliovė stebinęs seniausias Kauno rajono gyventojas.

Šio malonumo prisipažįsta besiimantis vis rečiau – skaitant greitai pavargsta akys, pradeda skaudėti galvą.

2001 m. apsigyveno Čekiškės senelių namuose. Nepaisant solidaus amžiaus, ir čia jautė moterų dėmesį. Kiti Čekiškės senelių namų gyventojai net jaunikiu Antaną pravardžiuodavo. Nors daug ir gražiai bendraudavo su Maryte, vis patikindavo, kad trečią kartą jaunikiu netaps ir pridurdavo, kad būdamas tikras katalikas, jis vadovaujasi tokia nuostata: „Pirmoji žmona yra iš Dievo, antroji − iš žmonių, o trečioji − iš velnio.“

Bet kaip liaudyje sakoma – nespjauk į šulinį. „Vos tik spėjo apsigyventi, aš Antaniną iš karto pastebėjau. Likimas, ne kitaip“, − atviravo pašnekovas.

Vyras ir žmona tikina, kad į porą suėjo dėl praktinių sumetimų – galėjo apsigyventi dviviečiame kambaryje. Antaninai nepatiko kambariu dalytis su dar keturiomis moterimis. „Aš norėdavau ramybės, o viena iš kaimynių nuolat laikydavo įjungtą televizorių. Pati miega išsižiojusi, o televizorius plyšauja ant viso kambario“, − prisiminė Antanina Kemzūrienė.

Dėl to su Antanu bartis netenka, jie abu mėgsta klausytis radijo, ypač transliuojamų šv. mišių, nes dabar jau rečiau tenueina į netoliese esančią bažnyčią.

„Kai aš 2005 m. pradėjau čia dirbti, Antanas gyveno vienvietyje kambaryje. Jis ir Antanina labai bendraudavo, rasdavo daugybę abiem įdomių temų. Aš nesakyčiau, kad jie susituokė vien dėl to, kad galėtų ramiai gyventi dviese. Iškėlėme vestuves, aš buvau pakviestas piršliu, buhalterė svočia. Tarnybinį automobilį išpuošėme balionais, nuvažiavome į bažnyčią. Grįžtant iš jos pagal visas tradicijas senelių namų darbuotojai net kelią užtvėrė, teko saldainiais išsipirkti, visiems namams buvo šventė“, − sakė Čekiškės senelių namų direktorius.

Galop ir A. Kemzūrienė išsiduoda, kad buvo ir tebėra jausmų bei romantikos – gražiai sutarianti pora kartais vis dar išgeria vyno.

Kuri žmona geriausia? Senolis nusišypsojo sąmokslininko šypsena: „Negaliu sakyti, nes dabartinė girdi.“ Ir surimtėjęs pridūrė: „Antutė gera. Ji pati ilgai našlė buvo. Aš senas, nesusigrabalioju, ji man padeda. Gyvename sau dviese kambariuke, geriau nė būti negali.“