„Lietuvių kalbos norminimas prasidėjo kur kas vėliau, kai pradėjo stiprėti valstybinės institucijos, o 1918 m. visi džiaugėsi visais tais žmonėmis, kurie remia Lietuvos nepriklausomybę“, – LRT.lt sako istorikas Alvydas Nikžentaitis.

Žinomas istorikas taip pat pastebi, kad, kuriant Lietuvos kariuomenę, savanoriai Vilniuje bei Kaune buvo kviečiami ir lietuvių, ir lenkų kalbomis. Tik maždaug trečiajame dešimtmetyje prasidėjo lietuvių kalbos norminimas. ir imta kreipti dėmesį, kad pavardės ir kiti dalykai būtų rašomi lietuviškais rašmenimis.

„Apskritai skirtumas tarp lietuvio ir lenko 1918 m. buvo labiau vidinio apsisprendimo reikalas. Tačiau to vidinio apsisprendimo ne visada pakakdavo, ir tuo metu prasidėjo savotiška revoliucija, nes už prisidėjimą prie Lietuvos valstybės nepriklausomybės kūrimo buvo žadamas ir konkretus atlygis. Reikėtų paminėti žemės reformą, kuri paskatino savanorius eiti į kariuomenę, nes už tai jie gaudavo žemės“, – primena A. Nikžentaitis.

Net ir Kaune dominavo lenkų kalba

Pasak istoriko, iš karto po nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. skirtis tarp lietuvių ir lenkų buvo tokia neaiški, kad tuo metu niekam net neateidavo į galvą kreipti dėmesį, kaip rašomos pavardės arba pasirašomi dokumentai.

„Dabar kažkodėl neprisimenama, kad net Kaune, buvusioje laikinojoje sostinėje, tik ketvirtajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje pradėjo dominuoti lietuvių kalba, o iki to laiko gatvėse dominavo lenkų kalba“, – pasakoja A. Nikžentaitis.

Alvydas Nikžentaitis

Kalbėdamas apie Vasario 16-osios akto signatarą S. Narutavičių, istorikas pastebi, kad jo giminės šaknys – lietuviškos ir siekia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikus. Tais laikais būti lietuviu reiškė bent kelis dalykus: pirmiausia, laikyti save LDK piliečiu, pasisakyti už Lietuvos valstybingumą ir kalbėti lietuviškai.

„Tačiau buvo ir tokių žmonių, kurie kalbėjo lenkiškai, bet palaikė Lietuvą kaip nepriklausomą valstybę“, – sako A. Nikžentaitis.

Brolis – Lenkijos prezidentas

S. Narutavičius gimė Telšiuose, bajorų šeimoje. Į politiką ir visuomeninę veiklą jis įsitraukė studijuodamas Sankt Peterburge, o vėliau – Lenkijoje. Jo brolis Gabrielius Narutavičius 1922 m. Lenkijos Seimo buvo išrinktas šalies prezidentu, tačiau aukščiausiame valstybės poste išbuvo tik kelias savaites, nes buvo nušautas.

Kalbėdamas apie tai, kada S. Narutavičius save ėmė identifikuoti kaip lenką, A. Nikžentaitis priminė, jog 1918 m. ir vėliau Lietuvoje lenkai save identifikuodavo dvejopai: „Buvo senųjų karūnos lenkų kategorija ir „krajovcų“ arba Lietuvos lenkų kategorija. Mano galva , rimtai lenkų atsiskyrimas nuo Lietuvos prasidėjo nuo 1920 m., kai Vilnius atiteko Lenkijai. Kaip yra rašęs teisininkas Mykolas Romeris, tuo metu tas atsiskyrimas prasidėjo lenkiškai kalbančių inteligentų galvose, ir visai nežinia, kaip tada mąstė didžioji Vilniaus krašto gyventojų dalis. Jo nuomone, 1923 m. žmonės dar nebuvo apsisprendę – lenkai jie ar lietuviai. Kai dabar kalbame apie lietuviškumą arba lenkiškumą, parodome, kad visiškai neišmanome to laikotarpio problemų.“

Jaučia diskriminaciją

A.Nikžentaitis neslepia savo simpatijų šiandienos Lietuvos lenkų inteligentijai ir jų pastangoms ieškoti sutarimo tarp Lietuvos ir Lenkijos: „Šiuo metu pastebiu istorijos rato sukimąsi kita linkme. Po 1918 m. iš lenkiškai kalbančių žmonių buvo stengiamasi nulipdyti grynakraujus lietuvius, o dabar mes ieškome kontaktų su Lietuvos lenkais. Džiugu, kad šiuo metu pastebimas aktyvus Lietuvos etninių grupių suartėjimas. Žinoma, nekalbu apie tą kompaniją, kuri sukasi apie Valdemarą Tomaševskį. Džiaugiuosi, kad yra atsiradusi Lietuvos lenkų grupė, kuri yra už sugyvenimą su Lietuvos valstybe.“

Paklaustas, ką galvoja apie lenkų pavardžių rašymą lenkiškais rašmenimis, istorikas teigia, jog net lenkai, simpatizuojantys mūsų šalies valstybingumui, jaučia diskriminaciją. Pasak A. Nikžentaičio, taip tie žmonės stumiami į šoną. „Protinga protingos valstybės valdžia tokių žingsnių sau neleistų“, – tvirtina istorikas.