Maskva, „nutaikiusi ginklą“, iš Ukrainos pasiėmė Krymą, tad tarsi niekas ir nenustebtų, jeigu kitas taikinys taptų buvusios Sovietų Sąjungos respublikos prie Baltijos jūros. Niekas nenustebo, kai galima kandidatė į JAV prezidento postą ir buvusi Jungtinių Valstijų valstybės sekretorė Hillary Clinton šį nuogąstavimą išsakė ir ketvirtadienį, vasario 4 dieną, per debatus su Bernie Sandersu. Rusija - agresorius. Mes privalome savo sąjungininkėms iš NATO (konkrečiai, Lietuvai, Latvija ir Estijai) pasiųsti aiškų signalą, kad jas apsaugosime nuo Rusijos prezidento Vladimiro Putino agresijos, „Forbes“ rašo autorius Kennethas Rapoza.
K. Rapoza sako galintis pasakyti tik vieną dalyką: atsižvelgiant į Rusijos veiksmus ir tvarkomus reikalus, galima daryti prielaidą, kad minėtose teritorijose Rusijos kapitalas praranda svarbą, o pati šalis – norimą įtaką. Rusijos vadinamoji „švelnioji galia“ Baltijos valstybėse prilygsta absoliučiam nuliui. Jeigu minėtose šalyse gyvenantys žmonės ir mojuoja užsienio vėliavomis, jos tikrai nėra Rusijos Federacijos raudonos, baltos ir mėlynos derinys – galima aiškiai įžiūrėti žvaigždžių ir juostelių.
Nepaisant to, nuolat girdime grėsmingą teiginį, esą ateina rusai. Šis naratyvas niekur nedingsta. Jungtinėse Valstijose jis susijęs su kitu, platesniu diskursu „Vladimiras Putinas yra naujasis Hitleris“, kurį tarsi kokią mantrą kartoja nemažai Vašingtone veikiančių ir panašiai mąstančių ekspertų grupių (kartais juos sieja ne tik panaši mąstysena, bet ir giminystės ryšiai, pavyzdžiui tarp „Foreign Policy Institute“ projekto PNAC (Project for the New American Century) ir Karo studijų instituto) ir nemažai labai turtingų ir labai nepatenkintų emigrantų, kurie Kremliaus atžvilgiu ne veltui griežia dantį.
K. Rapoza rašo rugsėjį savaitę praleidęs Lietuvoje. Anot jo, praktiškai visi be išimties 25-70 metų lietuviai apie Rusijos valdžią gali ir nori pasakyti ką nors bjauraus. Jiems ji tiesiog labai nepatinka.
Vyresnio amžiaus lietuvius vienija niūrūs sovietinių laikų prisiminimai. Jie baiminasi, kad Rusija gali ryžtis naujai invazijai – panašiai XX amžiaus 9-ąjį dešimtmetį manė ir amerikiečiai. Nepaisant to, rusai niekada taip ir neįkėlė kojos į Aliaską. Straipsnio autorius teigia galintis lažintis, kad jie niekada nepasibels ir į, pavyzdžiui, Rygos vartus.
Pasitelkdamas didžiausios ir daugiausia gyventojų turinčios iš trijų Baltijos valstybių – Lietuvos – pavyzdį, straipsnio autorius drąsiai teigia, kad šioje šalyje V. Putino pasaulėžiūros žmonėms neperša joks RT. RT – tik vienas per „Viasat“ (švedams priklausantį televizijos tiekėją) transliuojamas kanaliūkštis. Lietuvoje jis nerodomas. Ar ta pati taisyklė galioja ir Latvijai bei Estijai, straipsnio autorius prisipažįsta nežinąs.
Kaip ir Latvija bei Estija, Lietuva praktiškai visą naftą gauna iš Rusijos – kaip ir didžiąją dalį reikiamų gamtinių dujų. Nepaisant to, praeitais metais Lietuva pristatė suskystintų gamtinių dujų terminalą, o suskystintomis gamtinėmis dujomis jį aprūpina „Statoil“. Terminalas – Lietuvos energetinės nepriklausomybės simbolis. Rusija neturėjo, ką pasakyti. Rusija nesusprogdino terminalo, nesukurpė plano, kaip sutrikdyti jo statybas, nepadidino ir gamtinių dujų kainos.
Rezultatas tiesiog puikus – pajutusi „Statoil“ konkurenciją, „Gazprom“ kainas netgi sumažino.
Visai neseniai iš Lietuvos pasitraukė privataus kapitalo Rusijos bendrovė „Lukoil“. Nuo vasario 4 dienos „Lukoil“ verslą Lenkijoje, Lietuvoje ir Latvijoje perėmė Austrijos kompanija „AMIC Energy Management“. Praeitą balandį tas pats įvyko Ukrainoje. Panašu, kad pagaliau rusai pradeda teisingai interpretuoti jiems siunčiamą žinią: jūs čia nepageidaujami.
2014 metais Rusijos valstybinė bendrovė „Gazprom“ pardavė turėtas „Lietuvos dujų“ ir gamtinių dujų perdavimo operatoriaus „Amber Grid“ akcijas – toks žingsnis žengtas, ėmus įgyvendinti vadinamąjį Trečiąjį energetikos paketą, kuris iš esmės Rusiją išstumia iš šio sektoriaus veiklos.
Rusija turi interesų Lietuvoje, bet tai daugiausia savo noru iš tėvynės pasitraukę naujųjų technologijų ekspertai, besitikintys Lietuvoje rasti palankesnių galimybių startuoliams arba tokie Maskvos milijardieriai kaip Andrejus Melničenka, kuris savo trąšų gamintojo „Lifosos“ reikalus iš Rusijos perkėlė į Šveicariją. Dabar „Lifosa“ – Šveicarijos, o ne Rusijos bendrovė. Pati „Lifosa“ patikslina, kad AB „Lifosa“ yra Lietuvoje registruota ir veikianti bendrovė, viena didžiausių mokesčių mokėtojų Lietuvoje.
Rusijos kapitalas Lietuvoje kuo toliau, tuo labiau praranda įtaką ir svarbą. Vilniuje dygstančius modernius biurų pastatus okupuoja tokie lyderiai kaip „Nasdaq“, „Barclays Capital“ ir „Wells Fargo“. Kažkodėl „Micex“ į Lietuvą nesiruošia. Kaip ir patalpų biurui neieško ir rusų paieškų svetainė „Yandex“. Panašu, kad Baltijos valstybės kaip reikiant domina pasaulio finansų lyderius, o Rusija, švelniai tariant, lieka antrame plane.
2014 metais į Lietuvą savo pinigų investavo apie 197 verslininkai iš Rusijos. 2013 metais šis skaičius buvo 204 didesnis, skelbia agentūra „Investuok Lietuvoje“. Korporatyvinės investicijos, kurios garsina Rusijos prekės ženklus ir suriša Lietuvą bei kitas Baltijos valstybes su Rusijos pramone, praeitais metais smuko šimtais milijonų dolerių. Tai reiškia, kad pinigai iš Rusijos jau nebesikėsina užimti svarbią vietą Lietuvos verslo pasaulyje.
Prieš daug metų straipsnio autorius kurį laiką gyveno Brazilijoje. Iš tų laikų jis prisimena kairiųjų pažiūrų studentus, kuriuos kankino dviprasmiški jausmai – Amerikos pilietis juos masino ir žavėjo, bet tuo pačiu kėlė ir stiprios neapykantos jausmų. Jie nemėgo Vašingtono. Vieną dieną, kaip rašo K. Rapoza, jis su vienu studentu vaikščiojo po miestą. Prisimena akimirką, kai pakeliui jie pamatė prie kelio numestą tuščią „Coca-Colos“ skardinę – jaunas žmogus nepatingėjo pasukti iš kelio, pribėgti prie jos ir su didžiule neapykanta paspirti kelis metrus. Jis buvo įsitikinęs spiriantis tiesiai į paširdžius visai Amerikos kultūrai.
Lietuvoje nėra, ko paspirti ar išspirti. Išskyrus „Gazprom“. Kaip jau minėjo straipsnio autorius, „Gazprom“ įtakai Baltijos valstybėse rimtą grėsmę kelia arabų ir Šiaurės regiono naftos ir dujų gavėjai. Vieną dieną gali nutikti ir taip, kad nemenką dalį rinkos rusams teks nuolankiai perleisti amerikiečiams.
Jeigu rusai ir turi pinigų, jie jų tikrai nebesiunčia į Lietuvą, kur už juos tikėtųsi nusipirkti galimybę daryti įtaką šalies ekonomikai ar susidraugauti su galimais Maskvai pasitarnausiančiais politikais. Per pirmuosius tris 2015 metų ketvirčius tiesioginių investicijų iš Rusijos į Lietuvą apimtys sudarė apie 633 mln. dolerių (565 mln. Eur). Palyginimui – per tą patį laikotarpį 2014 metais ši suma siekė 1,3 mlrd. dolerių (1,16 mlrd. Eur), o 2013 metais – 1,4 mlrd. dolerių (1,25 mlrd. Eur).
Visi laukia konflikto su rusas, ir tik vienetai pasidomi - kodėl. Galbūt, jeigu norite į karą su terorizmu stoti savarankiškai, pradedant įvairiausiais siaubais (tikrais ir tariamais) ir baigiant naudingais idiotais, Rusijos valdžios įsikišimo jums ir nereikia. Juk jį būtų sunkiau kontroliuoti. Todėl renkatės kitą kelią – ją demonizuoti.
Rugsėjį K. Rapoza lankėsi Jaltos europinės strategijos metinėje konferencijoje. Ten buvusi Latvijos prezidentė Vaira Vykė Frieberga pareiškė, kad Rusija negerbia piliečių teisių nei jos šalyje, nei kitose Baltijos valstybėse.
H. Clinton teiginiai, išsakyti per debatus ketvirtadienį, leidžia daryti prielaidą, kad ji mąsto panašiai.
Rusijos valdantysis režimas negerbia kitų valstybių. Mano galįs netrukdomai įsiveržti į bet kurią nepriklausomą valstybę – kada tik panorėjęs. Kas jie mano esantys? Juk tai mūsų darbas!
Neabejotinai atsirastų tokių, kurie pareikštų, esą Rusija gali gana lengvai pakurstyti pilietinių neramumų Latvijoje ir Estijoje, kur atitinkamai 24 ir 27 proc. gyventojų yra rusų kilmės. Svarbu pažymėti, kad Kryme jokių etninių rusų neramumų nebuvo. Buvo balsavimas. Krymo žmonės nubalsavo atsiskirti nuo Ukrainos.
Vakarų žiniasklaidos teigimu, referendumas tebuvo Rusijos propaganda. Nepaisant to, „Gallup“, „Pew“ ir GfK išsiaiškino, kad nenuginčijama dauguma Krymo gyventojų ukrainiečių teigia, kad balsavimas dėl pusiasalio atsiskyrimo nuo Ukrainos buvo teisėtas.
Rytų Ukrainoje vyksta etninių rusų sukilimas, kurį skatina Rusijos valdžia. Ar galėtų toks scenarijus pasikartoti Latvijoje ar Estijoje? Galbūt ir galėtų. Svarbu tai, kad tai įmanoma tik tokiu atveju, jeigu minėtųjų šalių valdžia imtų atvirai kenkti Rusijos interesams, o įtakingiausiais asmenimis prie valdžios vairo taptų seniausio Rusijos priešo – Jungtinių Valstijų – draugai. Tokiu atveju aplinkybės taptų palankios konfliktui.
Faktas lieka faktu – niekam tokių aplinkybių nereikia.
Ar Baltijos valstybės yra vargšės aukos? Jokiais būdais. Jų ekonomika, vertinant pagal BVP augimo parametrus, lenkia bet kurią šalį Vakarų Europoje. Ar Rusija ėmėsi kelti bangas, kai Lietuva, Latvija ir Estija prisijungė prie NATO? Jeigu ir taip, kuo visa tai baigėsi? Akivaizdu, kad pokyčiai (jeigu jų būta) nebuvo Rusijos naudai.
Rusija Baltijos valstybėse vadinamosios švelniosios galios karą pralaimėjo. Pralaimėjo dar XX amžiaus pabaigoje, ir to jau niekada nebepakeis. Lietuvoje dominuoja Skandinavijos bankai. Nei „Sberbank“, nei „VTB Capital“ kapitalo čia nė su žiburiu nerasi.
Prie sienų sutelkta ginkluotė (jeigu tokios iš viso yra) pažodžiui į gresiančią invaziją nesiverčia.NATO prie tų pačių sienų ginkluotės turi tikrai ne mažiau. Tiesa ta, kad Rusijai prie Baltijos valstybių stalo vietos paprasčiausiai nėra, o tuo bent iš dalies pasirūpino tiek pačios Baltijos šalys, tiek H. Clinton Vašingtonas.
Kennethas Rapoza – skiltininkas, rašantis verslo, investicijų ir besivystančių rinkų temomis. K. Rapoza detaliai aprašė Braziliją tiek iki buvusio šalies prezidento Luízo Inácio Lulos da Silvos valdymo, tiek po jo. Pastaruosius penkerius metus žurnalistas bendradarbiauja su „Dow Jones“, „Wall Street Journal“ ir „Barron‘s“ ir rašo ne vien apie Braziliją, bet ir apie Rusiją, Indiją ir Kiniją.