Kaltinimai Sausio 13-osios byloje pateikti buvusiam KGB karininkui Michailui Golovatovui, buvusiam Sovietų Sąjungos gynybos ministrui Dmitrijui Jazovui, buvusiam sovietų armijos Vilniaus garnizono vadui Vladimirui Uschopčikui, Lietuvos komunistų partijos buvusiam antrajam sekretoriui Vladislavui Švedui, buvusiam Lietuvos komunistų partijos centro komiteto sekretoriui Algimantui Naudžiūnui. Tačiau buvusio Sovietų Sąjungos prezidento Michailo Gorbačiovo kaltinamųjų sąraše nėra.
Buvęs Lietuvos Respublikos atstovas Maskvoje Egidijus Bičkauskas sako su M. Gorbačiovu buvo susitikęs dieną prieš tragiškuosius Sausio 13-osios įvykius. Iškart po jų su M. Gorbačiovu susisiekti jau nepavyko. Tomis dienomis, pasak E. Bičkausko, ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių saugumas laviravo ant peilio ašmenų. Byrėti pradėjusi Sovietų Sąjunga buvo branduolinė valstybė. Net Jungtinės Amerikos Valstijos, kol neįvertino situacijos, neskubėjo pripažinti Lietuvos nepriklausomybės.
„Galiu daryti išvadą, kad sprendimas daryti įtaką įvykiams Lietuvoje buvo priimtas pačiame aukščiausiame lygyje. Kita vertus, bendraujant su M. Gorbačiovu teko pastebėti, kad jis kartais sąmoningai nenori pripažinti labai akivaizdžių faktų, kurie iš esmės nekelia jokių diskusijų. Jis yra tų procesų liudininkas. Dėl to nekyla abejonių. Ar jam buvo reiškiami kaltinimai? Jis gavo ir Nobelio taikos premiją, kaip žinote“, – teigia E. Bičkauskas.
Buvęs generalinis prokuroras Artūras Paulauskas teigia, kad dabar aktualiausias bylos klausimas – pareikšti kaltinimus M. Gorbačiovui, ir tai padaryti dar galima.
„Jis buvo vyriausias ginkluotų pajėgų vadas, todėl nežinoti, kad vyksta tokia perdislokacija, kad yra ruošiami planai užgrobti (tai nebuvo daroma stichiškai, tai buvo planuojama), neinformuoti prezidento, žinant visą Sovietų Sąjungos sistemą, abejoju ar įmanoma. Mano žodžius dar labiau patvirtina čia buvęs „Alfos“ vadas M. Golovatovas, kuris, ištrūkęs iš Austrijos, pasakė tiesiai – vykdėme M. Gorbačiovo įsakymus, M. Gorbačiovo neigimas yra netiesa. Manau, kad tikrai yra įrodymų. Gal jie netiesioginiai, bet galbūt įtarimus galima formuluoti, remiantis netiesioginiais įrodymais. Galbūt tai bus antra byla, kurią Prokuratūra ruošia teismui“, – tvirtina A. Paulauskas.
Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkas Vytautas Landsbergis kalba dar griežčiau. Teisėsaugos nebandymą reikšti kaltinimų M. Gorbačiovui jis vadina beviltišku kapituliavimu ir valstybės bei teisingumo išdavyste.
„Kažkam labai nepatinka, kad M. Gorbačiovas būtų patrauktas atsakomybėn. Teisingumas jau suklupęs, kapituliuoja. Sudaroma prielaida, kad ir tie, kurie bus nuteisti šitoje byloje, gali skųstis aukščiausiems tarptautiniams teismams, kad čia teisingumas ir teismas buvo nesąžiningi, selektyvūs – vieniems taikė bausmę, kitiems – ne“, – teigia V. Landsbergis.
Nukentėjusiuosius Sausio 13-osios byloje stebina ne tik kitose šalyse esančių įtariamųjų ar liudininkų, bet ir mūsų šalies piliečių nenoras bendradarbiauti su teisėsauga. Pavyzdžiui, prezidentas Algirdas Brazauskas atsisakė liudyti byloje.
„Galiu suprasti, kodėl M. Gorbačiovas slapstosi ir nenori bendradarbiauti. Suprantu, kad virš jo yra susikaupusių debesų. Kai mūsų pačių prezidentas atsisako bendradarbiauti ir padėti rasti tiesą, tai labai nemaloni žinia“, – sako žuvusiojo Sausio 13–osios laisvės gynėjo sūnus Robertas Povilaitis.
A. Paulausko teigimu, nėra būdu priversti liudyti. „Tada bylą tyrė prokuroras Kęstutis Betingis. Jis parašė gana mandagų laišką, prašydamas liudyti, nurodydamas, kad galima pasirinkti bet kurią vietą: tiek prokuratūrą, tiek darbo kabinetą, bet tuometinis prezidentas A. Brazauskas atsisakė liudyti. Kaip žinome, ir dabartinė prezidentė atsisakė tai daryti ir nėra galimybių priversti“, – teigia A. Paulauskas.
V. Landsbergis vardija dar daugiau neapklaustųjų. Kai kurių apklausti jau nebeįmanoma. „Liko neapklausti Vytautas Sakalauskas, Kazimiera Prunskienė, Osvaldas Pikauskas, jau miręs parašiutininkų generolas, admirolas Kalasauskas – nežinau ar jis dar gyvas. Jis buvo vyriausias karinis vadas tą naktį Vilniuje“, – nurodo V. Landsbergis.
Nukentėjusiuosius stebina, kad bylos tyrimas užsitęsė net 25-erius metus. Pasak R. Povilaičio, dėl to prisiimti atsakomybę turėtų ne tik prokuratūra, bet ir politikai.
„Seimo teisės ir teisėtvarkos komitetas 2011 m. padarė savo išvadas. Jie aprašo, kad 2003– 2010 metais dirbo vienas prokuroras. Taip pat jie rašo apie tai, kad nuo 1994 metų iki 2010 metų Prokuratūra nesikreipė į teismą, kad būtų priimti įstatymo pakeitimai. Pridėčiau, kad ir Seimas neinicijavo to, ką galėtų pakeisti. Tai – 16-os metų laikotarpis. Pridėkime dar keletą periodų, kai byloje nebuvo atliekamas joks procesinis veiksmas“, – sako R. Povilaitis.
A. Paulauskas tvirtina, kad tyrėjų darbą sunkino patirties trūkumas tokiose bylose, tačiau pripažįsta, kad įvairiais laikotarpiais trūko ir suvokimo, kokia reikšminga ši byla Lietuvai. „Tikrai negali tokios bylos tirti vienas žmogus, tiesiog fiziškai jis negali to atlikti. Be to, tie prokurorai tuo metu tyrė ir kitas bylas. Pasakyčiau tik tiek – gal iš Prokuratūros vadovų nebuvo aiškaus supratimo, kokią reikšmę turi ši byla“, – svarsto A. Paulauskas.
V. Landsbergis spėja, kad bylos tyrimo ir nagrinėjimo eigai įtaką darė ir toliau bandys daryti įvairios vidaus ir išorės suinteresuotos jėgos. „Pagrindinė klaida yra dairymasis ne į tiesą, ne į įstatymą ir ne į savo sąžinę, o dairymasis, ką pasakys Sofija Aleksejevna pagal Grybojedovo komediją. [...] Teisingumas nėra pats svarbiausias dalykas, kriterijus arba siekiamybė. Siekiamybė yra pajudėti į priekį, bet nesusipykti su niekuo“, – teigia V. Landsbergis.
