II. Būsimo mokytojo pasakojimas: jau per pirmą operaciją nušoviau 10 žydų

Antanas Šėgžda nuo 1939 metų studijavo Tauragės mokytojų seminarijoje. 1941 m. birželio 15 d. seminarijos studentus paleido vasaros atostogų. Antanui buvo 19 metų.
Antanas Šėgžda:

„Aš, Antanas Šėgžda, pareiškiau norą savanoriškai įstoti į policijos apsaugą. Mano stojimo į policiją tikslas buvo vienas – gauti daugiau teisių, kurių dėka mano gyvenimas nuolat gerės, nes turėsiu daugiau galimybių gauti viską, ko man reikia (iš Lietuvos ypatingojo archyvo).

1941 m. 25 ar 26 birželio pas mane užėjo du draugai ir pasiūlė stoti į savanorių būrį. Jie pasakė, kad jei įstosiu į šitą būrį, man bus lengviau gyventi. [...] Būdamas policijoje nešiojau civilinius drabužius, buvau ginkluotas šautuvu, ant kairės rankos dėvėjau baltą raištį iš baltos medžiagos, ant kurio savo ranka užrašiau „Ordnungdienst“, kas išvertus reiškia „Tvarkos tarnyba“.

1941 metų rugpjūčio gale aš triskart dalyvavau šaudant žydus. Mūsų buvo 50 žmonių policininkų. Pirmoje operacijoje aš asmeniškai nušoviau 10 žydų. Iš miesto į mišką juos konvojavo kadriniai policininkai. Veždavo juos anksti ryte, kad nematytų miestelio gyventojai. Atimdavome iš jų pinigus ir vertybes, o drabužius sudėdavome į krūvą, o po to išveždavome į sandėlį ir iš sandėlio išdalindavome žmonėms, nukentėjusiems nuo karo, taip pat ir mano mamai. Mama atnešė man iš sandėlio vieną naują mėlyną vilnonį paltą.

Be to, pas žydus, atvežtus šaudyti, rasdavau dideles sumas pinigų. T. y. kai atveždavo partiją žydų prie duobės, iškastos šaudymui, jiems siūlydavau atiduoti pinigus man, kadangi jų vis tiek laukia mirtis. Tada jie man atiduodavo įvairias pinigų sumas, už kurias aš nusipirkau skrybėlę už 50 rublių, Kaune pirkau smuiką už 700 rublių, o kitus pinigus pravalgiau. Per visą laikotarpį iš nužudytų žydų paėmiau apie keturis tūkstančius rublių. Per visą savo veiklos laikotarpį sušaudžiau maždaug 50 žydų.

Apsaugos dalinyje tarnavau maždaug tris mėnesius, t. y. nuo birželio 26 iki rugpjūčio pabaigos, o nuo rugsėjo 15 pradėjau vėl mokytis“.

Antanas Šėgžda pokario metais dirbo choristu Šiaulių miesto teatre, o taip pat laikraštyje literatūriniu bendradarbiu.


R. Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“ – ne kiekvienam. Tai šiurpi knyga. Ji pasakoja apie žudikus ir nužudytuosius. Apie lietuvius ir žydus. Apie tai, kas įvyko prieš 75 metus su mūsiškiais mūsų, Lietuvos, žemėje. Pasakoja remdamasi tikrais faktais ir autentiškais šaltiniais.

Knygoje naudojama tik lietuviška medžiaga - Lietuvos ypatingajame archyve ir Centriniame valstybės archyve saugomi dokumentai ir bylos, žudynių dalyvių tardymo protokolai, žudikų akistatos, liudininkų pasakojimai, archyvinės nuotraukos, o taip pat nepriklausomos Lietuvos istorikų atlikti tyrimai.