Tokia tema interneto forume diskusiją paskelbė susirūpinę tėvai. Planuojantys krikštynas vieni kitų klausinėjo, kokia dabar tvarka, ar tiesa, kad padidinti reikalavimai krikštatėviams? Jiems ir tėvams kursai privalomi tik kai kuriose parapijose ar visoje Lietuvoje?
Į šiuos ir kitus klausimus DELFI paprašė atsakyti monsinjoro Kęstučio Latožos.
- Dabar vienose parapijose yra kursai krikštatėviams, su jais ir tėvais rengiami susitikimai, o kitose – ne. Vienose kunigai klausia tėvų, ar pasirinkti krikštatėviai atitinka reikalavimus, kitose tuo nesidomima. Ar planuojama suvienodinti tvarką visoje Lietuvoje?
-Katalikų Bažnyčia vadovaujasi kanonų teise, kuri sako, kad kiekvienos parapijos klebonas, yra įpareigotas rūpintis tikinčiųjų tinkamu tikėjimo mokymu. Kanonuose įvardijama, kas gali būti krikštatėviais, kokios jų pareigos.
Tikiu, kad kiekvienas klebonas, kuriam yra patikėta ši tarnystė stengiasi kuo geriau ją atlikti. Skirtumai atsiranda todėl, kad Lietuvoje, nors ji nedidelė, labai skirtingos vyskupijos, parapijos, tikintieji, o taip pat ir kunigai.
Kol bažnytinė vyresnybė nėra kitaip nustačiusi, katechezės trukmę ir turinį, pasitaręs su parapijos pastoracine taryba, tvirtina klebonas. Daug kur tokie mokymai yra privalomi.
- Ar bus suvienodinta tvarka, kaip pasirengimo bažnytinei santuokai atveju? Sužadėtiniai visose vyskupijose lanko pasirengimo santuokai kursus, o krikštatėviai tik kai kur.
-Kursų tėvams ir krikštatėviams suvienodinimas visoje Lietuvoje priklausytų nuo Lietuvos vyskupų sprendimo. Manau, kad anksčiau ar vėliau išeis šiuo klausimu kokia nors instrukcija arba bus nustatyta daugmaž vienoda tvarka. Tačiau man asmeniškai būtų daug įdomiau diskutuoti apie krikščionio tapatybės suvokimą, apie jo sąmoningumą ir santykį su Dievu.
Kadangi Dievas nekūrė žmonių kopijavimo aparatu, uniformizmas ne visada pasitarnauja pozityvumui. Kiekvienas žmogus yra unikalus, tačiau jam savo gyvenimo tikslo lengviau siekti kartu su kitais, bendraminčiais.
Krikščionys nori kurti pasaulyje taiką, skleisti gerumą, gailestingumą, nesuinteresuotą meilę, kitaip tariant Dievo karalystę. Šiam tikslui juos kviečia Jėzus Kristus ir jo skelbtoji Evangelija: “Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai”.
Didžioji Lietuvoje gyvenančių žmonių dalis save tapatina su Katalikų Bažnyčia, bet kas man yra toji Bažnyčia? Jei kiekvienas mūsų turėtume atsakymą, nekiltų nepasitenkinimų, kodėl vienur vienaip, o kitur kitaip. Diskutuotume, kaip mūsų bendruomenei labiau bręsti, kad galėtume atlikti Jėzaus patikėtą misiją.
- Kas gali ir kas negali būti krikšto tėvais? Ar vaiką gali krikštyti Santuokos sakramento nepriėmę žmonės – susituokę civiliškai ar be Bažnytinės santuokos gyvenantys drauge?
Pagal Kanonų teisę, asmuo, norintis tapti krikštatėviu, privalo atitikti šias sąlygas:
1) jį būtų parinkęs pats krikštijamasis, jo tėvai ar juos atstojantys asmenys, arba, tokių nesant, klebonas arba krikšto teikėjas. Parinktasis privalo suvokti šias pareigas bei turėti intenciją jas tinkamai vykdyti;
2) būtų sulaukęs šešiolikos metų amžiaus, nebent diecezijos vyskupas būtų nustatęs kitą amžiaus ribą arba klebonas ar sakramento teikėjas manytų, kad reikia padaryti išimtį;
3) būtų katalikas, jau priėmęs sutvirtinimą bei šventosios Eucharistijos sakramentą, gyvenantis pagal tikėjimą bei dabar prisiimamas pareigas;
4) nebūtų suvaržytas kokios nors teisėtai uždėtos ar paskelbtos kanoninės bausmės;
5) nebūtų krikštijamojo tėvas ar motina.
Pakrikštytajam, priklausančiam nekatalikiškai bažnytinei bendruomenei, leidžiama būti tik krikšto liudytoju drauge su krikštatėviu kataliku.
- Kodėl tuokiantis bažnyčioje pakanka, kad žmogus būtų pakrikštytas, o krikštatėvis būtinai turi būti priėmęs Sutvirtinimo sakramentą? Kitaip tariant, kodėl krikštatėviui keliami didesni reikalavimai?
-Krikštatėvis pakrikštytajam turi būti tikinčio žmogaus modeliu. Jis ne tik žodžiais, bet visu gyvenimu turi liudyti savo tikėjimą, turi padėti pakrikštytajam bręsti tikėjime, kad jis atrastų gyvenimo prasmę per asmeninį ryšį su Dievu, kad vadovaudamasis evangeliniais pamokymais atliktų jam Dievo patikėtą misiją. O tai tikrai didelė atsakomybė.
Pagal Kanonus, tėvai įpareigojami žodžiu ir pavyzdžiu formuoti vaikuose tikėjimą bei krikščioniško gyvenimo praktiką; tokias pat pareigas turi tėvus atstojantys asmenys ir krikštatėviai.
- Kokia pasirengimo krikštui tvarka kitose šalyse? Privalomi kursai - naujovė, ar įprasta praktika?
Esmė visuose kraštuose tokia pati, skiriasi tik formos.
Kaip matėte, visai nekalbu apie tai, kaip priversti žmones tikėti, nes toks požiūris būtų iš esmės neteisingas. Net ir gėlė savaime neužauga, jai reikia šviesos, vandens, šilumos. Nesame iš prigimties tobuli, jei norime gerai atlikti savo misiją žemėje ir taip įprasminti savo gyvenimą, turime augti, tobulėti, o tam ir pasitarnauja įvairios katechezės formos.
Pabaigai norėčiau pasiūlyti vieną receptą, leisiantį nebijoti katechezės, kuri turėtų trukti visą gyvenimą. Paimkime ir tiesiog pakeiskime matymo kampą, pažvelkime į tikėjimą ne kaip į duoklę Dievui, bet kaip į dovaną ir tuomet nustebsime pamatę, koks gyvenimas yra gražus.
Krikštyti vaikus Lietuvoje – tvirta norma
Krikšto sakramentas teikiamas ne tik naujagimiams, tačiau palyginti su jų skaičiumi Lietuvos Vyskupų Konferencijos (LVK) pateiktas krikštynų skaičius vis viena įspūdingas.
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2014 metais gimė 31 276 kūdikiai ir tai yra 1393 daugiau nei 2013 m.
2013 metais registruotos 27 166 krikštynos, 2014 m. šis skaičius padidėjo iki 28 177. Santuokų skaičius taip pat augo: 2013 metais bažnyčioje tuokėsi 8152 poros, 2014 metais jau 9317.
Žvelgiant į Lietuvos vyskupų konferencijos pateiktus skaičius, matyti, jog gimti ir mirti su Dievu – svarbu, tačiau tuoktis bažnyčioje tik pusei sužadėtinių.
Statistikos departamento duomenimis, 2013 metais Lietuvoje susituokė 20 469 poros, beveik pusė jų (8152) ištikimybė vienas kitam buvo prisiekta prieš Dievą. 2014 metais Santuokos sakramentas teiktas 9317 iš 22 142 tais metais susituokusių porų.