Kai kurios šalys jau dabar tveria sienas, stengdamosi apsisaugoti nuo neslopstančio, o pavasarį, tikėtina, dar labiau išaugsiančio migrantų srauto. Nejau nėra kitų išeičių?

Laukdami Šengeno griūties tveria sienas

Europos Tarybos vadovas Donaldas Tuskas dar trečiadienį perspėjo ES šalis, kad jau po poros mėnesių Šengeno zona subyrės, jei nebus griežtai ir tiksliai įgyvendintos migrantų priėmimo, pasidalijimo ir ES sienų kontrolės reformos.

ES politiniai lyderiai ragina D. Tusko atstovaujamą Europos Tarybą kuo skubiau rengti neeilinį vadovų susitikimą dėl migrantų krizės, spausti ES nares dėl didesnių migrantų kvotų pasidalijimo – planuojama, kad pavasarį atšilus orams plūstelės nauja migrantų banga. Baiminamasi, kad šiemet Europą pasieks iki 1,3 mln. migrantų, besitikinčių pabėgėlio statuso ir prieglobsčio.

Tačiau augantis nepasitenkinimas migrantų antplūdį patyrusiose valstybėse peraugo į kone atvirą pasipriešinimą naujai kvotų sistemai. Pavyzdžiui, šiemet referendumą dėl likimo ES rengianti Jungtinė Karalystė šiurpsta nuo planų papildomai priimti 90 tūkst. pabėgėlių, perkeltų iš kitų šalių.

Italija, savo ruožtu, pasiekė, kad Dublino susitarimo taisyklė dėl migrantų likimo toje šalyje, kurioje jie pasiekė pirmąją, būtų panaikinta. Tiesa Vidurio ir Rytų Europos šalys stoja piestu prieš italų norus perkelti tūkstančius pabėgėlių į Rytus.

„Jei naujoji Europos Komisijos idėja yra pakeisti Dublino susitarimą nuolatiniu perkėlimo mechanizmu ir įpareigojančiomis kvotomis, tai sėkmės su tokiu planu – ironijos neslėpė analitinio centro „Open Europe“ atstovas Vincenzo Scarpetta, - jau esama kvotų sistema parodė, kiek problemų tai sukelia, nekalbant jau apie nacionalinių vyriausybių galių atidavimą ES“.

Analitikas pabrėžė, kad pernai rugsėjį pasiektas susitarimas perkelti 160 tūkst. atvykėlių kol kas didelės sėkmės nesulaukė – perkelta vos 300 migrantų.

„Frontex“ duomenimis, kasdien į ES atvyksta po 2 tūkstančius migrantų. Pusė jų plūsta iš Šiaurės Afrikos šalių – Libijos, Alžyro, Tuniso, likusi pusė keliauja per Turkiją. Vien pernai per 9 mėnesius, „Frontex“ duomenimis, į ES šalis atvyko 710 tūkstančių migrantų. Maždaug pusė visų pabėgėlių – 350 tūkstančių žmonių – atvyko į Europą per Graikijos salas.

Ir nors daugiau kaip 2 milijonus tokių migrantų priėmusi Turkijos vyriausybė jau priėmė precedento neturintį sprendimą leisti migrantams dirbti legaliai, nesenkantis migrantų srautas rodo, kad Turkijos žadėtos reformos tai pat buksuoja.

Tad kalbos apie ne šiaip laikiną, o galutinę Šengeno erdvės griūtį verčia ES šalis ruoštis blogiausiam. Antai Vokietijos transporto ministras Alexanderis Dobrindtas nesenai paragino kanclerę Angelą Merkel pasiruošti uždaryti Vokietijos sienas, nors būtent Berlynas neretai kaltinamas pakvietęs migrantus į Europą.

Žemyno pietryčiuose esančios valstybės imasi vis radikalesnių veiksmų – iš pradžių netrukdomai praleidusios migrantų srautus per savo teritorijas į Vokietiją, Balkanų regiono šalys jau tveria sienas.

Serbija trečiadienį paskelbė, kad į savo teritoriją įsileis tik tuos migrantus, kurie ketina prieglobsčio prašyti Vokietijoje arba Austrijoje, nors pastaroji šalis, pasitelkusi kariuomenę dar praėjusią savaitę paskelbė neįsileisianti migrantų ir ribosianti pabėgėlio statuso suteikimų skaičių. Naujoji Kroatijos valdžia taip pat žada mažinti į šalį patenkančių migrantų srautą, o Čekija žada gerokai sustiprinti Bulgarijos ir Makedonijos sienos apsaugą.

Čekijos diplomatijos vadovas Lubomiras Zaoralekas kone atvirai apkaltino Graikiją ir Turkiją, kad šios nevykdo įsipareigojimų stabdyti migrantų srautų ir nesileidžia į kalbas apie bendrus ES sienų apsaugos būrius, kuriuos būtų galima dislokuoti prie pietinių ir pietrytinių Bendrijos sienų.
Savo ruožtu, Makedonija trečiadienį iš viso uždarė savo sieną su Graikija.

Tokios sienų užtvėrimo priemonės kol kas nėra efektyvios. Tai įrodo ir pavyzdžiai: vien per pastaruosius du mėnesius iš Graikijos į Šiaurės Vakarus plūstelėjo apie 2500 migrantų banga.

Dauguma keliautojų nepaisė šalčio ar net savanorių medikų perspėjimų, kad dalis žmonių susirgo plaučių uždegimu ir turi būti guldomi į ligonines. Graikijos pasieniečiai netrukdė pabėgėliams keliauti toliau, nors šalies armija Graikijos pietuose atlaisvino 7 karines bazes, kurios būtų paverstos pabėgėlių stovyklomis.

Kova su priežastimis tik imituojama?

Iki šiol įvardijamos kelios pagrindinės priežastys, kodėl neslūgsta migrantų srautas: tebesitęsianti suirutė Šiaurės Afrikoje, karas Sirijoje, išankstiniai teigiami ES šalių, ypač Vokietijos signalai dėl migrantų priėmimo bei nesugebėjimas pažaboti migrantus gabenančių kontrabandininkų.

Pastaroji priežastis ypač aktuali Italijai, į kurią iš Libijos per Viduržemio jūrą jau ne vienerius metus plūsta tūkstančiai migrantų – nuo pabėgėlių, bėgančių nuo karo, bado, persekiojimo iki ekonominių migrantų. ES jau ėmėsi priemonių, siekdama bent kiek suvaldyti tokį antplūdį.

Pernai spalį ES Viduržemio jūroje pradėjo operaciją, kurios metu siekiama nustatyti ir konfiskuoti kontrabandininkų laivus, taip pat gelbėti migrantus. Operacija simboliškai pavadinta „Sophia“ siekiant pagerbti kūdikį, kuris gimė Vokietijos karo laive „Schleswig-Holstein“ išgelbėtai migrantei.

Šioje operacijoje, kurios štabas yra Romoje, formaliai dalyvauja 22 ES valstybės, tarp jų ir Lietuva, kuri skyrė 1 karininką, tačiau prieš kontrabandininkus realiai veiksmų ėmėsi 6 laivai bei 7 orlaiviai. Dėl įvairių priežasčių šiuo metu jūroje veikia 4 laivai, įskaitant Italijos laivyno flagmaną, lėktuvnešį „Giuseppe Garibaldi“ bei 4 orlaiviai – paieškos lėktuvai bei sraigtasparniai.

European Naval Force Mediterranean nuotr.

Tokios nedidelės flotilės pasiekimai kol kas – kuklūs: iš kontrabandininkų konfiskuotos 46 valtys, išgelbėta 5700 žmonių. Tuo metu žmonių kontrabandos tinklas iki šiol nėra palaužtas. Anot pernai tyrimą atlikusių „Vice“ žurnalistų, kontrabandininkai yra gerai organizuoti, jaučiasi neliečiami ir kasmet susižeria vis daugiau pinigų.

„Žmonių kontrabandininkai egzistuoja, nes daug kitų žmonių į juos kreipiasi. Tie žmonės bėga nuo skurdo, bado ir pan. Jų viltis ir yra tai, kas palaiko prekeivių žmonėmis verslą“, - „Vice“ pernai atviravo vienas kontrabandininkas.

Jis atskleidė paprastą, vieša paslaptimi laikomą tiesą: pabėgėlių antplūdis nėra šiaip sau chaotiškas, baime, viltimi ar kitomis emocijomis paremtas nevaldomas procesas. Priešingai - tai yra labai pelningas šešėlinis verslas.

„Surenki juos ir laikai, kol negauni pinigų. Arabų ir Europos šalys susijusios ir visur atsiranda žmonių, kuriems skiriami vaidmenys. Kažkas pabėgėlius paima, perveža, įlaipina. Prekeivių žmonėmis neįmanoma sustabdyti, nes jei vienas miršta ar sulaikomas, jo vietą užima kitas. Tai lyg gyvatė su penkiomis galvomis“, - tarsi apie pliušinių meškiukų kontrabandą kalbėjo itališkai kalbantis prekeivis.

Jam, kaip ir jo bendrams prekyba žmonėmis yra tas pats, kas telekomunikacijų bendrovėse dirbantiems asmenims. CNN atlikto tyrimo metu viena sirė, apsimetusi pabėgėle Libijoje, derėjosi dėl pergabenimo kainos.

Kontrabandininkas aiškino, kad sirams vieta perpildytoje valtyje į išsvajotą parduoda už 1,5 tūkst. dolerių. Nuolaidos taikomos, jei privilioji daugiau klientų. Atsivedi dešimt klientų? Gausi nuolaidą ir dar vieną vietą nemokamai. Tokiu būdu kukliausias skaičiavimais kontrabandininkai per metus pasidalija apie nuo 300 mln iki 600 mln. eurų.

Kai kurių šalių, tarp jų Italijos atstovai nesyk ragino smogti kontrabandininkams pačioje Libijoje.

„Mes žinome, kur tie kontrabandininkai laiko savo valtis, kur jie susitinka, iš kur plaukia. Yra karinės intervencijos planai“, - pernai aiškino Italijos gynybos ministrė Roberta Pinotti.

Tačiau kol kas nė viena šalis nesiėmė tiesioginių karinių priemonių. Paradoksalu, kad ypač didelių moralinių abejonių reiškė nuo migrantų srauto kenčianti Vokietija – neaišku, kas prisiimtų atsakomybę ginkluoto konflikto atveju, kas suteiktų teisinę jurisdikciją įsikišimui (Jungtinių Tautų mandatas, nors ir išplėtė ES operacijos dalyvių veikimo teisę, nenumato smūgių sausumoje).

Tiesa, trečiadienį Vokietijos kairieji ėmė reikšti pasipiktinimą, mat paaiškėjo kitas Berlyno planas – kontrabandininkus pažaboti svetimomis, o gal ir pačių vokiečių karių rankomis.

Vokietijos kairiųjų partijos „Die Linke“ atstovas Janas van Akenas pasipiktino, jo nuomone, „nešvariu“ šalies valdžios susitarimu su Libijos vyriausybe. Mainais į paramą trapi, įvairių grupuočių valdoma ir susiskaldžiusi Libija esą ne tik aktyviau kovotų su kontrabandininkais, bet ir leistų ES šalių kariams išsilaipinti Libijos teritorijoje bei netrukdytų kariniams veiksmams.

Karinių priemonių, anot J. Van Akeno, esą nori imtis Vokietija, Italija, Prancūzija ir Jungtinė Karalystė. Šių šalių kariškiai galėtų padėti rengti Libijos kariuomenę

Tačiau problema ta, kad Libijos vyriausybė nekontroliuoja didelės dalies šalies teritorijos, o joje siautėja įvairios sukarintos grupuotės, paėmusios valdžią po Muammaro Gaddafi nuvertimo 2011 m. Situacijos absurdiškumą rodo ir faktas, kad Libijoje konkuruoja du parlamentai – vienas kontroliuoja Tripolį, kitas – Tobruką.

Pastarajame mieste įkurtą parlamentą pripažįsta tarptautinė bendruomenė, o islamistų judėjimą remiančios grupuotės jau perspėjo, kad bet kokius ES šalių bandymus kovoti su kontrabandininkais Libijos teritorijoje pasitiks šūviais.

Be to, ES karinė misija niekaip neišsprendžia migrantų srauto iš Graikijos, kurios laivai Viduržemio ir Egėjo jūrose kol kas tik gelbėja migrantus – dauguma jų yra nuo karo bėgantys sirai. Graikai ne visuomet gelbėja pabėgėlius, bet ir stengiasi atsikratyti atsakomybės.

Pernai lapkritį pasipiktinimą sukėlė atvejis, kai Graikijos pakrančių apsaugos laivas prakiurdė pabėgėlių valtį ir paliko skęstančius žmones netoliese patruliavusiam turkų laivui. 58 žmonės buvo išgelbėti ir nugabenti į pabėgėlių stovyklą, iš kurios dalis išgelbėtų žmonių jau po savaitės kitais keliais pamėgino pasiekti Europą.

Pasiūlymas, kurio nenori ES

Tai, jog ES karinės priemonės yra nepakankamos, yra pabrėžusi ir kita valstybė – toli nuo Europos esanti, tačiau su migrantų antplūdžiu taip pat susidūrusi Australija. Priešingai nei europiečiai, australai 2013 metais ėmėsi prieštaringai vertinamų, tačiau, Australijos vyriausybės manymu, efektyvių priemonių.

Nuo 2012-ųjų iki 2013 metų į Australiją jūrų keliais nelegaliai atvyko 18 tūkst. žmonių, palyginus su 2011-2012 metų laikotarpiu, kai atvykėlių skaičius siekė 7,3 tūkst. migrantų. Australija ėmėsi veiksmų: konservatyvaus premjero Tony Abbotto valdymo metais pradėta kampanija „Stop valtims“.

customs.gov.au nuotr

Operacijos, kodiniu pavadinimu „Suverenus pasienis“ metu Australijos karo ir pakrančių apsaugos laivai tarptautiniuose vandenyse sulaiko migrantų valtis ir jas tiesiog nutempia atgal – į tų šalių teritorijas, iš kur plūsta migrantai.

„Vienintelis būdas išvengti migrantų žūčių iš tikrųjų yra valčių stabdymas“, - teigė iki praėjusių metų rugsėjo Australijos premjero pareigas ėjęs T. Abbottas.

Sykį migrantų valtį australai sulaikė už šimtų kilometrų nuo savo krantų. Video konferencijos būdu teisėjas apsvarstė ir atmetė visų 40 migrantų prašymus dėl pabėgėlio statuso suteikimo, o laivas nutempė valtį iki Šri Lankos ir perdavė šios šalies laivynui. Dažniausiai į išsvajotąją Australiją žmonės plūsta iš Indonezijos, kuri nesyk reiškė protestą dėl sienos pažeidimo.

Tuo tarpu žmogaus teisių gynimo organizacijos Australijos elgesį vadino nehumanišku, pažeidžiančių tarptautinę teisę, mat migrantai gražinami į šalis, kur gali sulaukti persekiojimo.

Tačiau Kanbera nenusileidžia - apklausų metu dauguma Australijos piliečių pritarė tokiems savo valdžios veiksmams. Be to, kai kuriuos migrantus Australijos laivai perkėlė ne į savo teritoriją, o į Nauru ir Papua Naujojoje Gvinėjoje įrengtas laikinas stovyklas. Čia migrantai ilgus mėnesius gali laukti ir tikėtis, kad jiems bus suteiktas pabėgėlio statusas.

Kasmet tokio tikėtis gali vis mažiau žmonių – 2013 m. jo sulaukė 11740 migrantų, o 2014-siais – tik 8960. Be to, migrantams gali būti suteiktos laikinos vizos, galiojančios nuo 3 iki 5 metų. Gavę šias vizas migrantai nebūtinai gali tikėtis nuolatinio pabėgėlio statuso ir už menkiausius pažeidimus gali būti išsiųsti gimtinę.

Galiausiai, pernai spalį žmogaus teisių gynimo organizacija „Amnesty International“ apkaltino Australiją, kad ši bent sykį papirko žmones gabenančius kontrabandininkus, kad šie apgręžtų savo valtis ir gražintų migrantus į Indoneziją. Australija su kaltinimais nesutiko.

Vis dėlto, anot pabėgėlių teisių ekspertės, Naujojo Pietų Velso universiteto profesorės Jane McAdam, australų priemonės ES veikti negalėtų.

„Australija nėra prisijungusi prie jokios regioninės žmogaus teisių sistemos, o kai kurie australų veiksmai pagal Europos žmogaus teisių konvenciją būtų nelegalūs“, - teigė ekspertas.

Be to, ES šalių, ypač Graikijos laivynų bandymai apsukti valtis ir jas grąžinti atgal į Turkiją, iš kur dažniausiai plūsta migrantai, neabejotinai susidurtų su turkų pasipriešinimu. Tarpusavio teritorinių nesutarimų turintys graikai ir turkai nesyk yra kariavę, o abiejų NATO priklausančių šalių kariškiai nevengia paleisti vieni į kitus šūvių, kaltindami teritorinių vandenų pažeidimais.