Jis išmoko veiksmingai apeiti NATO taisykles, todėl dabar Aljansas nebūtinai susitars, kaip reaguoti, jei Baltijos šalyse pasirodytų neaiškūs kariai.
Koją NATO veiksmingumui kiša Vokietijos pasyvumas, kuris buvo naudingas po Antrojo pasaulinio karo, bet šiuo metu trukdo susitarti dėl NATO karinės infrastruktūros plėtros į Rytus.
Negana to, Jungtines Valstijas valdo pasyviausia administracija nuo Šaltojo karo laikų, kuri padarė klaidą bandydama įtraukti į dialogą autoritarinę Rusiją.
Tuo metu V. Putinas yra aktyvus ir naudojasi puikiai sutapusiomis aplinkybėmis.
„Šiuo metu yra priežasčių manyti, kad NATO vykdomas Rusijos atgrasymas Baltijos šalių regione neveikia“, - interviu DELFI teigia Vilniuje viešintis Europos politikos analizės centro (CEPA) Vašingtone prezidentas Wessas Mitchellas.
- Lietuvoje kartais pastebima, kad Vakarų valstybės, tai ypač pasakytina apie Vakarų Europą, taip stipriai bijo karo, jog yra beveik pasiruošusios kapituliuoti kovai dar net neprasidėjus. Tai sukuria keistą efektą: pranašumą įgyja tas, kuris pasirengęs rizikuoti. Ir nors tai tiesiog valios klausimas, bet jis svarbus pasaulio politikoje?
- Jungtinių Valstijų saugumo įsipareigojimai sąjungininkams Baltijos šalių regione yra tikrai išreikšti labai aiškiai: tarp jų ir per NATO. Bet šiuo metu politinė ir karinė NATO padėtis lemia, jog ilguoju laikotarpiu Aljansas nesiėmė reikiamų žingsnių, kurių galbūt reiktų Lietuvai.
Žingsniai, kuriuos NATO jau žengė po Velso viršūnių susitikimo, yra labai sveikintini. Aljansas ėmėsi konkrečių priemonių saugumui padidinti Baltijos šalių regione, bet suprantu, kad lietuviai gali jaustis nevisiškai saugūs.
Šiuo metu yra priežasčių manyti, kad NATO vykdomas Rusijos atgrasymas Baltijos šalių regione neveikia.
Centrinės ir Rytų Europos regione rusai lenkia NATO karių skaičiumi (santykis yra apytiksliai 3:1), orlaivių skaičiumi – 6:1, taktinių branduolinių ginklų kiekiu – 27:1. Viskas, ką NATO iki šiol padarė, nepakeitė šio santykio.
- Spėju, kad Vašingtone ar Briuselyje dirbantys pareigūnai ir politikai puikiausiai žino šiuos skaičius. Tačiau mes nuolat girdime kalbas, kad NATO ėmėsi partnerių užtikrinimo politikos. Ir Aljansas iš tiesų ėmėsi priemonių. Tik ar jūs norite pasakyti, kad kalbėdami apie užtikrinimo priemones politikai ar pareigūnai kiek perdeda, meluoja?
- Ne, jie nemeluoja, bet tai yra komandinio darbo klausimas. Yra JAV vaidmuo, NATO vaidmuo ir dar yra individualios sąjungininkės. Atvirai tariant, visus įvertinčiau B- (remiantis amerikietiška vertinimo sistema, toks pažymys rašomas už apytiksliai 80 proc. teisingai atliktų užduočių – DELFI).
JAV tikrai galėtų daryti daugiau, bet JAV dėmesio reikalauja Azija, Persijos įlankos šalys bei Centrinė ir Rytų Europa. Visais atvejais JAV turi išlaikyti pakankamą saugumą sąjungininkams visuose trijuose regionuose. Taigi žvelgiant iš Vašingtono perspektyvos kariniai resursai turi būti paskirstomi atitinkamai.
JAV vaidmens ribotumą Centrinės ir Rytų Europos regione lemia tai, kad dabartinė prezidento administracija nesuteikė pakankamai karinių resursų.
Jungtinėms Valstijoms gana sunku pasiekti sutarimo dėl didesnio karinio buvimo, nes svarbios NATO sąjungininkės reiškia abejones.
Tačiau taip pat manau, kad pačios regiono šalys galėtų daryti daugiau. Lietuva turi stipriai didinti karinį biudžetą. Beveik visos šalys regione turėtų pasistengti. Baltijos šalių atveju, jūs turėjote išmokti Ukrainos karo pamokas.
- Užsiminėte apie dabartinę JAV administraciją: kiek pamenu, Barackas Obama paskelbė apie „posūkį į Aziją“. Gal tai tiesiog reiškia, kad pasikeitė prioritetai ir Europa nebėra tiek svarbi?
- JAV gana pasyviai reagavo į Europos saugumo reikalus jau gana ilgą laiką. Sakyčiau, kad tai vyksta jau 25 metus. Taigi nuo praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžios iki Ukrainos karo JAV strateginiame mąstyme vyravo idėja, kad Europa – post-geopolitinio veikimo scena. Buvo manoma, kad kariniu požiūriu pirmiausia reikia rūpintis Vidurio Rytais, paskui – Kinijos kilimu.
Tai parodė mūsų resursų paskirstymas, mūsų debatai dėl strategijos: Ukrainos karas sukėlė tikrą šoką Vašingtono kariniam ir politiniam elitui, išskyrus tokius „smegenų centrus“ kaip CEPA, nes mes nuolat sekėme ir tyrėme procesus Rusijoje. JAV Ukrainos karas iš tiesų buvo staigmena.
Ir, nelaimė, šis karas prasidėjo kaip tik tuomet, kai JAV valdo administracija, nenorinti taip energingai dalyvauti pasaulio saugumo reikaluose kaip kitų prezidentų administracijos. Tikriausiai tai pasyviausia administracija nuo Šaltojo karo laikų.
Šiandieninei administracijai galėčiau išsakyti tokią kritiką: iki karo Ukrainoje pagrindinė mūsų klaida buvo traktuoti autoritarinę Rusiją kaip konstruktyvią partnerę. Mano požiūriu, būtent toks traktavimas, ypač „perkrovimo politika“, padėjo sukurti sąlygas Ukrainos karui.
- Grįžtant prie NATO, kaip suprantu, jūsų požiūriu, esamo atgrasymo Rusijai nepakanka? Kodėl?
Tačiau šiuo metu yra rimtų priežasčių manyti, jog išplėstinis atgrąsymas žlunga visame pasaulyje. Tokių pačių problemų kaip Lietuva, besijaudinanti dėl Rusijos karinių veiksmų ir abejojanti dėl JAV atgrasymo veiksmingumo, turi JAV sąjungininkai Azijoje, Persijos įlankoje ar Artimuosiuose Rytuose.
Visame pasaulyje kyla abejonių dėl išplėstinio atgrasymo veiksmingumo. Tai lemia, kad JAV konkurentai ir sąjungininkai pradeda abejoti mūsų ryžtu ir gebėjimu išlaikyti egzistuojančią tvarką.
Šioje pasaulio dalyje atgrasymas veikia taip pat, kaip ir kituose regionuose. Tai atgrasymas atsaku (deterrence by punishment). Idėja ta, kad priešas žino: jei jis atakuos mūsų sąjungininkus, mes atsakysime tuo pačiu, keršysime.
Tačiau Vladimiras Putinas išvystė labai specifinę techniką ir panaudojo ją Ukrainoje, kuri sutriuškina atgrasymo koncepciją. Ukrainoje V. Putinas panaudojo metodus – tai yra ribotus karinius veiksmus, hibridinio karo technikas – kurie apeina tradicinį atgrasymo kerštu mechanizmą.
- Kitaip tariant, NATO tampa sunku tokius karinius veiksmus traktuoti kaip karo aktą?
- Taip, tai pilkoji zona. NATO tampa sunku tinkamai atsakyti, nes visuomet egzistuoja galimybė paneigti argumentus. Tarkime, tie „maži žali žmogeliukai“. Tiek Gruzijos kare, tiek Ukrainos kare rusai sukūrė sąlygas, kurios leido jiems užimti teritoriją. Jei jie panaudotų tai Baltijos šalyse, NATO gali būti sunku pasiekti politinį sutarimą.
Bet yra kita atgrasymo rūšis, kuri gal nėra labai studijuojama, bet ji žinoma jau daug metų. Tai atgrasymas padidinant puolimo kaštus (deterrence by denial): tu taip sustiprini gynybinius taikinio pajėgumus, kad priešas patiria pernelyg didelius nuostolius ir nebenori pulti. Taikinys tampa tarsi dygus kaktusas.
Aš manau, kad trumpuoju laikotarpiu NATO turi susitelkti būtent į tokio tipo atgrasymą. Reikia, kad NATO pakraščio valstybės taptų tiek dygios, kad rusai žinotų, jog puolimas reikalauja didelių investicijų ir praradimų.
Tačiau ilguoju laikotarpiu vienintelė išeitis bus tik reikšminga, nuolatinė Aljanso ir JAV karinė infrastruktūra regione.
Abi priemonės yra būtinos, bet politiškai mes esame pačioje proceso pradžioje.
- Tačiau kaip rasti pusiausvyrą, kad ir Rusija būtų atgrasinta, ir Rusijos taikinyje atsidūrusios šalys neužmigtų, bet pakankamai investuotų į gynybinių pajėgumų stiprinimą?
- Tiesą sakant, kol kas tokios pusiausvyros nematau. Mano nuomone, elgiamės taip, lyg gyventume iki karo Ukrainoje. Tai pasakytina ir apie Jungtines Valstijas. Mes ėmėmės priemonių tik iš dalies, bet jos nesiekia reikiamo masto.
Aptariamo regiono valstybių vyriausybės irgi pradeda po truputį judėti: Lietuva paskelbė apie gynybos biudžeto didinimą, perkama ginkluotė, yra pokyčių doktrinoje. Tai rodo tinkamą reagavimą į karą Ukrainoje, bet jeigu pažiūrėtumėte į gynybos išlaidas pastaruosius kelerius metus, Lietuva ir Latvija tikrai galėjo daryti daugiau, bent jau tiek, kiek Estija ir Lenkija.
Suprantu, tai reikalauja politinio ir visuomenės sutarimo. Jeigu gyveni Lietuvoje, esi Europos Sąjungos dalis ir, aišku, nori gyventi panašiai kaip Vakarų Europoje. Tačiau Lietuva nėra tokia saugi kaip likusi Europa. Todėl Lietuva privalo gynybai išleisti daugiau ir teikti prioritetą gynybai, o ne socialiniams reikalams. Tai kompromisas, kurį daro daugelis šalių.
Taigi kuo daugiau lietuviai padarys patys, tuo lengviau įtikinti JAV politikus, kad tai tikra problema. Nes jeigu tai tikra problema, šalys pačios imasi veiksmų, nes yra labai susirūpinusios. Bet jeigu tokios šalys nelabai ką veikia, tuomet amerikiečių politikai sakys: jei vietoje esantys žmonės visai nesinervina, kodėl mes turime leisti pinigus?
Nemanau, kad tai „arba-arba“ tipo klausimas. Manau, kad svarbu viskas: pafrontės valstybių veiksmai, NATO, ypač Vokietijos, nusiteikimas. Daugiau prisidėti turėtų ir Jungtinės Valstijos.
- Kodėl išskyrėte Vokietiją?
Todėl, kad Vokietija yra stipri ir galinga NATO partnerė, bet Centrinės ir Rytų Europos kontekste ji tikrai galėtų būti aktyvesnė ir rimtesnė veikėja. Vokietija, be abejonės, turi daugiau ką prarasti dėl revizionistinės Rusijos apetito nei JAV. Tačiau debatuose dėl NATO karinės infrastruktūros didinimo Centrinėje ir Rytų Europoje vokiečiai nuosekliai priešinosi nuolatiniam Aljanso karinio buvimo didinimui į Rytus nuo Oderio.
- Šiame akte rašoma, kad „NATO šalys narės ir Rusija (…) siekdamos padidinti stabilumą imsis priemonių užkirsti kelią potencialiam grasinimui ir konvencinių pajėgų kūrimui sutartuose Europos regionuose, įskaitant Centrinę ir Rytų Europą“. Tačiau tai gana aptaku...
- Matote, kai šis dokumentas buvo pasirašytas, nebuvo jokios priežasties manyti, jog mums apskritai reikės infrastruktūros regione. Tai buvo labai seniai.
Aš argumentuočiau, kad NATO ir Rusijos santykių ir pagrindų akte įtvirtinti etiniai ir moraliniai NATO įsipareigojimai buvo paneigti pačios Rusijos invazijos Ukrainoje.
Pripažįstant, kad šia apimtimi susitarimas buvo, reikia suvokti, kad Rusija vienašališkai nusprendė pasitraukti iš jo: rusai visiškai atvirai pažeidė vos ne visus tarptautinius susitarimus ir būtų kvaila, jei NATO surištų sau rankas senais dokumentais, kuriuos paneigia konkretūs faktai.
- Ar turite atsakymą, kodėl Vokietija vis dar mąsto senomis kategorijomis?
Vokietijos politiniuose debatuose dominuoja tendencija vengti „nebūtinų provokacijų“, kaip vadina patys vokiečiai. Po karo Vokietijoje apie 60-70 metų vyravo tradicija karinį problemos sprendimą palikti priemonių sąrašo apačioje. Tai visai suprantama, dėl aiškių priežasčių po Antrojo pasaulinio karo JAV labai siekė, kad Vokietija būtų kuo mažiau militaristiška.
Bet šiuo metu Vokietijai kyla iššūkis surasti tinkamą pusiausvyrą tarp dviejų kraštutinumų: XX amžiaus pradžios militarizmo ir dabartinio pasyvumo, kai visiškai vengiama karinio atsako. Vidurys tarp šių dviejų kraštutinumų būtų tikrai geresnis sprendimas.
Vokiečiai tikrai prisidėjo prie NATO sąjungininkų užtikrinimo priemonių po Velso viršūnių susitikimo, bet apskritai aš kritikuočiau Aljansą dėl butaforiškumo – tai labai maži žingsniai, jei atsižvelgtume, ko reikia ilguoju laikotarpiu. Ir vienintelis sprendimas siekiant nuolatinio regiono stabilumo – yra infrastruktūros plėtra, „boots on the ground“. Bet tai tokie sunkūs debatai, kaip ir dėl NATO plėtros po Šaltojo karo.
Taigi dėl Aljanso karinės infrastruktūros plėtros mums reikia tokio paties lygmens politinio sutarimo. Tai prasideda nuo JAV, kuri turėtų visa tai stumti kur kas aktyviau, o tada reikalauja tokių šalių, kaip Vokietija, indėlio, kad ji paremtų iniciatyvą. O nuo Ukrainos karo pračios to nematyti.
Puiku, kad mes turime oro policijos misiją, puiku, kad generolas Benas Hodgesas turi keletą tūkstančių karių, išsklaidytų po didžiulę teritoriją, bet tai nekeičia pagrindinės regiono problemos – V. Putinas vis dar gali sumaniai veikti visame Rytų Europos perimetre ir būtent šią problemą mes turime kada nors išspręsti.
- Nepaisant teiginių, kad Rusijos ekonomika smunka, kad jos visuomenė nyksta ir kad Rusija viso labo yra tik regioninė galia, ši šalis vis tiek sugeba skirti gana daug investicijų gynybai ir kariniu požiūriu Rusija nuo Gruzijos karo sustiprėjo. Kodėl mes to neįvertiname?
- Taip, nepaisant prastų ilgo laikotarpio ekonominių ir demografinių tendencijų, šiandien Rusija yra veiksni kariniu požiūriu ir pasižymi revizionistinėmis nuotaikomis. Tai reiškia, kad ji gali ir nori sunaikinti Vakarų įtvirtintą tvarką artimiausioje kaimynystėje.
Tuo tarpu mes Vašingtone 25 metus kartojome sau, kad su Rusija viskas baigta: esą jos gyventojų skaičius traukiasi, ekonomika silpna, priklausoma nuo energijos išteklių gavybos, ypač naftos. Įdomu tai, kad nepaisant šių prognozių Rusija pradėjo du sėkmingus karus prieš kaimynes – Gruziją ir Ukrainą, įsitraukė į karą Sirijoje ir dar yra užsitikrinusi karinę persvarą Baltijos regione.
Taigi nepaisant to, kaip Rusija atrodys po daug metų, šiuo metu ji yra gebanti ir tikslą turinti veikėja. Ukrainos karas turėjo mums parodyti, kad teiginiai apie smunkančią Rusiją, kuri arba parems vakarietišką ekonominę tvarką, arba bus tokia silpna, kad niekam nerūpės, buvo neteisingi. Taškas.