Ar diplomatinių santykių nutraukimas gali reikšti dar didesnę konflikto eskalaciją ir tiesioginį susidūrimą?
Saudo Arabija ir Iranas jau dabar yra skirtingose barikadų pusėse Sirijos konflikte: Iranas remia Sirijos prezidento Basharo al-Assado režimą, Saudo Arabija finansuoja prieš režimą kovojančius sukilėlius.
Šalių priešiškumas išsiveržė ir Jemene: Saudo Arabija remia prezidento Abdrabbuh Mansour Hadi režimą, Iranas finansuoja šiitų sukilėlius, kurie priklauso zaidi atšakai ir yra vadinami husitais.
Taigi per tarpininkus Saudo Arabija ir Iranas jau kariauja dviejuose konfliktuose.
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Egdūnas Račius teigia, kad šioje situacijoje didžiausia grėsmė kyla Saudo Arabijos stabilumui, mat Rytinėje provincijoje, kur gyvena didžioji šios šalies šiitų populiacijos dalis, gali prasidėti šiitų pavasaris, o Saudo Arabija gali pradėti byrėti.
Turint mintyse, kad Saudo Arabijos karalius Salmanas yra sulaukęs 80 metų amžiaus ir yra silpnos sveikatos, šalis jautri bet kokioms nestabilumo apraiškoms.
Nukirsdintasis šeichas N. al-Nimras buvo populiarus tarp šiitų jaunimo ir smarkiai kritikavo Saudo Arabijos centrinę valdžią. Jis teigė, kad jeigu Saudo Arabijos šiitai nesulauks deramos pagarbos iš valdžios, jie turėtų siekti atsiskyrimo.
Nenuostabu, kad Saudo Arabijai tai atrodė tarsi maišto kurstymas prieš šalį, besiskelbiančia „dviejų šventų mečečių globėja“. Svarbus faktas ir tas, kad šiitų gyvenama Rytinė provincijos teritorija sutampa su naftos ištekliais.
Vakarų nevyriausybinė žmogaus teisių organizacija „Human Rights Watch“ šiitų padėtį Saudo Arabijoje apibūdina kaip prastą. Šios organizacijos požiūriu, Saudo Arabija apskritai sistemiškai pažeidžia moterų, užsienio darbuotojų ir visų religinių mažumų teises.
„Human Rights Watch“ ataskaitoje už 2015 m. rašoma, kad šiitų dvasininkas šeichas N. al-Nimras mirties bausme buvo nuteistas iš esmės dėl taikios kritikos Saudžių atžvilgiu.
Sūpuoklės
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojos Ievos Koreivaitės teigimu, Saudo Arabijos ir Irano santykių dinamiką galima apibūdinti pasitelkus sūpuoklių metaforą. Santykiai vėso Irano-Irako karo metu 1980-1989 m., nes Saudo Arabija rėmė sunito Saddamo Husseino valdomą Iraką. Vėliau bendravimas pagerėjo, tačiau vėl įsisiūbavo, kai Ruhola Chomeinis išleido fatvą, kuria nuteisė indų kilmės britų rašytoją Salmaną Rushdie mirties bausme.
Pasak I. Koreivaitės, Saudo Arabija tai traktavo kaip Irano bandymą įgyti palankumą pasaulio musulmonų bendruomenėje. Santykiai vėl atšilo į valdžią Irane atėjus prezidentui Mahmoudui Ahmadinejadui, bet arabų pavasaris ir išsiskyrę interesai viską vėl atšaldė.
„Pagrindinė nesutarimų priežastis ta, kad tiek Iranas, tiek Saudo Arabija siekia tapti musulmonų bendruomenės lyderiais", - sako I. Koreivaitė.
Saudo Arabijos minkštosios galios plėtra per religiją buvo itin ryški nuo pat 1973 m., kai naftos embargas stipriai išaugino naftos kainas ir papildė Saudo Arabijos biudžetą. Saudžiai statė mečetes ir platino savąją radikalią salafitų-vahabitų tipo islamą regione ir už jo ribų. Saudo Arabijos religinę plėtrą 1979 m. ėmė stabdyti šiitiškasis Iranas. Nuo to laiko Saudo Arabija ir Iranas konkuruoja.
Šiitų dvasininkai
„Šiitų islamas, skirtingai nei sunitų, turi dvasininkų hierarchiją, nors ji ne tokia formali kaip kad Katalikų Bažnyčioje“, - pasakoja E. Račius.
Kuo aukštesnis dvasininko rangas, tuo jo įtaka sekėjams didesnė. Kitaip tariant, šiitai natūraliai yra įpratę laikytis tam tikros hierarchijos, sekti paskui lyderius.
Iš viso yra keturi šiitų dvasininkų rangai: aukščiausias – pavyzdžio šaltinis (arabiškai Marjah Taqlid, angliškai source of emulation), didysis ajatola, ajatola ir islamo autoritetas (arabiškai hojat al Islam, angliškai authority on Islam).
Pasak E. Račiaus, po 1979 m. revoliucijos Irane klasikinė šiitų dvasininkų hierarchija buvo šiek tiek iškraipyta, mat R. Chomeinis ėmė skirstyti dvasinius vadovus į klasikinio šiitų islamo atstovus, kurie nepasidavė R. Chomeinio ideologijai, ir tuos, kurie tapo palankūs naujam režimui.
„Kas labai svarbu, kad per visą devintą dešimtmetį R. Chomeini stengėsi patraukti į savo pusę svarbesniuosius šiitų autoritetus, ypač tose šalyse, kur R. Chomeini norėjo, kad įvyktų revoliucijos ar perversmai“, - pasakojo profesorius.
„Saudo Arabijos Rytinėje provincijoje didelę gyventojų dalį sudaro šiitai, kurie, vahabitų akimis, yra netikėliai arba klaidatikiai. Tie šiitai siekia atsiskirti nuo Saudo Arabijos ir Iranui buvo ganėtinai aktualu, kad toje teritorijoje esantys šiitai būtų palankūs Iranui bei oponuotų Saudo Arabijos režimui“, - sakė E. Račius.
Ir nors N. al-Nimras neturėjo nė vieno iš keturių dvasininko rangų, tačiau Saudo Arabijos šiitų bendruomenėje buvo labai populiarus. Saudo Arabijos šiitų bendruomenė apskritai neturėjo daug charizmatiškų lyderių, todėl, E. Račiaus manymu, N. al-Nimras šiame vakuume tapo labai svarbus.
„Mirties bausme nuteistas N. al-Nimras aktyviai kritikavo Saudo Arabijos vyriausybę ir skatino Saudo Arabijos Rytinėje provincijoje gyvenančius šiitus atsiskirti nuo Saudo Arabijos bei sukurti atskirą valstybę", - teigia I. Koreivaitė.
Mokslininkė pabrėžia, kad Rytinė provincija kaip tik sutampa su regionu, kuriame gausu naftos.
„Šiitai Saudo Arabijoje yra diskriminuojami ir patiria represijas, apie tai kalbėjo ir N. al-Nimras. Saudo Arabijos valdžia jį įvardijo teroristu ir įvykdė mirties nuosprendį kartu su tokiais Al-Qaeda nariais kaip Faris al-Zahrani. Tiek „Human Rights Watch", tiek „Amnesty International" teigia, kad Saudo Arabijos terorizmo apibrėžimas yra itin platus ir prisidengdama juo Saudo Arabija vykdo mirties bausmes vyriausybės kritikams. N. al-Nimro egzekuciją galima vertinti skirtingai: arba kaip kovą su terorizmu, toks yra Saudo Arabijos traktavimas, arba kaip dar vieną sustiprėjusios Irano ir Saudo Arabijos kovos dėl lyderystės šalutinį efektą", - sako mokslininkė.
Tai ne pirmas diplomatinių santykių nutraukimas
Tačiau tai nėra pirmas kartas, kai tarp Saudo Arabijos ir Irano nutraukiami diplomatiniai santykiai. Taip jau buvo nutikę 1988 m., po to, kai 1987 m. Saudo Arabijos teritorijoje esančiame Mekos mieste prie Didžiosios Mečetės kilo piligrimų, kurių du trečdaliai buvo iraniečiai, ir Saudo Arabijos saugumo pajėgų susidūrimai. Supykusios iraniečių minios nusiaubė Saudo Arabijos ambasadą Teherane.
„Taigi ta įtampa tarp Irano ir Saudo Arabijos yra ilgalaikė. Galima sakyti, kad dešimtajame dešimtmetyje karalius Fahdas pamėgino suartinti Iraną ir Saudo Arabiją, kai prezidentas Irane buvo Mohammadas Khatami. Jie tarsi mėgino sukurti musulmonišką frontą, kuris, matyt, iš dalies buvo susijęs su Al-Qaedos iškilimu ir bendra grėsme. Bet prieš keletą metų Saudo Arabijos ir Irano santykiai vėl pradėjo labai stipriai šlyti, kai paaiškėjo, kad Irano specialiosios tarnybos tarnybos dalyvavo rengiant sąmokslą prieš Saudo Arabijos ambasadą JAV“, - pasakojo E. Račius.
Sąmokslas nužudyti Saudo Arabijos ambasadorių JAV Adelį al-Jubeirą buvo atskleistas 2011 m. JAV Teisingumo departamentas nusikaltimo planavimu apkaltino du iraniečius ir teigė, kad sąmokslas susijęs su oficialiuoju Teheranu. Iranas sakė, kad visi įrodymai byloje suklastoti.
„Kitas dalykas, kai Saudo Arabija nuteisė šeichą N. al-Nimrą, jau tada Iranas buvo įpykęs ir pradėjo antisaudinę viešųjų ryšių kampaniją. Kaip tik tuo metu prasidėjo karas Jemene“, - sako profesorius.
Karas Jemene iš esmės yra Saudo Arabijos ir Irano įgaliotinių karas, vadinamasis proxy war. Saudo Arabija remia režimą, Iranas – sukilėlius: tiekia jiems ginklus ir kitą paramą. Įdomu tai, kad Jemene esantys šiitai zaidžiai nėra palankūs Irano režimui, kurį kontroliuoja šiitai dvyliktininkai, bet paramą priimti sutinka.
Ar kils tiesioginis karinis konfliktas tarp Saudo Arabijos ir Irano?
Klausiamas, ar diplomatinių santykių nutraukimas gali vesti į gilesnį ir tiesioginį karinį konfliktą tarp „šiitų ir sunitų vatikanų“, E. Račius teigė, kad tai menkai tikėtina.
„Spėčiau, kad Saudo Arabija imasi priemonių, kad padėtis pirmiausia nebūtų eskaluojama Rytinėje provincijoje, kur gausiai gyvena šiitai. Kai veikia ambasada, joje paprastai veikia didelis diplomatinį statusą turinčių agentų kiekis. Kontroliuoti būna sunkiau. Nelikus legalios Irano ambasados, Saudo Arabija turės daugiau svertų kontroliuoti savo teritorijoje gyvenančius šiitus ir Irano agentus, kurie jau veiktų be diplomatinės priedangos“, - sako profesorius.
E. Račius pabrėžia, kad Saudo Arabija baiminasi dėl savo stabilumo ir jai iš tiesų gali grėsti neramumai Rytinėje provincijoje.
„Aš linkęs manyti, kad tarp Irano ir Saudo Arabijos tęsis toks „šaltasis karas“, bet bijau prognozuoti procesus Rytinėje provincijoje Saudo Arabijoje – ar ten įsiplieks ginkluotas ar kitoks pasipriešinimas Saudo Arabijos vyriausybei. Į jį Saudo Arabijos vyriausybė, žinoma, sureaguotų labai neigiamai ir brutaliai. Aš to nenoriu prognozuoti, bet tokia įvykių tėkmė teoriškai galima“, - sako profesorius.
Pasak E. Račiaus, tikroji padėtis, kiek Saudo Arabija pažeidžiama, paaiškės, kai keisis karalius. „Galbūt Saudo Arabija galėtų susidurti ir su dideliais išlikimo iššūkiais, aišku, ne be Irano kišimosi“, - teigia mokslininkas.
I. Koreivaitė pabrėžia, kad Saudo Arabijos ir Irano konfliktas gali stabdyti derybas dėl Sirijos ateities, nes be jų sutarimo reikalai nepajudės. Antra vertus, gali būti, kad susitarti dėl Sirijos siekiančios pasaulio galios, tarp jų JAV, slopins konfliktą tarp Saudo Arabijos ir Irano.