Politikos analitikai rėžia: apie didvalstybės statusą svajojanti Rusija užčiuopė ginklą įgyvendinti senam planui: suardyti šešis dešimtmečius trunkančią ES vienybę.
ES viduje kilusias diskusijas dėl pabėgėlių politikos, kaip pastebi A. Medalinskas, Rusija sėkmingai išnaudojo savo manipuliacijoms. Esą Vakarus seniai įspėjusi, jog Europos rytinės dalies valstybės, tarp kurių ir Lietuva, nėra solidarios su ES ir šiai tėra kliuvinys.
Iš Graikijos atskridę pirmieji pabėgėliai – jauni tėvai su dviem mažamečiais – Ruklos pabėgėlių centre jau dvi savaites pratinasi prie lietuviško gyvenimo ir žiemos.
Iki 2017-ųjų pabaigos Lietuva įsipareigojusi priimti 1105 pabėgėlius iš kitų ES valstybių narių ir trečiųjų šalių.
Pagal ES Tarybos nustatytą pabėgėlių atrankos ir perkėlimo mechanizmą iš Graikijos ir Italijos perkeliamų prieglobsčio prašytojų atranką vykdo šios dvi valstybės, bet ne juos priimančios šalys. Pastarųjų atstovai gali pateikti savo pageidavimus, tačiau Graikija ir Italija į juos neprivalo atsižvelgti. Tiesa, valstybės turi teisę atsisakyti perkelti joms „pasiūlytą“ prieglobsčio prašytoją, jei mano, kad šis gali kelti pavojų nacionaliniam saugumui arba viešajai tvarkai.
Šiemet į ES jau atvyko maždaug 850 tūkst. žmonių, o daugiau kaip 3 500 žuvo ar dingo per šią didžiausią nuo Antrojo pasaulinio karo Europos pabėgėlių krizę.
Dėl jos Vladimiras Putinas apkaltino pabėgėliams pagalbos ranką tiesiančią Europos Sąjungą. Neva šioji „aklai sekė Amerikos nurodymais, o dabar priversta tempti šią sunkią naštą.“
Vis dėlto, pasak politologo, Rytų Europos studijų centro analitiko Alvydo Medalinsko, prezidentas „pamiršo“ pridurti, kiek prie pabėgėlių krizės tiesiogiai yra prisidėjusi pati Rusija. Akivaizdu, kad plūstantis pabėgėlių srautas Europos Sąjungai virto rimtu solidarumo iššūkiu, o apie didvalstybės statusą svajojančiai Rusijai – koziriu įgyvendinti seną planą: suardyti šešis dešimtmečius trunkančią ES vienybę.
Užgožė įvykius Ukrainoje
2011-aisiais Sirijoje prasidėjęs pilietinis karas jau nusinešė 250 000 sirų gyvybių, 11 milijonų paliko šalį, didelė dalis jų dabar traukia ieškoti politinio prieglobsčio Europoje. Nuo karo pradžios Turkija lengvai priėmė apie 2 mln. Sirijos pabėgėlių. Jiems skirtoms stovykloms statyti ir prižiūrėti išleido daugiau kaip 6 mlrd. JAV dolerių. Ilgalaikėje strategijoje buvo numatyta sukurti saugų prieglobstį Sirijos šiauriniame regione. Dabar pabėgėliai iš Turkijos per Graikiją plūstelėjo tolyn į Europą.
„Kas sukėlė rugpjūčio pabaigoje prasiveržusią pačią didžiausią pabėgėlių krizę, iki galo nežinoma. Suprantama, iš Sirijos pajudėjusį žmonių srautą lėmė suintensyvėję kariniai veiksmai, bet reikia žiūrėti, kas juos galėjo suintensyvinti. O tai buvo padaryta Sirijos prezidento Bašaro al Asado, turinčio ryšių ir remiamo Irano bei Rusijos“, – „Sekundei“ teigė A. Medalinskas.
Anot politologo, egzistuoja ne viena sąmokslo teorija, kam reikėjo pabėgėlių krizę sukėlusio kracho Sirijoje. Viena tokių skelbia, esą Rusija pati pasidarbavo suteikdama galimybę per Turkijos teritoriją išeiti iš Šiaurės Kaukazo kai kuriems islamistams, kad paskui juos galėtų sunaikinti Sirijos teritorijoje. Kita kalba apie tai, jog Rusija turi ryšių su kurdais, nors šie remiami Vakarų.
„Aišku viena: įvykiai Sirijoje labai palankūs Rusijos prezidentui V. Putinui“, – teigia A. Medalinskas.
Rugsėjį atvykęs į Jungtinių Tautų Generalinę Asamblėją, V. Putinas buvo sutiktas jau visai kitaip, nei būtų buvęs priimtas dar liepą ar rugpjūčio pradžioje. Iki tol į Rusijos prezidentą tarptautinėje bendruomenėje buvo žiūrima kaip į valstybės vadovą, pažeidusį tarptautinę teisę ir daugybę įvairių susitarimų, įvykdžiusį Krymo aneksiją, kas yra labai retas reiškinys po Antrojo pasaulinio karo.
Tačiau kai rugsėjį Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje V. Putinas ėmėsi dėstyti mintis kaip tarptautinės teisės gynėjas, jokios valstybės vadovas, išskyrus JAV, tam aiškiau neprieštaravo – pabėgėlių klausimai užgožė Ukrainos įvykius ir kritiką Rusijai bei prezidentui V. Putinui.
Pavasarį antrosios pabėgėlių bangos galinčios sulaukti ES svarbiausias tikslas – atskirti karo pabėgėlius nuo ekonominių migrantų ar turinčiųjų dar kitų tikslų. Pasak A. Medalinsko, jei atvykstantieji iš karo zonos sugeba atsivežti ne vieną telefoną ir pinigų, bet neišsaugo dokumentų, ar tikrai jie yra tie, kuriems reikalinga atjauta?
Paaiškėjo tikrieji interesai Kryme
Politologas įžvelgia keletą Rusijos karinių veiksmų Sirijoje tikslų. Anot jo, ne gandai, o faktas, kad Islamo valstybės gretose yra labai daug išeivių iš buvusios Sovietų Sąjungos, taip pat ir iš pačios Rusijos, Šiaurės Kaukazo. Taigi, A. Medalinsko nuomone, logiška, kad Rusijai daug geriau asmenis, keliančius grėsmę ir potencialiai galinčius užsiimti teroristiniais veiksmais jos teritorijoje, sunaikinti daug toliau nuo savo sienų.
Tačiau, pasak A. Medalinsko, labai svarbus ir kitas aspektas. Rusija kiekvienu savo žingsniu stengsis įrodyti verta būti didžiąja valstybe ne tik dėl to, kad turi branduolinį ginklą, bet ir dėl išplėtotos karinės pramonės, suformuotų rimtų karinių pajėgų galinti dalyvauti politikoje įvairiuose pasaulio regionuose atmušdama JAV, Vakarų dominavimą.
Anot A. Medalinsko, Sirija į Rusijos interesų lauką patekusi ne vien dėl šios ambicijų, bet ir labai praktiškų išskaičiavimų. Po Sovietų Sąjungos žlugimo Sirija likusi vienintele valstybe, kurioje Rusija turi savo karinę bazę.
Beje, anot politologo, dabar labai akivaizdžiai tapo aišku, kam Rusijai buvo reikalingas Krymas – būtent per jį eina visos karinės jūrų operacijos, susietos su Sirija. Nors Rusija gali atsiųsti laivyną iš Krymo, gali raketas paleisti iš Kaspijos jūros, bet jei neturėtų atraminės bazės Sirijoje, karinius veiksmus ten įgyvendinti jai būtų daug sunkiau nei dabar.
Ir vis dėlto siekianti būti laikoma didžiąja valstybe, net pagrasinanti pasauliui branduoliniu ginklu, Rusija turi savąjį Achilo kulną – silpną ekonomiką.
„Štai dėl ko Rusija jau priversta ieškoti sprendimo, netgi galbūt nusisukant nuo Sirijos prezidento Bašaro al Asado, nes nepajėgi vykdyti brangiai kainuojančių karinių operacijų finansiškai nesužalodama savo ekonomikos, nesukeldama žmonių pasipiktinimo. JAV, kai kurios kitos Vakarų valstybės tą gali, o Rusija – ne. V. Putinas puikiai suvokė L. Brežnevo pamokas, kad kariniai įvykiai Afganistane buvo vienas iš veiksnių, pakirtusių Sovietų Sąjungą. Todėl ieškoma būdų, kaip dabar atsitraukti iš Sirijos politikos, bet taip, kad atsitraukimas atrodytų kaip pačios Rusijos sprendimas, o ne nulemtas ekonominių aplinkybių“, – įžvelgia A. Medalinskas.
Eurazijos imperijos idėja
Rusijos galybės ideologas, garsiausias naujosios Eurazijos imperijos, kuri kovotų prieš Vakarų interesus, entuziastas, politologas Aleksandras Duginas be užuolankų pasisako, kad Rusijos politika Europoje turi remtis esminiu tikslu – suardyti ES, jos valstybių vienybę. Vakarų kultūrą smerkiantis A. Duginas, įkūręs „Eurazijos judėjimą“, pelnytai laikomas paties V. Putino ideologu.
Pasak A. Medalinsko, Rusija labai daug tikėjosi iš ES Parlamento rinkimų. Europoje suintensyvėjus tam tikroms euroskepticistinėms ir radikalioms nuotaikoms į Parlamentą išties prasiveržė daug politinių partijų, ir kraštutinės kairės, ir kraštutinės dešinės, kovojančių taip, tarsi būtų Rusijos partneriai. Deja, Rusijai teko nusivilti, nes šios politinės jėgos nesusijungė tarpusavyje ir netapo rimtu veiksniu ES Parlamento gyvenime.
Nepasiteisinus tokiam planui, pasak A. Medalinsko, Rusija įžvelgė naują kozirį – migrantų krizę, kertančią per pamatinius ES principus. Vien faktas, kad valstybės ėmėsi užsidarinėti sienomis nuo pabėgėlių srauto, judančio per ES, yra smūgis vienam esminių jos siekių – laisvam žmonių judėjimui jos teritorijoje.
Solidarumo egzaminas Europai
Iš pradžių dalis ES valstybių, visų pirma Vokietija, taip pat Austrija, Švedija ir kitos, labai geranoriškai pažiūrėjo į pabėgėlių krizę ir garsiai pasakė: atvažiuokite – priimsime visus. Tokia humaniška pozicija išprovokavo dar didesnį migrantų judėjimą.
Tą matydama pirmiausia Vokietija, o po žiaurių teroristinių atakų Paryžiuje, kai žuvo apie 150 žmonių, ir kitos valstybės atsipeikėjo ir prabilo apie kitą pamatinę ES vertybę – valstybių solidarumą. Iki šiol ji buvo orientuota į ekonomiką: įstojusios į ES šalys gauna ir finansinę pagalbą, suvokiant, kad valstybių ekonominio išsivystymo skirtumai kliudo, kad labiau išsivysčiusios valstybės privalo pagelbėti silpnosioms.
„Migrantų krizės akivaizdoje solidarumo principą Vakarų valstybės pakreipė kitaip, pareiškusios, kad dera visoms pasidalyti naštą pabėgėlių, atklydusių į ES teritoriją. Į pabėgėlius rytinėse ES valstybėse nuo pat pradžios žiūrėta kitaip nei Vakarų, tad nenuostabu, kad šįkart solidarumo principas įnešė dar vieną labai rimtą konfliktą ES“, – atkreipia dėmesį politologas.
Taikiklyje – Lietuva
ES viduje kilusiomis diskusijomis dėl pabėgėlių politikos, kaip pastebi A. Medalinskas, Rusija sėkmingai pasinaudojo savo manipuliacijoms. Esą ji Vakarus seniai įspėjusi, jog Europos rytinės dalies valstybės, tarp kurių ir Lietuva, taip pat Vengrija, Lenkija, nėra solidarios su ES ir šiai tėra kliuvinys.
A. Medalinsko teigimu, tokios propagandos pėdsakų ir pasireiškimų iš Rusijos pusės matyti vis daugiau ir daugiau.
„Labai daug pastangų dedama pajungti tam tikras jėgas ES skaldymo link. Rusijai tai būtų didelių vilčių išsipildymas, nes kol ES tvirta, Rusija negali įsigalėti šalia esančiose teritorijose, ką parodė ir Ukrainos situacijos“, – pažymi politologas.
A. Medalinsko teigimu, Lietuva, kaip ir kitos Baltijos valstybės, atsidūrusios ganėtinai sunkioje padėtyje. Tačiau ji būtų daug sunkesnė, jeigu ne narystė ES ir NATO.
„Lietuvos saugumas šiandien slypi ne tik aktyvioje diplomatijoje, nors tai irgi labai svarbu, ne tik vienam ar kitam pareiškime, kuriuos Lietuva gali daryti, nes jaučiasi saugiai. Visų pirma mūsų valstybės saugumas remiasi buvimu dviejose pagrindinėse institucijose – ES ir NATO“, – pažymi politologas.
Bijo, ko nepažįsta
Nors Lietuva solidarizuojasi su išeities iš pabėgėlių krizės ieškančia ES, mūsų visuomenė nėra tokia atvira atvykėliams. Pilietinės visuomenės instituto apklausa rodo, kad net 47,5 proc. respondentų neprisidėtų prie pagalbos priimant pabėgėlius Lietuvoje. Tik 18,2 proc. prisidėtų skatindami aplinkinius būti tolerantiškus pabėgėlių atžvilgiu, 12 proc. sutiktų atvykėlius paremti daiktais ar finansiškai, 6,4 proc. skirtų laiko savanoriškai veiklai, padedančiai integruoti pabėgėlius į visuomenę.
A. Medalinsko nuomone, Lietuvoje vyraujanti įtari pozicija pabėgėlių, ypač iš islamo šalių, atžvilgiu, yra visiškai natūrali reakcija. Anot jo, mūsų valstybė, skirtingai nei Lenkija, Čekija, Slovakija, Rumunija, Bulgarija, iki šiol neturėjo progos susipažinti su islamo kultūra ir gyveno tarsi uždaroje saloje.
„Lietuva nepratusi prie įvairių kitų religijų, tautybių – mūsų uždarumas yra akivaizdus“, – sako politologas.
Kita vertus, anot jo, Lietuvos bėda, kad ji vis dar nesuformavusi savo pačios identiteto.
„Kaip mokysime pabėgėlius Lietuvos istorijos, kai dar patys aiškiai jos nesuvokiame? Kokios lietuvių kalbos mokysime, jei šiandien diskutuojame, kokias raides priimti į abėcėlę? Kokios teisės, jei Lietuvos požiūris į teisę, kaip ir Konstituciją, įtarus? Kokioje dar valstybėje pirmąją atvykusią pabėgėlių šeimą apstotų su kameromis ir mikrofonais? Valstybės, turinčios stuburą, į migraciją žvelgia kitaip nei Lietuva, kuriai pabėgėlių integracija taps didžiuliu iššūkiu“ – mano A. Medalinskas.
Pasak jo, Lietuvai skirtoji 1105-ių pabėgėlių kvota nėra didelis skaičius. Reikia įvertinti, kad šis skaičius gali kelis kartus išaugti jau vien dėl to, kad Afrikos, Artimųjų Rytų tautos pasižymi tvirtomis giminystės tradicijomis.
Kodėl naikinami dokumentai?
Politologas neabejoja: pavasarį ES laukia naujas ir veikiausiai dar didesnis pabėgėlių antplūdis. Ar Europa tam pasirengusi? A. Medalinsko nuomone, dabar svarbiausias ES tikslas – atskirti karo pabėgėlius nuo ekonominių migrantų arba, kas būtų dar liūdniau, turinčiųjų kitų tikslų.
Primenantiesiems, kad Antrasis pasaulinis karas iš Lietuvos irgi privertė pasitraukti daugiau nei 60 tūkst. žmonių, tad lietuviai turėtų suprasti pabėgėlių padėtį, A. Medalinskas turi klausimą.
„Tarp labai didžiulės dalies pabėgėlių, šiandien plūstančių į Europą, ir žmonių, iš Lietuvos traukusių į Vakarus, yra tai, kad mūsiškiai savo dokumentų nenaikino. Tikri pabėgėliai stengsis bet kokia kaina išsaugoti savo tapatybės įrodymą. Jei pabėgėliai iš karo zonos sugeba atsivežti ne vieną telefoną ir pinigų, bet neišsaugo dokumentų, jei pamatę gelbėtojų sraigtasparnius jūroje apverčia valtis, ar tikrai jie yra tie, kuriems reikia rodyti atjautą?“ – svarsto Rytų Europos studijų centro analitikas.