Mūsų saugumu besirūpinančios tarnybos praneša, kad yra keletas sričių, kur ta veikla ypač aktyvi. Tai – istorija, kariuomenė, narystė NATO, energetika, kultūra, sportas. O tikslas – suformuoti sau palankią nuomonę ir netgi paveikti žmonių elgesį, priversti mus suabejoti savo vertybėmis.
Nors tas propagandinis karas vyksta jau ne pirmi metai, jis visai nesilpnėja, ištisus metus propaganda pateikiama, kaip Rusijos žiniasklaidos platinamos naujienos. Krašto apsaugos ministerijos Strateginės komunikacijos departamentas jau ne vienus metus stebi ir mėgina apginti visuomenę nuo tokių atakų. Dabar jau buvęs šio departamento direktorius pulkininkas Saulius Guzevičius – „Savaitės“ laidoje.
– Jeigu šiandien būtų pamėgintas Lietuvoje įgyvendinti toks hibridinio karo planas, kaip atsitiko Kryme – mūsų tautiečius puola, engia, mes einame jų ginti – dabar pasiteisintų?
– Pati provokacija, žinoma, galima, tačiau klausimas, kokia būtų reakcija į šitą provokaciją. Jeigu mes būtume pakankamai gerai pasiruošę, būtų priimti ryžtingi sprendimai, tai galbūt pasekmės tos provokacijos būtų labai žalingos patiems jos organizatoriams.
– Sakote, jei mes būtume pasiruošę ar mes šiandien pasiruošę?
– Apie tai buvo nemažai diskusijų, ir aš neabejoju, kad mūsų piliečiai yra tikrai pajėgūs atsirinkti, tačiau klausimas – ar jie turi laiko atsirinkti? Klausimas, ar jie turi laiko domėtis, kur yra tikra informacija, o kur yra dezinformacija? Tam reikia pakankamai nemažai žinių. Tam, kad sugebėtum iškart išrūšiuoti tą pateikiamą informacijos srautą.
– Tai prašome pateikti pavyzdžių, kai mums buvo pateikta tokia informacija, kuri yra neva yra naujiena, oficiali, bet iš tiesų tai buvo informacinė antis, suklastota informacija?
– Vienas iš pastarųjų ryškesnių dezinformacijos pavyzdžių buvo, kai Rytų televizijos rodė interviu su politikais, kurie teigė, kad 1991 metais Lietuvos TV bokštas buvo atakuojamas rusų specialiųjų dalinių dėl to, kad Lietuvos televizija visais kanalais transliavo kvietimus žudyti rusakalbius Lietuvoje. Ir dėl tos priežasties jie užėmė TV bokštą. Na, ir, žinoma, yra tvirtinama, kad tos aukos yra mūsų pačių nužudyti žmonės, kad mes galėtume vėliau apkaltinti Rusiją. Neva Sausio 13-ąją patys Lietuvos savanoriai ar, suprask, specialiosios tarnybos, kurios dar tik kūrėsi tuo metu, tiesą pasakius, ir šaudė į savus tautiečius, savus piliečius. Tam buvo organizuotas tikrai geras atsakas, tačiau tai yra ryškus pavyzdys bandymo manipuliuoti visuomene. Manipuliuoti tais žmonėmis, kurie tuo metu dar net nebuvo gimę, kurie tų įvykių nematė. Kitas pavyzdys – nuolat transliuojama iš Rytų informacija tiek savai auditorijai, tiek mūsų dėl viduramžių – neva mes net nesame lietuviai. Ir ne mes sukūrėme Lietuvos valstybę savo laiku. Ir tokiu būdu vedama prie teritorinių pretenzijų. Ir pradedama kalbėti net politiniame lygmenyje, kad Vilnius iš tiesų turėtų priklausyti Baltarusijai.
– Paskutiniuoju metu buvo daug konkrečių pavardžių minima, konkrečių asmenų ir jie visi buvo susiję su mūsų „žaliukais“, su pokario partizanais. Tiesą pasakius, įsižiūrėjus, galima atrasti, kada tas kyla, su kuo tai susiję. Ar čia jau mūsų paranoja?
– Užuomazga šitos kampanijos, be abejo, buvo aktyvuota ir bandoma koordinuoti iš Rytų pusės. Į tai pasijungė, deja, ir dalis mūsų piliečių. Kartais tiesiog neturėdami pakankamai informacijos. Kartais tiesiog jie būna suklaidinami, jiems būna pateikiama dezinformacija ir jie, deja, ja pasinaudoja tarytum tikrais faktais. Ir mes net gauname tokią situaciją NATO žargonu vadinamą „blue on blue“, kai du draugiški daliniai, tiesiog neatpažinę vienas kito, apsišaudo tarpusavyje. Tai mes čia turėjome tokių situacijų, kai mūsų piliečiai, mūsų apžvalgininkai būdavo dezinformuojami.
– Mes visą laiką su jumis kalbame apie informaciją, bet yra dar viena tokia sritis, t.y. kultūra. Ir Lietuvoje paskutiniu metu, jeigu pasižiūri į anonsus per TV, tai beprotiškai daug rusų atlikėjų važiuoja čia, į Lietuvą. Ir dabar netgi, sakyčiau, kažkoks suintensyvėjimas yra.
– Mes turime pakankamai faktų, kad galima būtų teigti, kad galima būtų daryti labai rimtą prielaidą, kad tai yra gerai organizuota kampanija. Ir finansiškai ji gerai organizuota, kad mūsų piliečiams, kurie yra tame versle, būtų naudinga atsivežti ansamblius būtent iš Rytų. Ir finale mes tiesiog turime įspūdį, žiūrėdami reklamas per TV, nes jos labai dažnos ir labai ilgai kartojamos, kad mes esame, bent jau popkultūroje arba subkultūroje, visai ne ES, o tarsi senoje sovietinėje erdvėje.
– Žinau, kad išvykote į Briuselį, į NATO ir ten dirbsite kažką panašaus, tokiame pačiame strateginės komunikacijos padalinyje. URM ministras Linas Linkevičius visai neseniai sakė, kad NATO pralaimi šitą informacinį karą. Ar jūs sutinkate su tuo?
– Iš tiesų Vakarų kolegos labai vėlai pradėjo suprasti ir atkreipti dėmesį į tą didžiulę propagandinę kampaniją, vykstančią iš Rytų. Iš tiesų pradžioje tai nebuvo suprantama, paskui tai buvo sunkiai atpažįstama ir atsirenkama. Dabar situacija keičiasi.
– Visai neseniai jūs esate prasitaręs apie tai, kad jūsų tarnyba rengia naują strategiją informaciniame kare.
– Ši strategija daugiau yra pasiūlymų paketas, pasiūlymų ir rekomendacijų, kurios sudaro įvairių programų ir produktų visumą. Pagrindinė kalba – apie edukaciją, apie propagandos dekonstravimą. Dalis šių projektų jau vyksta, ir labai sėkmingai. Situacija pas mus yra gerėjanti ir visuomenė pas mus tampa vis sąmoningesnė. Vienas iš svarbių dalykų ir perkeltine, ir tiesiogine prasme yra burtis po Vyčio vėliavomis. Nes po šiomis vėliavomis Lietuvos piliečiai, ar senovėje pilėnai, kaip jie buvo vadinami, jie kovojo už Lietuvos interesus nesvarbu, kokios tautybės jie būtų. Tai buvo ir karaimai, ir lenkai, ir totoriai, ir rusai, ir lietuviai, ir jie tą darė labai sėkmingai, kai jie buvo vieningi. Palinkėčiau to mūsų valstybei.
– Pone pulkininke, labai ačiū už šitą pokalbį.