Problema – karvės

Daugiavaikės šeimos, kurioje vyriausiajai dukrai yra vos 11 metų, tėvas Aleksandras DELFI parašė laišką, kai perskaitė portale publikuotą istoriją, jog socialinę paramą gaunanti mama valstybei privalėjo grąžinti 250 eurų gautų pašalpų už tai, kad už kelioliką eurų pardavė kelis padėvėtus mažylės rūbelius.

„Geriausiai gyvena geriančios šeimos, nes jas viskuo remia, padeda. O dar nors kiek dirbančias šeimas smaugia, atimdami paskutinius centus. Labai norėčiau, kad tai išgirstų valdininkai, nes labai gražiai jie kalba, kad kaime visi prasigėrę, pašalpininkai, niekas nenori dirbti. Bet tiesa kitokia: jei tu dirbi, gauni mažesnę socialinę paramą, kam visa tai?“ – retoriškai klausė Aleksandras.

Radviliškio rajono viename kaime gyvenanti daugiavaikė šeima turi 3 hektarus žemės ir dvi karves. „Jos mums ir kelia daugiausiai problemų. Jas galime laikyti tik kaip papūgas ar kitą naminį gyvūnėlį, nes gautos pajamos už pieną yra priskiriamos pajamoms ir ta dalimi yra mažinama socialinė parama. Tačiau gyvulius juk reikia šerti, kainuoja ir veterinaro paslaugos. Visus pinigus, gautus už parduotą pieną, praktiškai išleidžiame karvių priežiūrai, bet į tai niekas neatsižvelgia“, – aiškino pašnekovas.

Jis skaičiavo, kad jei nieko nedarytų, jo šeima kas mėnesį gautų apie 600 eurų socialinių pašalpų. Tačiau pastarąjį ketvirtį socialinės paramos dydis per mėnesį siekė 437 eurus, nes buvo išminusuotos už parduotą pieną gautos pajamos.

„Neseniai tvarkiusi dokumentus dėl socialinės paramos gavimo kitų metų pirmuosius tris mėnesius Kadangi spalį, lapkritį ir gruodį gavome ES išmokas už dirbamą žemę, pardavėme daugiau pieno, nes karvės apsiveršiavo ir jo davė daugiau, tai išminusavus visas šias pajamas, socialinė parama mūsų septynių asmenų šeimai kitus tris mėnesius bus po maždaug po 130 eurų“, – skaičiavo Aleksandras.

Lenda į skolas

Jei būtų jo valia, karves jis parduotų ir gyventų tik iš socialinių pašalpų.

„Tačiau visi mūsų vaikai yra mažamečiai, jiems reikalingas pienas. Be to, įdomiausias dalykas ir tas, kad jei karvė paseno, jos jau niekada nepakeisi kita. Pardavus senąją, turėsi nurodyti pajamas, ir jos bus atimtos iš pašalpos. Tad kitos karvės tiesiog neturėsime pinigų nusipirkti. Anksčiau, kai galiojo kiti teisės aktai, parduodavai seną karvę, kažkiek pridėdavai ir jauną įsigydavai. Dabar tas vienintelis žodis „pajamos“ atima iš vaikų taip sunkiai uždirbtus centus“, – situacijos absurdiškumą apibūdino Aleksandras.

Jis svarstė, kad pakankamai teisinga, kad iš socialinės paramos dydžio yra išminusuojamos už parduotą pieną gautos pajamos. „Tačiau visur turi būti sveikas protas. Galėtų būti nustatyta tam tikra suma, kurią galėtų palikti gyvulio priežiūrai. Mums sunkiausias laikas yra ruduo, kai reikia pasiruošti pašarus karvėms, nuimti derlių, paruošti vaikus mokyklai, o ir žemę rudenį reikia suarti. Iš pašalpų padaryti to neįmanoma, tenka lįsti į skolas. Kada jas grąžinsime, sunku įsivaizduoti, nes dėl metų pabaigoje padidėjusių pajamų, sumažės socialinė parama, todėl vos galą su galu sudursime“, – neslėpė pašnekovas.

Parduotų nevažiuojantį automobilį – nuostoliai

Jis įvardijo ir dar vieną absurdišką situaciją. Šeima turi 30 metų senumo automobilį, kuris jau seniai nebevažiuoja.

„Jį nusipirkome, kai susitaupėme pinigų iš tų pačių skiriamų socialinių pašalpų. Tačiau negalime jo parduoti pigiau nei pusė jo vertės. Šiuo metu jo skaičiuotina vertė yra apie 460 eurų. Už tiek niekas nepirks nevažiuojančio automobilio. Vienintelis jo kelias – į metalo laužą. Tačiau už jį gausime tik kokį 100 eurų, o oficialiai turėsime parodyti, kad gavome 230 eurų, tada ta suma mums sumažins socialinę paramą. Jei parduotume už 100 eurų ir niekam nesakytume, o kaimynai įskųstų, tada išvis netektume socialinės paramos ir dar reikėtų grąžinti gautą per tris mėnesius Todėl nieko nelieka, kaip automobilį tiesiog palikti patvoryje ir teršti gamtą“, – pasakojo Aleksandras.

Pajamų jis galėtų ir užsidirbti, nes yra medžio drožėjas, turi tautodailininko statusą.

„Tačiau susiduriu su nuolatiniu gąsdinimu, kad jei parduosiu kokį medžio drožinį, nedeklaruosiu pajamų, tada neteksiu visai šeimai priklausančių pašalpų. Tarkime, iš gautos socialinės paramos nusiperku medžiagų, padarau medžio dirbinį, vežu, parduodu, gautas pajamas parodau savivaldybėje, jos automatiškai bus atimtos iš socialinės paramos ir daugiau jau niekada nebeturėsiu, už ką kitų medžiagų nusipirkti, nes juk su tokiu „verslu“ lendi tik į minusą. Tiesiog paprasčiausiai nematau jokios galimybės gyventi geriau, jei dirbsi, stengsiesi. Akivaizdu, kad šiuo metu geriausiai gyventi iš pašalpų, nelaikyti jokio gyvulio nelaikyti, neturėti žemės ir nieko nedirbti. Tada visą pašalpą galėsi panaudoti maistui, vaikams, nes dabar tenka iš atžalų atimti, duoti jiems mažiau, kad galima būtų išlaikyti karves, apdirbti žemę“, – karčią tiesą įvardijo pašnekovas.

Įstatyme trūksta logikos

Radviliškio rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėjas Darius Brazys paaiškino, jog visus socialinės paramos skyrimo ir skaičiavimo atvejus reglamentuoja Piniginės paramos įstatymas, o savivaldybėms privalu juo vadovautis.

„Kai kuriais atvejais tame įstatyme trūksta logikos, tačiau viename teisės akte negali būti numatyti visi atvejai, o jų tikrai yra įvairių. Pripažįstu, jog kai kurais atvejais gali susidaryti toks vaizdas, jog geriau nieko neveikti, gauti socialines pašalpas, nes jei tik pabandysi užsidirbti papildomų pajamų, gausi per nagus“, – pripažino D. Brazys.

Jis pritarė, jog minėtos daugiavaikės šeimos istorija, kaip gautos pajamos už parduotą pieną atimamos iš socialinės paramos, prasilenkia su logika, nes gyvuliams išlaikyti tikrai reikia pinigų, tačiau teisės aktais esą visiems vienodi.

D. Brazio nuomone, jau geriau dviem suaugusiems šeimos nariams eiti dirbti, nors ir už minimalų atlyginimą, tada pajamos bus tokios pačios, kaip ir priklausanti socialinė parama, tačiau darbo pajamų niekas nemažintų, nepaisant to, jog žmogus užsidirbtų ir papildomai, pavyzdžiui, pardavęs pieną.

„Mielai eičiau dirbti, bet kaime darbų nėra, o iki miesto 30 km. Todėl pusę atlyginimo, kuris yra minimalus, tektų išleisti kelionei“, – paaiškino Aleksandras.

D. Brazio nuomone, Lietuvoje būtų idealu pritaikyti modelį, kokį dabar planuoja Suomija. „Nustatomas minimalus socialinės paramos dydis šeimai ir jis nekinta, nepaisant to, ar šeima gauna papildomų pajamų. Tai būtų socialiai teisinga, žmonės būtų skatinami stengtis, nes nebijotų, kad jų socialinė parama sumažės. Tačiau viską lemia valstybės galimybės“, – kalbėjo D. Brazys.