Vargu ar kada anksčiau Lietuvos visuomenėje, žiniasklaidoje ir ekspertų pasitarimuose buvo kilusios tokios audringos diskusijos, nors šarvuočiai dar net nenupirkti.
Pati šarvuočių įsigijimo istorija parodė kelis įdomius dalykus, kurių nebuvo pasitaikę iki šiol. Netrūko ir naujovių, skandalų, tradicinių pavirkavimų, kodėl pasirenkama viena ar kita priemonė.
Viešumas, kurio taip trūko
Kai prieš kelerius metus Krašto apsaugos ministerijoje (KAM) buvo pristatytas planuojamų įsigijimų sąrašas, aukščiausioje prioritetų pakopoje buvo įrašyti būtent šarvuočiai.
Daug kam toks sprendimas ne ypač patiko, turint omeny, kad Lietuvos gynybos finansavimas tuo metu buvo antroje vietoje nuo galo, po Liuksemburgo, o itin brangus pirkinys – tam iš anksto planuota atseikėti šimtus milijonų eurų – kėlė nemažai abejonių.
Neslėpsiu, abejojau ir pats. Mat, kariuomenei trūko daugybės, regis, reikalingesnių dalykų – pėstininkų ginkluotės ir ekipuotės, prieštankinių, priešlėktuvinių ginklų. Tačiau kilusi krizė Ukrainoje ir vėliau prasidėję karo veiksmai greitai išsklaidė abejones – tiek dėl gynybos finansavimo, kuris auga ir augs kitąmet, tiek dėl gerai apsaugotų ir ginkluotų šarvuočių.
Iki šiol vykę didesni ar mažesni įsigijimai visuomenei dažniausiai būdavo pristatomi lakoniškai, be didesnių diskusijų ar juo labiau be VGT įsikišimo. Kaip pavyzdžius galima prisiminti išminavimo, patrulinių laivų bei logistinių sunkvežimių įsigijimus.
Neatsitiktinai, mat, nei žiniasklaidoje, nei visuomenėje iki tol beveik nepasirodydavo konstruktyvios kritikos bei diskusijų, mat nei KAM ar kariuomenė nebūdavo linkusi itin atvirai dalintis informacija, nei būdavo gebančių, norinčių ar galinčių laisvai bei kompetentingai reikšti nuomones.
Išskirtiniais atvejais būdavo apsiribojama ne visai kompetentingais, dažniausiai jau buvusių kariškių ar politikų paburbenimais, o žurnalistus dažniausiai domindavo paprasčiausi aspektai, tokie kaip kaina.
Bet kokie bandymai gilintis būdavo nugesinami gana primityviais patikinimais, kad to esą „reikalauja NATO, tokie yra NATO standartai“.
Taip vos nenutiko ir su šarvuočių įsigijimo istorija, kai iš pradžių kai kurie aukšti karininkai bei KAM atstovai ėmė rodyti palankumą Lenkijoje pagal Suomijos „Patria“ licenciją gaminamiems šarvuočiams „Rosomak“. Mat pėstininkų kovos mašinai surašyti reikalavimai buvo minimalūs – tokius kaip tik atitiko pigiausias ir Lietuvoje lyg tyčia neoficialiai jau pademonstruotas „Rosomak“.
Tačiau galiausiai, žiniasklaidoje kilus pasipiktinimui bei spaudimui Lietuvos karo akademijoje buvo surengta pusiau vieša diskusija, o po šio įvykio imta kalbėti ne apie vieną, o apie 12 pasiūlymų iš skirtingų gamintojų.
Pasisakyti galėjo ne tik aptakiai kalbantis Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, bet ir kariai. Lietuvos kariuomenės vadas, generolas leitenantas Jonas Vytautas Žukas neslėpė savo palankumo „Boxer“, kurio gamintojai savo pačių iniciatyvą šarvuotį pristatė viešai – tiek Pabradės poligone, tiek Vilniuje, per surengtą industrinę dieną.
Kiti gamintojai tokio agresyvaus reklamavimosi, regis neplanavo, mat nematė reikalo – nemanyta, kad dar neprasidėjęs šarvuočių konkursas virs kažkuo panašiu į „Metų automobilio“ varžybas.
Viešas diskusijas „paskanino“ žiniasklaidoje pasirodę straipsniai bei antraštės, leidžiančios sudaryti įspūdį, kad jau pasirinktas vokiečių siūlomas „Boxer“ variantas.
Kitų gamintojų atstovai suskubo savus šarvuočius reklamuoti žiniasklaidoje – didžiausiame šalies dienraštyje viena po kitos pasirodė užsakytos reklamos per visą puslapį . Iki tol anksčiau niekada nėra buvę, kad laikraščiuose būtų reklamuojama Lietuvai skirta ginkluotė.
Galiausiai ginčus „papuošė“ buvusio Lietuvos kariuomenės vado, generolo Valdo Tutkaus, atstovavusio Lietuvos gynybos ir saugumo pramonės asociaciją (LGSPA) pareiškimai bei dramatiškas pasiraukimas iš LGSPA direktoriaus pareigų.
V. Tutkus ėmė kvestionuoti kariuomenės vado pasirinkimą ir tikino, kad „Boxer“ esą bus 35 proc. brangesnis, nei kiti, o bendra kaina sieks 0,5 mlrd. eurų. Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo melas, mat brangesnis buvo „Nexter“ pasiūlymas, o KAM pateikė netikslius duomenis, įvardydami „Boxer“ kainą.
Dalies įmonių atstovai bei ekspertai socialiniuose tinkluose ėmė viešai piktintis neva blogu kariuomenės vado pasirinkimu, muštis į krūtinę, kad Lietuvos įmonės esą gali tiekti dalis šarvuočiams ar netgi patys juos surinkinėti, mat šarvuotis esą tėra „primityvus gaminys“. DELFI paviešinus galimai korupcinę schemą buvo atidėtas ir VGT sprendimas dėl šarvuočių.
Daugiau skaidrumo ir supratimo
Tokiu būdu viešumas ne tik prikaustė įvairių institucijų, žiniasklaidos bei visuomenės dėmesį ir antrą sykį užkirto kelią galimiems neskaidriems susitarimams, bet ir parodė, kad Lietuvoje daugėja supratimo apie karinius įsigijimus, jų bei skaidrumo svarbą.
Tai, jog šarvuočių įsigijimo klausimą nuspręsta patikėti VGT, o derybas vesti per tarptautinę organizaciją OCAR rodo, jog išties norėta išvengti korupcijos skandalų. Su šarvuočių įsigijimu į skandalus anksčiau buvo įsivėlusios Kroatijos ir Slovėnijos vyriausybės.
O pasitvirtinus tikimybei, kad maždaug 400 mln. eurų sandoris privilios norinčiųjų „pasišildyti“ prie tokios sumos neliko kito kelio, kaip atvirai kalbėti apie įsigijimo svarbą.
Už įsigijimus atsakingiems žmonėms, priklausomai nuo jų interesų, turėjo būti malonu ar stebėtina, kad Lietuvoje viešojoje erdvėje kalbama jau ne vien tik primityviomis kategorijomis „kiek mums tai kainuos“ ir „geriau įsigykime x arba y priemonių už tą sumą“.
Žinoma, tokių kalbų, bei pareiškimų apie vėjais švaistomas lėšas netrūko ir netrūks – čia aktyviai reiškiasi ne tik mėgėjai, kurie, kaip trys milijonai krepšinio ekspertų, gali patarti kur geriau investuoti pinigus Krašto apsaugos sistemoje, bet ir profesionalai.
Būtent todėl KAM surašytuose reikalavimuose šarvuočiams nurodoma, kad jie turėtų būti 5-ojo saugumo lygio (atlaikančio artilerijos sviedinių skeveldras ir sunkiųjų kulkosvaidžių ugnį) bei turėti ugnies galią.
Jei Ukrainos karas ką ir parodė, tai, kad vieni ir prastai aprūpinti pėstininkai, neturintys geros ugnies paramos bei saugių šarvuočių mūšio lauke turi galimybę tapti herojais – bet dažniausiai žuvusiais herojais. Tiek senais, sovietinės gamybos šarvuočiais, tiek naujais, jau ukrainietiškais šarvuočiais ar tiesiog visureigiais važinėję ukrainiečiai dažnai įvairiomis priemonėmis stengdavosi padidinti savo transporto priemonių saugumą, lituodami įvairias papildomas plokštes prie šarvų. Dažniausiai nepadėdavo.
Iš kelių kilometrų atstumo priešininko techniką galintys naikinti šarvuočiai, galintys pergabenti karių skyrių gali turėti esminį pranašumą, net jei „anot popieriaus“ priešininkas turi dešimtis kartų daugiau kovinės technikos priemonių.
Išgirti specialiųjų operacijų pajėgų kariai arba mobilūs, lengvaisiais visureigiais lakstantys bei nešiojamus prieštankinius bei priešlėktuvinius ginklus turintys kariai turi savų privalumų ir jų nepaneigsi. Tačiau jie taip pat yra riboti – lengvas pėstininkas yra geras taikinys . Bet kuris karas, kuriame naudojama artilerija bei aviacija labai greitai parodo minėtus ribotumus.
Galiausiai dažnai pamirštama, kad moderniais šarvuočiais Lietuvos kariuomenės pėstininkams gali tekti ginti ne tik savo šalį, bet ir kurią nors kitą NATO sąjungininkę. Įsivaizduokite, jei į Danijos mechanizuotąją brigadą Lietuva deleguoja vien motociklais ar visureigiais lakstančius pėstininkus – vargu ar danų generolai būtų sužavėti bei patikėtų lietuviams rimtas užduotis.
Kita vertus, išaugęs Lietuvos krašto apsaugos biudžetas leis ir toliau vystyti Specialiųjų operacijų pajėgas bei atnaujinti eilinių pėstininkų ginkluotę bei ekipuotę, net ir vykdant šarvuočių įsigijimus.
Sąjungininkai ir kokybė
Po VGT posėdžio pažymėta, kad „Boxer“ pasirinktas dėl geriausio kainos ir kokybės santykio, bei kitų kriterijų, tokių, kaip ugnies galia, šarvuočio saugumas bei pristatymo laikas, atsarginių dalių prieinamumas. Išties, daugelis nesusimąsto, kad šiuolaikinėje kariuomenėje logistika yra ypač svarbus aspektas – joks šarvuotis nevažiuos, nešaudys, jei neturės atsarginių dalių, šaudmenų, degalų ir pan.
Vokietijos bendrovės pasiūlytas šarvuotis pasižymi moduline konstrukcija, tad net ir patikėjus dalį galimų remonto, atsarginių dalių gamybos darbų vietos įmonėms, Vokietijoje jau yra paruoštos ir lengvai atgabenamos, surinktos atsarginės dalys.
Kita vertus, dėl kintančios arba svyruojančios Vokietijos pozicijos Rusijos atžvilgiu neretai minimas ir geopolitinis motyvas: esą vokiečiai lietuvius lemiamu momentu išduos, atiduos rusams ir netieks atsarginių dalių ar pačių šarvuočių.
Tokių abejonių NATO sąjungininkės ryžtu dabar aptarinėjimas užimtų daug laiko, tačiau užtenka pasakyti, kad atsisakymas pirmiausiai smogtų reputacijai, kurią Vokietijos bendrovės stengiasi išlaikyti. O kai sutepa – kyla niekam nenaudingi skandalai, kurių tiek vyriausybė Berlyne, tiek bendrovės būtų linkusios išvengti.
Iš alternatyvių pasiūlymų nė vienas šiuo požiūriu nepasirodė parankesnis. Tiek Prancūzijos „Nexter“ pasiūlyto VCBI, tiek Suomijos „Patria“, tiek GDELS „Piranha V“ tiekimo užtikrinimu pagal tą pačią logią galima abejoti. JAV pateiktas pasiūlymas – modernizuoti „Stryker“ modeliai geopolitiniu atžvilgiu būtų buvę itin viliojantis variantas, tačiau netiko dėl kitų priežasčių: amerikiečiai dar net neturi ką realiai pasiūlyti, nors jau yra įvardiję įspūdingą sumą, o galutinį produktą pradėtų teikti tik po 4 metų.
JAV pagal dvišalius susitarimus ir taip yra įsipareigojusios Lietuvai, čia ketina dislokuoti savo techniką, o gal ir karius, todėl papildomai pasirinkus „Stryker“ Lietuva būtų ne itin daug laimėjusi. Tuo tarpu iš Vokietijos perkant tiek savaeiges haubicas PzH2000, tiek „Boxer“ Berlynui Vilnius siunčia rimtą signalą – lietuviai rimtai vertina sąjungininkus vokiečius ir laukia jų didesnio indėlio čia.
Kita vertus, labai svarbu pažymėti tai, kad Lietuva pagaliau pralaužė bendradarbiavimo gynybos srityje su Izraeliu ledus. Kad ir netiesiogiai. Iki šiol Lietuvos ir Izraelio bendradarbiavimas apsiribodavo sąsajomis su ne visai maloniais prisiminimais, susijusiais su Holokaustu, žydšaudžiais lietuviais, žydų turtu ir pan.
Padaugėjus skrydžių į Izraelį, pasirodžius daugiau proizralietiškų straipsnių žiniasklaidoje, itin aktyviam ambasadoriui atidarius Izraelio ambasadą Vilniuje kartu pagyvėjo ir pragmatizmu paremtas bendradarbiavimas.
Tai, jog Lietuva pasirinko izraelietišką pabūklą bei izraelietiškas prieštankines raketas „Spike“, žymi naują dvišalio bendradarbiavimo puslapį. Jau kiek anksčiau Izraelio bendrovė “Elbit” padėjo modernizuoti Lietuvos kariuomenės naudojamus 120mm minosvaidžius.
„Spike“ – naujas kokybinis šuolis, užpildant vidutinio nuotolio prieštankinės ginkluotės spragas. Turint omeny, kad kiekvienas iš 84 šarvuočių turės po vieną paruoštą ir greičiausiai bent kelias rezerve esančias raketas „Spike“ galima nesunkiai apskaičiuoti kokį kiekį tankus galinčių sunaikinti raketų įsigyja Lietuva.
Izraelis garsėja patikimomis ir moderniomis ginkluotės sistemomis, kurios sutekia pranašumą prieš bet kurį priešininką mūšio lauke, jei tik, žinoma, patys minėtų ginkluotės sistemų naudotojai išmokyti deramai jomis naudotis.
Pavyzdžiui Saudo Arabija bei Jungtiniai Arabų Emyratai turi dideles kariuomenes, kurios apginkluotos naujausia vakarietiška bei rusiška technika. Tačiau nemokėdami kariauti arabai šiuo metu gėdingai pralaimi Jemene basakojams husių sukilėliams, kurie dažniausiai ginkluoti paprastais šaulių ginklais.