Pilietinės visuomenės instituto „Civitas“ direktorė Ieva Petronytė siūlo dvi išeitis – mokyti kurti ryšius jau mokyklose, skatinti dialogo kūrimą tarp žmonių ir bendruomenių. Visa kita padarys žmogiškas noras bendrauti.

- Terminas bendruomenė atrodo aiškus, tačiau sunkiai apibrėžiamas. Kaip jūs įvardinate bendruomenę?

- Bendruomenės sąvoką reikėtų vertinti plačiau, nei esame įpratę. Tai žmonės, kurie susijungę į tam tikrą grupę, ir turintys bendrą savimonę. Jie suvokia save ir aplinkinius, kaip tos bendruomenės narius, siekia bendrų tikslų.

Norėčiau, kad galvotume ne tik apie geriausiai matomas vietos bendruomenes, bet apie platesnę šios sąvokos reikšmę valstybės kontekste. Lietuva ir bet kuri kita valstybė yra bendruomenių visuma, sudaryta iš mažesnių žmonių grupių.

Lietuvoje trūksta bendruomeniškumo jausmo, nes sovietmečiu buvo suardyti įprastiniai ryšiai. Kad tai pasikeistų, reikia skatinti žmones užmegzti kontaktą vieniems su kitais.

Tiesa, reikia tik pirminio impulso, nes kitu atveju rizikuojame sukurti dirbtiną bendruomenę, o tokių bendruomenių ryšiai greit suyra.

Kai tiesiogiai nepažįsti žmonių yra labai sunku jausti jiems artumą. Todėl reikia, jog žiniasklaida ir kiti kanalai padėtų parodyti, jog bendrapiliečiai turi tokias pat vertybes ir yra linkę jungtis ir galvoti, kaip bendruomenė.

Kai jaučiame turį bendraminčių, bendruomenės kūrimas su nepažįstamais žmonėmis yra nepalyginamai lengvesnis. Būtent ryšio su nepažįstamais žmonėmis kūrimas labai svarbus, kai galvojame apie valstybės pilietinę visuomenę.

Norėdami turėti funkcionalią visuomenę, turime skatinti ryšius tarp mažesnių bendruomenių. Didelių inovacijų čia nereikia, pakanka tiesiog bendrauti, todėl iš esmės viskas prasideda nuo dviejų žmonių ryžto bendrauti.

Žvelgiant kiek plačiau, galima teigti, kad visuomenės gerovė priklauso nuo žmonių noro bendrauti tarpusavyje.

- Kokiomis priemonėmis galima kurti bendruomenes?

- Tiesa ta, kad bendruomenių kūrimasis turėtų būti organiškas procesas. Dirbtinai kuriamos žmonių grupės retai būna tvarios ir greit suyra.

Tačiau Lietuvoje to reikia, nes mūsų šalies atveju situacija sudėtinga. Sovietmečiu įskiepyta nepasitikėjimo kultūra labai apsunkina žmonių bendravimą. Natūralu, kad nepasitikint aplinkiniais, labai sunku rasti bendrų sąlyčio taškų.

Todėl mums reikia iniciatyvos ir to pirminio paskatinimo. Tiesa, paskata neturi būti tikslas, nes taip būtų užgožiamas natūralus bendravimas. Užtenka tik postūmio, nes žmonės yra linkę bendrauti. Būtent tada geriausiai ir formuojasi bendruomeniškumo jausmas.

Žinoma, kad bendruomenė būtų natūrali, žmonės turi turėti priežastį bendrauti. Kad būtų norima palaikyti ryšį, turi egzistuoti bendras tikslas ir bendros vertybės, kurias norėtųsi ginti.

Todėl kontakto atradimas ir jo parodymas yra labai svarbus. Ypatingai kai kalbame apie didesnes, visuomenės masto bendruomenes.

- Kokį vaidmenį bendruomeniškumo ugdyme atlieka švietimo sistema?

- Didelį, nes didelė dalis besiformuojančios asmenybės pasaulio suvokimo atkeliauja ne tik iš šeimos, bet aplinkos, kurioje žmogus bręsta. Todėl švietimo sistema turi visas galimybes formuoti bendruomeniškumo pagrindus, nuolatinį galvojimą apie šalia esančius žmones, atsakomybę ir vertybių sistemą.

Darželiuose, universitetuose ir mokyklose žmonės turėtų išmokti būti bendruomenės nariais. Jei kiekvienas mokinys traktuojamas kaip individas ir nė kiek nesistengiama dirbti su vaikų grupėmis, formuojant jų tarpusavio bendravimo įgūdžius, kalbėti apie bendruomeniškumo kūrimą sunku.

Žinoma, turi būti ugdomi laisvi žmonės, tačiau jie turi mokėti bendrauti ir veikti vardan bendro tikslo.

Todėl sakyčiau, kad mokyklų vaidmuo šiame kontekste yra kritinis. Pirminis paskatinimas, apie kurį kalbėjome prieš tai, galėtų atsirasti dar mokykloje, kur jauni žmonės pradėtų jaustis esą didesnės grupės dalis. Žinoma, reikalingas ir valstybės institucijų ir privataus sektoriaus dėmesys žmogiškųjų ryšių formavimui.

Be suvokimo, kas yra visuomenė, neturėsime mažų bendruomenių ir atvirkščiai. Geriausia būtų, kad žmonės įsisąmonintų, kad veikdami grupėje, jie gali pasiekti daugiau. Dar daugiau, supratus, kad sukūrus bendruomenes, galima susivienyti ir dirbti su kitomis bendruomenėmis bendro tikslo vardan, jau galima kalbėti apie stiprią visuomenę.

Tarptautinių profesionalų tinklas Global Lithuanian Leaders ir advokatų kontora TRINITI daugiau spendimų šia tema atrasti pakvietė mokslo, politikos ir verslo atstovus, kurie diskutuos gruodžio 14 d. pirmadienį, 18:45 val. per Delfi TV transliuojamame renginyje.

„Lietuva, quo vadis?“ diskusijos dalyviai:

Moderatorius - Linas Sabaliauskas, advokatų kontoros TRINITI vadovaujantis partneris

Algimanta Pabedinskienė, socialinės apsaugos ir darbo ministrė;

Robertas Dargis, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas;

Ramūnas Karbauskis, „Agrokoncernas“ vadovas, Naisių projekto sumanytojas, mecenatas;

Ieva Petronytė, Pilietinės visuomenės instituto direktorė;

Andrius Ciplijauskas, Beepart Pilaitės bendruomenės centro įkūrėjas;

Mindaugas Danys - Antakalniečių bendruomenės tarybos narys, socialinis inovatorius.