Paryžiaus teroro išpuoliai privertė Vokietiją palikti šią moralinio komforto zoną ir iš solidarumo su Prancūzija jungtis į „plačią karinę antiteroro koaliciją“ su tokiais prieštaringais tarptautiniais subjektais, kaip Putino Rusija, Iranas, Saudo Arabija ir galbūt netgi Basharas al-Assadas. Kokią kainą teks užmokėti už aljansą su Rusija? Ar moraliai pateisintina ir strategiškai toliaregiška kovoje prieš IS teroristus bendradarbiauti su Putino remiamu Sirijos diktatoriumi?

Daugelį Vokietijos politikos komentatorių nustebino greitas ir ryžtingas šalies vadovybės apsisprendimas siųsti į Siriją 1200 karių, žvalgybinius lėktuvus „Tornado“ ir karinę fregatą „Sachsen“.

Kas privertė Angelą Merkel keisti kursą? Juk kanclerė ligi šiol buvo įsitikinusi, kad karinis Vakarų kišimasis į musulmonų pasaulį tik sužadina kontraproduktyvius refleksus. Vietoj to ji siūlė stiprinti vietines pajėgas: apginkluotos vokiškais ginklais ir apmokytos vokiečių karo specialistų, jos pačios turinčios užtikrinti pavojingiausio pasaulio regiono stabilumą.

Angela Merkel
Foto: AFP/Scanpix

Kaip kandžiai pastebi dienraščio „Welt“ politinio skyriaus redaktorius Robinas Alexanderis, šitokia pozicija buvo patogi, nes tenkino tiek vokiečių rinkėjus, nelinkusius siųsti savo kareivių į svetimus kraštus, tiek ir šalies karinę pramonę.

Vokietijos vyriausybė naująjį kursą motyvuoja pirmiausia solidarumu su Prancūzija. Atsisakyti padėti kaimynei buvo tiesiog neįmanoma po to, kai Europą užgriuvusioje pabėgėlių krizėje Berlynas nuolat primindavo kitiems, jog ES yra ne vien ekonominė, bet ir vertybinė, solidarumo principu grindžiama bendrija. Antrasis argumentas - savigyna, nes ir Vokietija yra „patekusi į IS teroristų kryžminę ugnį“. Valdančioji koalicija vienbalsiai teigia, jog be karinio įsikišimo įveikti IS nepavyks.

„Atsiriboti, išjungti elektrą ir nuleisti žaliuzes, kai teroristai traukia gatvėmis, - taip reikalo neišspręsime“, - karinio įsikišimo priešininkams aiškino Vokietijos užsienio reikalų ministras Frankas Walteris Steinemeieris. „Jei nesukliudysime IS pasiglemžti naujų teritorijų, gali nutikti taip, kad netrukus nebeliks ką sutaikyti,“ - replikavo ministras prisiekusiems taikdariams.

Planuojamų bendrų karinių veiksmų tikslas yra „pristabdyti IS veikimą, sugriauti jos atsitraukimo erdvę ir mažinti jos galimybes organizuoti teroro operacijas,“ - nurodo Vokietijos gynybos ministrė Ursula von der Leyen. Tačiau kaip rasti bendrą veikimo strategiją, kai koalicijos partnerių interesai, pasak savaitraščio „Zeit“ autoriaus Josefo Joffes, kryžiuojasi skersai ir išilgai?

Galimo bendradarbiavimo su Rusija kaina

Pagaliau nėra aišku, kas gi išties tą „plačiąją antiteroro koaliciją sudarys“ ir kas jai vadovaus. Pastarąsias savaites buvo garsiai svarstyti įvairūs jos formatai: nuo „globalios koalicijos“, apie kurią kalbėta kitą dieną po Paryžiaus išpuolių Vienoje vykusioje Sirijos konferencijoje, iki NATO generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo pareiškimų spaudoje, kad prieš „Daesh“ NATO šalys kovos vadovaujamos JAV.

Jensas Stoltenbergas

Penktadienio spaudos konferencijoje paklausta apie Rusijos įjungimą į antiteroro koaliciją, Vokietijos gynybos ministrė paaiškino, kad bendradarbiavimas apsiribosiąs žemiausiu techniniu lygmeniu, - „susitarimais tarp JAV ir Rusijos, kas kur skris, kad oro erdvėje išvengtume incidentų.“
Tačiau tolesnio bendradarbiavimo perspektyva be galo dinamiškame svarstymų procese lieka atvira.

Gruodžio 3 d. Belgrade vykusioje Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) konferencijoje Rusija mėgino perimti koalicijos prieš „Daesh“ iniciatoriaus vaidmenį, į bendrą kovą su IS terorizmu kviesdama 57 organizacijos valstybes. „Turime sukurti platų antiteroristinį frontą, kuriame dalyvautų visos ESBO šalys ir Artimųjų bei Vidurio Rytų valstybės,“ - sakė Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas.

Sergejus Lavrovas
Foto: AP/Scanpix

Lavrovas pristatė Rusiją kaip šalį, kurios paramos kaip tik dabar reikia teroro grėsmę patiriančiam pasauliui. Pavykus suburti naująjį aljansą, Rusija galėtų atsisakyti bendradarbiavimo su ESBO Ukrainoje. „Kyla pavojus, kad sužeista Ukraina taps taip vadinamu „įšaldytu konfliktu“. Putinas šioje srityje yra prityręs. Po pasienio konflikto su Gruzija iš pradžių ten taip pat veikė ESBO misija, bet 2008 metais Putinas bendradarbiavimą su ESBO nutraukė. Nuo to laiko regiono prorusiškas status quo yra realybė,“ - komentavo Rusijos politinį žaidimą Vokietijos radijo žurnalistas Björnas Blaschke.

Istorija (taip pat ir pati naujausia) moko, kad ne vienas Vokietijos politikas linkęs primiršti moralinius principus, kai kalba eina apie gerus santykius su Rusija. Wolfgangas Ischingeris, buvęs Vokietijos ambasadorius Vašingtone ir Miuncheno taikos konferencijos vadovas, dar rugpjūtį žurnale „Focus“ įtaigavo: politinis Sirijos konflikto sprendimas įmanomas tik drauge su Maskva ir Teheranu.

„Ir todėl kai kurie mūsų Baltijos valstybių ir Lenkijos bičiuliai privalėtų suvokti, kad karinis jų saugumo užtikrinimas NATO pastangomis dar neišsemia Rusijos strategijos: be Maskvos Sirijos klausimo neišspręsime, jau nekalbant apie Ukrainos problemą. Nebūtina tapti Putino supratėju, kad tai suvoktum.“

„Ir todėl kai kurie mūsų Baltijos valstybių ir Lenkijos bičiuliai privalėtų suvokti, kad karinis jų saugumo užtikrinimas NATO pastangomis dar neišsemia Rusijos strategijos: be Maskvos Sirijos klausimo neišspręsime, jau nekalbant apie Ukrainos problemą. Nebūtina tapti Putino supratėju, kad tai suvoktum.“

Bendra koalicija su Rusija Vokietijos vadovams, regis, nesukeltų didelio galvos skausmo. Tai pastebi ir kai kurie politikos komentatoriai. Antai Wolfas Schmiese žurnale „Cicero“ apgailestauja, kad dabar Vakaruose nelabai kas begirdi Ukrainoje aidinčius šūvius, nes kova prieš IS rodosi esanti svarbesnė.

Esminius santykio su Rusija pokyčius konstatuoja ir Vokietijos televizijos žinių kanalo „n-tv“ komentatorius Wolframas Weimeris. Pasak jo, dar prieš keletą mėnesių į Vladimirą Putiną buvo žvelgiama kaip į didžiausią saugumo grėsmę, ir ne vien Ukrainai. Jo „neocaristinė politika“ įvarė baimės ne tik visoms kaimynėms, bet ir Vakarams. Bet Sirijos krizėje Putinas ūmai tapo strateginiu partneriu. „Jis reprezentuoja tai, ko nesulaukiame iš JAV: pasaulinę politiką formuojančios galios.“

Barackas Obama, Vladimiras Putinas
Foto: AP/Scanpix

Kai kalba eina apie Vokietijos santykius su Rusija, netikėtai lanksti pasirodo besanti net ir Bažnyčia. Buvusi Vokietijos protestantų vyskupė Margot Käßmann „Bild am Sonntag“ piktinosi naujuoju antiteroro aljansu, delsiančiu bendradarbiauti su Rusija. „Kaip gi be to pasiekti taiką?“ - klausė ji retoriškai, nutylėdama visiems žinomą dalyką: bendradarbiavimas su Putinu neišvengiamai reiškia ir bendradarbiavimą su jo globotiniu Basharu al-Assadu.

Prieš IS – išvien su Assado kariuomene? Ar leistina velnio išvarymui pasitelkti belzebubą?

„Akivaizdu, kad vien bombardavimu IS nepavyks nugalėti. Lygiai taip pat aišku ir tai, kad Europos kariuomenės sausumos pajėgos Sirijoje nekovos,“ - užtikrino Vokietijos užsienio reikalų ministras Steinmeieris ESBO konferencijoje Belgrade. Kas tuomet turėtų kautis su IS sausumoje?

Daug diskusijų sukėlė netrukus po Paryžiaus išpuolių Prancūzijos vyriausybės iškelta idėja į bendrą frontą prieš IS įtraukti Basharo al-Assado sausumos dalinius. Vokietijos gynybos ministrė spontaniškai tam pritarė, sakydama, kad aljansas su Assadu pereinamuoju laikotarpiu būtų priimtinas.

Basharas al Assadas
Foto: RIA/Scanpix

Dėl tokio bendradarbiavimo rimtesnių moralinių skrupulų nejautė ir Wolfgangas Ischingeris.

„Vienintelės svarstytinos sausumos pajėgos yra Assado vyriausybiniai daliniai“, - aiškino politikas dienraščiui „Handelsblatt“. Todėl nelieka nieko kito, kaip nuryti rupūžę Assadą.“

Deja, tai - be galo nuodinga rupūžė. Vokietijos užsienio reikalų komiteto pirmininkas Norbertas Röttgenas (CDU) ne sykį aštriai kritikavo savo kolegų opurtunizmą: „Prieš IS terorizmą nevalia kovoti pasitelkus Sirijos valstybinį terorizmą. Taip prarastume bet kokį pasitikėjimą.“ Juk Assado sąžinę slegia šimtų tūkstančių sirų gyvybės.

„Welt“ žurnalistas Robinas Alexanderis atkreipė dėmesį į koalicijos su Assadu atveju susidarysiančią istoriškai beprecedentinę situaciją: Vokietija kovos išvien su režimu, kurio persekiojamiems gyventojams suteikia politinį prieglobstį. O „Spiegel“ perspėjo, kad vyriausybinių dalinių įtraukimas būtų neteisingas signalas Sirijos opozicijai. Europa žiūri į IS kaip į didžiausią grėsmę Sirijos pilietiniame kare. Tačiau vietoje situacija atrodo kiek kitaip: Assado armija nužudė daug kartų didesnį skaičių sirų nei IS teroristai. Režimas ir Rusija bombardavo IS besipriešinančias sukilėlių grupuotes.

Užsienio reikalų ministras F. W. Steinmeieris visa tai puikiai žino. Ir vis viena nepraranda vilties ateityje bendrai kovai prieš IS pasitelkti sutaikytas opozicijos ir vyriausybines pajėgas. „Dabar ir Assadas turi įrodyti, ar jis nori dalyvauti sprendžiant Sirijos konfliktą“ - aiškino ministras Vokietijos televizijos kanalui ARD.

Basharas al Assadas, Vladimiras Putinas

Sprendžiant iš Čekijos televizijai sekmadienį B. al-Assado duoto interviu, Sirijos diktatorius išmėgina naują - kompromisams pasirengusio civilizuoto šalies vadovo - vaidmenį. Assadas žadėjo amnestiją tiems „ekstremistinių grupuočių“ nariams, kurie sudėję ginklus norėsią grįžti į normalų civilių gyvenimą. Jokių nuolaidų nebūsią tik teroristinėms IS ir Al Queda artimai Nusra fronto grupuotėms. Toks persiorientavimas galėtų būti vertinamas kaip signalas antiteroro koalicijai: esu pasirengęs konstruktyviai bendradarbiauti. Nors, tiesą sakant, ir sunku įsivaizduoti, kad opozicija staiga petys į petį su savo buvusiais priešais žygiuotų į bendrą kovą prieš IS.

Įtraukti į antiteroro koaliciją kiek galint platesnes vietos pajėgas be galo svarbu ir turint omenyje religinį Sirijos konflikto aspektą. IS atstovauja radikaliai sunitų tikėjimo formą salafizmui, o sunitai sudaro Sirijos gyventojų daugumą.

Todėl, kaip aiškina „Welt“ komentatorius Clemensas Werginas, ne kiekvienas, realiai ar tariamai kovojantis prieš IS, tinka Vakarams į koalicijos partnerius. Jo manymu, „Islamo valstybė“ stiprybės Irake ir Sirijoje šaltinis - sunitų nepasitenkinimo šiitų dominavimu regione.

Todėl norint sėkmingai kovoti prieš IS, būtina rimtai atsižvelgti į šią ideologiškai neradikalizuotų sunitų baimę. Leisdamiesi į antiteroro aljansą su sunitų žudiku Assadu, tik patvirtintume IS skleidžiamą naratyvą esą Vakarai sudarė suokalbį prieš sunitus visame pasaulyje.