Be to, kalbant apie didžiąją pokario migraciją, svarbiausia akcentuoti, kad tada krizė įveikta tik radus kolektyvinį sprendimą pasidalyti pabėgėlius. „Žmonės, kurie gąsdina, kad ši krizė kažkokia ypatinga ir visiškai nevaldoma, pamiršta, jog buvo daug kur kas rimtesnių pabėgėlių krizių, kurios buvo gana sėkmingai sprendžiamos. [...] ši pabėgėlių krizė destabilizavo visą sistemą. Europiečiams teks prisiminti tuos mechanizmus ir tas patirtis, kurias jie sukūrė ir naudojo pokario metais“, – pabrėžia T. Balkelis.
Konflikto šaknys – Irake
Migrantai dažnai svetur keliasi neturėdami leidimo, tačiau svarbu suprasti, dėl kokių priežasčių jie tai daro. Viešosiose diskusijose dabartinės pabėgėlių krizės tema išskiriami keli terminai. Pirmas – ekonominis migrantas – žmogus, kuris svetur kraustosi ne dėl grėsmės gyvybei, o dėl geresnių gyvenimo sąlygų. Antras terminas – pabėgėlis – asmuo, iš savo šalies bėgantis nuo karo ar persekiojimo. Jungtinių Tautų duomenimis, apie 80 proc. atvykėlių yra būtent iš karo niokojamų šalių.
JT Pabėgėlių agentūros duomenimis, didžiąją dalį šiuo metu į Europą atvykstančių pabėgėlių sudaro sirai. Kitos dvi didelės grupės – irakiečiai ir afganai. Kodėl jie bėga? Kalti jau ilgą laiką besitęsiantys kariniai konfliktai jų šalyse. Afganistane – nuo seno vykstanti kova su Talibanu ir čia veikiančiomis ekstremistinėmis grupuotėmis, Irake – su „Islamo valstybe“.
Vis dėlto smarkiai išaugusi įtampa Sirijoje yra pagrindinė pabėgėlių antplūdžio priežastis. Kai kurių analitikų teigimu, norėdami geriau suprasti neramumų Sirijoje priežastis, įvykius turėtume sieti su 2010 m. prasidėjusiu Arabų pavasariu. Po visą Arabų pasaulį išplitusių demonstracijų tikslas – kova su autoritariniais režimais, žmogaus teisių pažeidimu, korupcija, ekonominiu nuosmukiu ir smunkančiais demografiniais rodikliais. Neramumai neaplenkė ir Sirijos. Tačiau situacija čia kitokia nei kitose šalyse.
Kaip sako Pietų Karolinos universiteto tarptautinių santykių profesorius Patrickas Jamesas, kurio sritis – regioniniai konfliktai ir tarptautinė politika, vietoje prigijusio termino „Arabų pavasaris“ reikėtų rinktis daugiskaitą – Arabų pavasarius, nes visi įvykiai labai skirtingi: „Jei detaliau analizuotumėte įvykius Libijoje, Tunise ar bet kur kitur, suprastumėte, kad kiekvienas iš šių įvykių labai lokalus, individualus ir turintis savų bruožų. Todėl nereikėtų sakyti, kad Arabų pavasaris buvo vienas didelis įvykis, išsirutuliojęs į konfliktus ir priverstinę migraciją. Tai veikiau susiję su galios vakuumu (labiausiai Sirijoje ir Irake), dėl to nuolat patiriantys baimę žmonės galiausiai buvo priversti bėgti.“
Per penktus metus besitęsiantį Sirijos karą žuvo daugiau kaip 250 tūkst. žmonių, namus priverstinai paliko apie 12 mln., iš kurių 4 mln. buvo priversti bėgti į užsienio valstybes. Konfliktas ne šiaip sau įvardijamas didžiausia humanitarine krize nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Tačiau kaip iki tokio masto konflikto buvo prieita?
Antroji labai svarbi priežastis, P. Jameso žodžiais, – dabartinio JAV prezidento neveiksnumas, kai dėl vidaus politikos priežasčių 2011 m. JAV nusprendė išvesti kariuomenę iš Irako. „Tikėtina, kad, jei S. Husseinas arba koks nors jo patikėtinis būtų likęs valdžioje, konfliktas dabar nevyktų. Taip pat tikėtina, kad, jei JAV būtų palikusios savo karines pajėgas regione, nebūtų susidaręs galios vakuumas, kurį dabar užpildo „Islamo valstybė“ arba kitos pavojingos grupuotės“, – svarsto P. Jamesas.
Sirija nebeturi perspektyvų
Sirijos prezidentas Basharas al-Assadas – represijas prieš savo žmones naudojantis diktatorius. 2011 m. kovą šalies pietuose prasideda mitingas, kuriuo iš B. al-Assado režimo reikalaujama demokratinių reformų.
Atsakydama į protesto šūkius, policija į jo dalyvius paleidžia ugnį. Netrukus politinė opozicija tampa karine – sukilėliai ima ginkluotis, buriasi į grupuotes, jų gretose įsimaišo ir ekstremistinių pažiūrų kovotojų. Į kovą netrukus įsitraukia režimo represijas patirianti Sirijos kurdų mažuma, kuri taip pat priešinasi B. al-Assadui.
2012 m. į pilietinį karą netiesiogiai įsijungia kaimyninės regiono valstybės. Viena jų – Iranas – siunčia šimtus pareigūnų, kad šie apmokytų B. al-Assado pajėgas. Sirijos vyriausybę remia ir „Hezbollah“ – kaimyniniame Libane veikianti šiitų grupuotė. Irano įtakai kare priešinasi Persijos įlankos šalys – Saudo Arabija ir Kataras. Jos sirų sukilėlius remia pinigais ir ginklais. Kiek vėliau organizacija „WikiLeaks“ paviešina dokumentus, atskleidžiančius, kad JAV Centrinės žvalgybos valdyba, geriau žinoma kaip CŽV, taip pat apmoko ir ginklais remia sukilėlius.
2013 m. rugpjūtį Sirijos valdžia Damasko priemiesčiuose prieš sukilėlius panaudoja cheminį ginklą, tačiau tai, toli gražu, ne pabaiga. 2014 m. vasarį nutinka tai, kas iš esmės keičia konflikto eigą. Nuo tarptautinės teroristinės organizacijos „Al-Qaeda“ dėl vidinių nesutarimų atskyla dar viena fundamentalistų grupuotė. Tai – „Daesh“, vadinamoji „Islamo valstybė Irake ir Sirijoje“, dar žinoma „Irako ir Levanto islamo valstybės“ pavadinimu. Džihadistai teigia plečiantys vadinamąjį kalifatą – radikaliomis religinėmis ir politinėmis idėjomis pagrįstą valstybę. Grupuotė per palyginti trumpą laiką užima didžiules teritorijas ir Sirijoje, ir Irake. Nors dėl teroro grėsmės JAV suburia tarptautinę koaliciją ir bombarduoja džihadistus iš oro, teroristai ir toliau skinasi kelią.
Šio rudens pradžioje artima B. al-Assado sąjungininkė Rusija taip pat skelbia pradedanti intervenciją į Siriją pulti „Islamo valstybės“. Tačiau, kaip vėliau paaiškėja, rusų aviacijos taikiniais dažniausiai tampa ne teroristai, o Sirijos opozicijos kovotojai.
Nepamirškime ir praėjusios savaitės įvykių. Turkijai numušus šalies oro erdvę pažeidusį rusų naikintuvą, politinėje arenoje atsiranda dar daugiau maišaties.
Visa tai iliustruoja, koks painus ir visomis prasmėmis įtemptas karas Sirijoje. P. Jamesas nemato būdų, kaip karo liepsnos artimiausiu metu galėtų būti užgesintos: „Vienoks ar kitoks amerikiečių indėlis yra privalomas. Dabartinis JAV prezidentas desperatiškai vengia bet kokio ginkluoto įsikišimo, nors jis dabar tikrai reikalingas. Kalbėdamas apie tai, ar karas Sirijoje pasibaigs, aš esu labai skeptiškas. Ne, jis nesibaigs, nes turintys galios keisti situaciją žaidėjai nesutaria ir neturi valios imtis veiksmų.“
Dauguma apžvalgininkų sutinka, kad išgyvenanti tokią tragediją Sirija jau nebeturi perspektyvų. Gęstanti viltis sulaukti taikos yra esminė priežastis, dėl kurios regiono gyventojai taip masiškai plūsta į Europą ieškoti geresnio gyvenimo.
Svarbiausia akcentuoti humanitarinės pagalbos trūkumą
Tačiau dar pasilikime Artimuosiuose Rytuose. Daugiau kaip 4 mln. – tiek nuo karo bėgančių sirų šiuo metu yra gavę prieglobstį kaimyninėse šalyse. Kad būtų aiškiau, žvilgtelėkime į kiekvieną valstybę atskirai. JT Pabėgėlių agentūros duomenimis, Turkijoje šiuo metu glaudžiasi beveik 2,2 mln. sirų pabėgėlių. Antroje vietoje – Libanas, čia prieglobstis suteiktas daugiau kaip milijonui pabėgėlių, kurie sudaro apie ketvirtį dabartinio Libano gyventojų. Jordanijoje glaudžiasi per 630 tūkstančių sirų. Ir galiausiai Irakas, kuriame – apie 0,25 mln. sirų pabėgėlių, nors „Islamo valstybė“ terorą sėja ir čia.
Toronto universiteto politikos mokslų departamento doktorantas Craigas Damianas Smithas atliko daugybę su prievartinės migracijos formomis susijusių tyrimų ir teigia, kad situaciją kaimyninėse šalyse, ypač Turkijoje, Libane ir Jordanijoje, galima vadinti humanitarinės pagalbos šauksmu.
„Čia – maisto ir vandens trūkumas, prastos sąlygos vaikams mokytis ir perpildytos pabėgėlių stovyklos. Tokios aplinkybės verčia migrantus manyti, kad geriau trauktis į Europą, o ne likti tose šalyse. Tai racionalus žmogiškas pasirinkimas. Tačiau, kai tokia migracija įsibėgėja, ji tampa savotišku savaeigiu mechanizmu, nes žmonės patys ima jungtis į srautą. Tai gana sudėtingas paaiškinimas. Vis dėlto dabar svarbiausia akcentuoti humanitarinės pagalbos trūkumą.“
Pabėgėlių krizės įkarštyje ne kartą klausta, kodėl turtingos valstybės, tokios kaip Saudo Arabija, Kuveitas, Kataras ir kitos, turėdamos pinigų ir išteklių, nesiūlo prieglobsčio? 1951 m. šios šalys nepasirašė tarptautinės Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso suteikimo. Kitaip tariant, Persijos įlankos šalys nėra oficialiai įsipareigojusios priimti pabėgėlių. Valstybių pareigūnai teisinasi didelėmis sumomis pinigų, siunčiamų labdaros organizacijoms. Be kita ko, dalis prieglobsčio prašytojų čia gyvena turėdami darbo vizas. Pavyzdžiui, Saudo Arabija teigia nuo 2011 m. įsileidusi per 0,5 mln. sirų. Taip pat baiminamasi, kad kartu su migrantais gali patekti ir ekstremistų arba kad dėl politinio radikalumo gali prasidėti neramumai.
ES jau seniai riboja pabėgėlių ir prieglobsčio prašytojų keliones
Europos Sąjunga – tai turtingas ir pajėgus pasirūpinti pabėgėliais regionas, tad šie, neturėdami, kur daugiau dėtis, būtent čia ir migruoja. Nors tokio pabėgėlių antplūdžio Senasis žemynas nematė seniai, apskritai didelio masto migracija čia nėra naujiena. Senais, techniškai netvarkingais gabentojų laivais iš skurdžių ir konfliktų kamuojamų regionų žmonės plukdomi jau kurį laiką. Daugiausia nelaimių regėjęs maršrutas jungia Libijos ir Italijos krantus.
Daliai migrantų Europoje išsilaipinti pavyksta sėkmingai, tačiau kartais girdime apie šimtus jūroje nuskendusių žmonių. Kodėl jie nesirinko ir iki šiol nesirenka saugesnių kelionės būdų, pavyzdžiui, lėktuvo? Juk, priklausomai nuo maršruto, skrydis į Europą kainuoja 300–600 eurų. O kelionė nesaugiu, žmonių pergrūstu laivu – apie 2 tūkst. Nelegalus verslas migrantų gabentojams sužeria milijonus, tad juo užsiimantys asmenys, savaime suprantama, skatina nesaugų keliavimo būdą. Prašyti prieglobsčio ES šalių ambasadose neįmanoma, o dėl migracijos kontrolės direktyvų į lėktuvą laipinama tik turint tam skirtus dokumentus. Štai kodėl migrantai renkasi rizikingą kelią.
Prieš porą metų Italijos vyriausybės pradėta „Mare Nostrum“ gelbėjimo operacija Viduržemio jūroje nutraukta dėl didžiulių sąnaudų. Rezultatas – per praėjusius metus Viduržemio jūroje nuskendo daugiau kaip 3 tūkst. žmonių. Ar tai rodo ES nusiteikimą pabėgėlių atžvilgiu?
Pietų Karolinos universiteto profesorius Nielsas Frenzenas pastebi, kad Italijos vykdyta operacija „Mare Nostrum“ dėmesį telkė tuos žmones, kurie keliavo Viduržemio jūra iš Libijos į Italiją, o dabar šis maršrutas nėra pagrindinis bandantiems patekti į ES. Be to, jo nuomone, atšaukta operacija tikrai nebuvo pirmas ženklas, signalizuojantis, kad ES nenori pabėgėlių, nes, jei žiūrėtume, kas dėjosi iki Arabų pavasario, pamatytume, kad ta pati Italija 2008–2009 m. pabėgėlius stūmė atgal. Dar anksčiau, 2006–2007 m., Ispanija kartu su ES išorės sienų kontrolės agentūra „Frontex“ taip pat stabdė atvykėlius iš Maroko, Mauritanijos ir Senegalo.
„Taigi ES jau ilgai riboja pabėgėlių ir prieglobsčio prašytojų keliones. Žinote, kiekviena šalis turi teisę kontroliuoti savo sienas – čia nėra nieko blogo. Tačiau teisėtumo problema iškyla kalbant apie priemones, kurių šalys imasi vykdydamos kontrolę“, – pastebi N. Frenzenas.
ES lyderiams pabėgėlių aktualijos tapo prioritetu po to, kai žiniasklaidoje buvo išplatinta dabar šios krizės simboliu tapusi nuotrauka, kurioje vaizduojamas nuskendusio trejų metų sirų berniuko Alano Kurdžio kūnas. Nuo tada pabėgėliai užima vieną aukščiausių vietų politikų darbotvarkėje.
Galimas politiškai blogiausias scenarijus
Šiandien migrantai kelionę pradeda Turkijoje. Nuo čia gabentojų valtimis plaukia iki Graikijos, o vėliau – per Balkanus keliauja gilyn į Europą. Be įprastų kelionės sunkumų, migrantai susiduria ir su kitais trukdžiais. Vienas paskutinių incidentų – Graikijos ir Makedonijos pasienyje įstrigę migrantai iš Irano, Pakistano ir kelių kitų šalių. Protestuodami prieglobsčio prašytojai užsisiuvo lūpas.
„Tai pavojinga aplinkybė, susijusi su Makedonijos, Serbijos ir kelių kitų valstybių siekiu riboti migrantų judėjimą išskiriant juos pagal tautybę. Panašu, kad šios Vakarų Balkanų šalys nori praleisti tik tuos žmones, kurie sugeba įrodyti, kad atvyko iš Sirijos, Irako ar Afganistano, – tik tada šie gali kirsti sieną ir keliauti gilyn į Europą. Tačiau, pagal tarptautinę teisę, pabėgėlių skirstymas pagal tautybę yra neteisėtas. JT Pabėgėlių agentūra tokią praktiką kritikuoja. Kiekvienas žmogus turi būti vertinamas individualiai. Tikrai bus ir pakistaniečių, ir iraniečių, ir kitų, turinčių galiojančius prieglobsčio prašymus. Kiekvieno jų statusas turi būti vertinamas atskirai“, – sako teisės ekspertas N. Frenzenas.
Pagrindinis migrantų tikslas – Vokietija arba Švedija. Žiniasklaida prognozuoja, kad iki metų pabaigos į Vokietiją imigruos iki 1,5 mln. žmonių. Toks jų pasirinkimas leidžia daryti prielaidą, kad šios šalys iš dalies pasirinktos dėl ekonominių paskatų. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad pabėgėliai čia kėlėsi dar iki Sirijos pilietinio karo. Nemažai atvykėlių čia turi kontaktų – kai padeda draugai ar artimieji, gerokai lengviau įsikurti. Vis dėlto priimti ir aprūpinti šimtus tūkstančių žmonių nėra paprasta. Anksčiau buvusi atvira pabėgėliams, Švedija neseniai paskelbė keisianti „atvirų durų“ politiką dėl ribotų išteklių.
Kiek anksčiau buvo nuspręsta, kad našta turėtų būti pasidalyta su kitomis ES narėmis, tačiau, daliai jų nepritariant, Europos Komisija Bendrijos nares įpareigojo laikytis kvotų sistemos. Pagal ją kiekviena Bendrijos narė turi privalomai priimti tam tikrą skaičių pabėgėlių, kuris proporcingas šalies išsivystymo lygiui. Tokiu būdu visos šalys prisiimtų atsakomybę. Tačiau ne visos Bendrijos šalys pritaria tokiems planams. Vadinamosios Višegrado šalys – Lenkija, Čekija, Slovakija ir Vengrija – ne tik prieštarauja kvotų sistemai, bet ir apskritai nepripažįsta masinės migracijos į Europą.
To pavyzdį matėme dar šio rudens pradžioje: Vengrija ribojo migrantų judėjimą savo teritorija, dalį šalies sienų užtvėrė tvora, taip pat naudojo jėgą prieš įsiveržti bandžiusius pabėgėlius. Apie planus užtverti dalį savo sienos praėjusį mėnesį paskelbė ir Austrija. Jei tai tęstųsi, galimas ir politiškai vienas blogiausių scenarijų – laisvą judėjimą tarp šalių užtikrinančios Šengeno zonos uždarymas. Tokios grėsmės rodo, kad bendros pozicijos ir veiksmų plano nebuvimas skaldo Bendriją.
Toronto universiteto politikos mokslų departamento doktorantas C. D. Smithas mano, kad esminis rodiklis, apibūdinantis, kaip Vakarų politika veikia migracijos srautus, yra tarp pabėgėlių kilusi panika – žmonės skuba, verčiasi per galvą, kad patektų į Europą, kol durys neužsivėrė.
„Europa turi bendrą prieglobsčio politiką, bet akivaizdu – kai krizė prasidėjo, Bendrija su stresine situacija nesusitvarkė. Nors ES ir turi reikalingus struktūrinius organus, už tarptautinį bendradarbiavimą atsakingos institucijos yra visiškai neįgalios suvaldyti visuomeniniu ir vidaus politikos lygmeniu vyraujančių baimių. Mano manymu, dabar svarbiausias uždavinys – griežtai atskirti ekonominius migrantus nuo tų, kuriems iš tiesų reikia tarptautinės apsaugos, o tada jau pritaikyti kokią nors veiksmingą paskirstymo sistemą. Kita vertus, tai antplūdžio vis tiek nesustabdys“, – įsitikinęs C. D. Smithas.
Migracijos problema tapo kompleksine
Dar vienas iššūkis – auganti terorizmo grėsmė visuose Vakaruose. Iškart po lapkritį Paryžiuje įvykdytų teroro aktų visuomenės ir politikų akys dar kartą nukrypo į migrantus. ES susiduria ir su daugybe regioninių iššūkių, kurių vienas – didėjantis euroskepticizmas, nulemtas stiprėjančių kraštutiniams dešiniesiems atstovaujančių jėgų, kurios griežtai pasisako prieš imigraciją. Kitaip tariant, visa tai tampa kompleksine problema.
Kaip pastebi C. D. Smithas, Paryžiaus išpuoliai įvykdyti pačiu blogiausiu, koks tik gali būti, metu. Be to, kalbėdami apie ES šalių vidaus politiką, matome sujudimą Angelos Merkel aplinkoje, kur labai rimtai kvestionuojama dabartinė šalies atvirų durų politika, o Švedijoje taip pat priimti reikšmingi ribojimai imigracijai.
„Noriu pabrėžti – Bendrijos narių vidaus politika ir interesai yra svarbūs. Jei nesukuri įvaizdžio, kad tavo valstybė rūpinasi sienų ir migracijos kontrole, kas yra vienas esminių valstybės suverenumo akcentų, bus blogai. Briuselis niekada nebus pajėgus diktuoti migracijos taisyklių Bendrijos narėms. Didžiausias pavojus kiltų, jei būtų įvykdytas dar vienas išpuolis. Ir nesvarbu, kokio masto ir ar būtų jis susijęs su migracija, šie dalykai jau yra susiję politiškai“, – teigia C. D. Smithas.
Taip pat, primena jis, Didžiosios Britanijos 2017 m. laukia referendumas dėl tolimesnio likimo ES, Prancūzijoje laukiama rinkimų, kuriuose, panašu, susirungs dešinieji su radikalesniais dešiniaisiais, panašios nuotaikos tiek Lenkijoje, tiek Vengrijoje. Taigi politinis domino efektas labai tikėtinas.
Suvienyti Europą sprendžiant pabėgėlių problemą – toks, pasak apžvalgininkų, dabar turėtų būti pagrindinis politikų tikslas. Tačiau panašu, kad vieno atsakymo, kaip tą padaryti, vargu ar galima tikėtis.
Tai nėra pirmas tokio masto įvykis Europoje
Nepaisant kylančių iššūkių, istorija liudija, kad tai nėra pirmas tokio masto įvykis Europoje. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje nuo karo ir totalitarinių represijų sprukti priversti milijonai Europos gyventojų, tarp jų – ir lietuviai. Karo pabėgėliai arba gyvenamąją vietą priverstinai palikę žmonės vadinti dipukais (angliškai – „displaced persons“).
Istorikas Tomas Balkelis, tyrinėjantis karo prievartos, priverstinių gyventojų migracijų ir tautinės tapatybės temas, primena, kad tai buvo masinis reiškinys – ir Rytų, ir Vakarų Europoje buvo labai daug pabėgėlių: „Rytų Europoje buvo apie 7–8 mln. pabėgėlių. Didesnė jų dalis buvo iš Baltijos šalių, Ukrainos, Lenkijos, taip pat buvo labai daug žydų. Iš viso iš Lietuvos pasitraukė daugiau nei 100 tūkst. asmenų, tačiau oficialiai išvietintų asmenų statusą 1946 m. gavo tik apie 60 tūkst. lietuvių.“
T. Balkelio žodžiais, pabėgėlių problema iš karto po Antrojo pasaulinio karo tapo tarptautine – iškart atsirado suvokimas, kad viena kariaujančioji pusė negali spręsti šios problemos, nes pabėgėliai traukiasi labai chaotiškai, nepaisydami valstybių sienų, tad iškart kyla masinis žmonių antplūdis.
Kaip šiandien dalis visuomenės nuogąstauja dėl islamiškosios kultūros, taip pokariu baimintasi dėl pabėgėlių ideologinių pažiūrų – komunizmo užkrato arba kolaboravimo su naciais. Baltijos šalių, Ukrainos ir Lenkijos pabėgėliai beveik dešimtmetį pragyveno specialiose stovyklose Vokietijoje. Šiandien dažnai minime integraciją, tačiau pokariu tokių planų nebuvo. Dalis dipukų dirbo, tačiau apskritai darbo nebuvo daug, ir didelė dalis jų negalėjo įsilieti į visuomenę.
Pasak istoriko, situacija pasikeitė nusprendus nevaržyti pabėgėliams migruoti – galutinis svarbiausias postūmis, sprendžiant klausimą, ką daryti su tuo milijonu dipukų, buvo priimtas tik tuomet, kai buvo nuspręsta leisti jiems emigruoti į įvairias sąjungininkų koalicijos valstybes ir ten integruotis. „Šis sprendimas nebuvo taip lengvai surastas – vyko labai intensyvūs debatai, kokius žmones galima priimti. Iš pradžių buvo manoma, kad kiekvienai sąjungininkų valstybei galima pasirinkti tam tikrų kategorijų asmenis, pavyzdžiui, darbingus jaunus vyrus. Tačiau iš karto susidurta su nauja problema – buvo ardomos šeimos“, – pasakoja T. Balkelis.
Anot jo, pokyčiai prasidėjo tik apie 1948–1949 m., kai JAV nusprendė priimti 200 tūkst. dipukų, o po metų kvotą padidino ir priėmė dar 200 tūkst. žmonių. Labai daug žmonių išvyko į Kanadą, Angliją, Australiją, Belgiją, nemažai – į Prancūziją.
Mažai, kam žinoma, kad, Antrajam pasauliniam karui tik įsibėgėjus, 1941 m. apie 115 tūkst. sovietų lageriuose kalintų Lenkijos piliečių po Stalino suteiktos amnestijos migravo į Artimuosius Rytus, daugiausia – į dabartinį Iraną. Iki šiol Teherane esančiose katalikų kapinėse stovi apie 2 tūkst. antkapių čia gyvenusiems lenkų pabėgėliams.
Vis dėlto, kalbant apie didžiąją pokario migraciją, svarbiausia akcentuoti, kad to laikotarpio krizė įveikta tik radus kolektyvinį sprendimą pasidalyti pabėgėlius. „Žmonės, kurie gąsdina, kad ši krizė yra kažkokia ypatinga ir visiškai nevaldoma, dažnai pamiršta, kad buvo daug kur kas didesnių rimtesnių pabėgėlių krizių, kurios buvo gana sėkmingai sprendžiamos. Europa išgyveno gana ilgą ramų taikos ir klestėjimo laikotarpį, bet ši pabėgėlių krizė destabilizavo visą sistemą. Europiečiams teks prisiminti tuos mechanizmus ir tas patirtis, kurias jie sukūrė ir naudojo pokario metais. Taigi tos patirtys egzistuoja“, – pabrėžia T. Balkelis.