Buvęs V. Putino patarėjas skelbia numanomus naujus Rusijos taikinius

Kaip „Echo Moskvy“ rašo ekonomistas, buvęs Vladimiro Putino patarėjas ekonomikos klausimais Andrejus Illarionovas, šiuo metu dirbantis Cato institute Vašingtone, svarbiausia, į ką reikia atkreipti dėmesį šiomis dienomis – tai Rusijos pasirengimas kariniam smūgiui prieš Saudo Arabiją (ir, galbūt, Katarą).

Rusijos ginkluotųjų pajėgų užimtos fronto pozicijų prieigos Sirijoje, kaip reta laiku įvykusių ir efektyvių teroro išpuolių serija Egipte ir Prancūzijoje, pergalingas viršūnių susitikimas „G20“ Antalijoje, de facto pademonstruotas NATO paralyžius, svarbaus sąjungininko Prancūzijos asmenyje įgijimas, Vakarų raminimas tuo, kad su amerikiečių kariais pradėta keistis duomenimis apie prieš „Islamo valstybę“ vykdomas operacijas, taip pat pateiktas Ukrainos skolos restruktūrizavimo pasiūlymas, karinis pasirengimas ir praktinis laivyno bei ilgo nuotolio aviacijos veikimo patikrinimas – visa tai paruošta ir dabar tapo įmanomas ilgus metus karštai siektos strateginė operacijos – koncentruoto smūgio į karinius, infrastruktūrinius, energetinius objektus Saudo Arabijos ir Kataro teritorijoje – įgyvendinimas.

1. Naktį į lapkričio 17-ąją Kremliuje vykusiame pasitarime su jėgos struktūromis buvo oficialiai paskelbta tai, kas Rusijos valdžiai buvo žinoma mažiausiai trečią parą po „Kogalymavia“ lėktuvo katastrofos – tai buvo teroro aktas. Rusijos tyrėjai ir valdžia tai žinojo bent jau nuo lapkričio 2 dienos – nuo akimirkos, kai Vladimiras Putinas susitiko su transporto ministru Maksimu Sokolovu.

2. Spektakliu, kuris Rusijos ir užsienio publikai buvo vaidinamas daugiau nei dvi vėlesnes savaites („variklio problemos“, „konstrukcijos nusidėvėjimas“, „tyrimas dar nebaigtas“ ir t.t.) buvo siekiama pagrindinio tikslo – išvengti viešo teroro akto fakto pripažinimo iš Kremliaus pusės iki „G20“ viršūnių susitikimo Antalijoje pabaigos, kad būtų išvengta jame tokiu atveju praktiškai neišvengiamos diskusijos apie galimą Rusijos atsaką į teroro išpuolį.

3. Siekiant nešvaistyti laiko, būsimo pranešimo apie teroro išpuolį anonsas buvo paruoštas vos tik pasibaigus susitikimui Antalijoje lapkričio 16 dieną: „Galutinę išvadą bus galima padaryti atlikus ir užbaigus ekspertizę. Kokios tai ekspertizės? Jeigu buvo sprogimas, ant lainerio, keleivių daiktų turi likti sprogstamųjų medžiagų pėdsakai, tai neišvengiama. Mes turime užtektinai technikos, gerų, pasaulinio lygio, šios srities specialistų, kurie gali aptikti šiuos pėdsakus. Tik tada galėsime pasakyti šios tragedijos priežastis“.

4. Viskas buvo atlikta itin sklandžiai. Tą pačią dieną vėlai vakare Kremliuje vykusiame pasitarime FST direktorius Aleksandras Bortnikovas priėmė iš Antalijos perduotą pranešimą: „...atlikti asmeninių daiktų, bagažo ir spalio 31 dieną Egipte sudužusio lėktuvo dalių tyrimai. Atlikus visų mano minėtų daiktų ekspertizę nustatyti užsienio gamybos sprogstamosios medžiagos pėdsakai. Pasak mūsų specialistų, lėktuve skrydžio metu suveikė savadarbis sprogstamasis įtaisas, kuris prilygsta iki vieno kilogramo trotilo, todėl lėktuvas subyrėjo ore, o tai paaiškina, kodėl lėktuvo korpuso dalys išsibarstė dideliu atstumu“.

5. V. Putino lapkričio 2 dieną iškeltą uždavinį – „turi būti padaryta viskas, kad būtų parengtas objektyvus įvykių paveikslas, kad mes žinotume, kas įvyko, ir atitinkamai į tai reaguotume“ – lapkričio 16 dieną galima buvo skelbti atliktu. „Objektyvus paveikslas“ buvo „parengtas“, o tai leido paskelbti ir artėjantį atsaką: „… rasti ir nubausti nusikaltėlius. Mes turime tai daryti be senaties termino, žinoti visų jų vardus. Mes ieškosime jų visur, kad ir kur jie slėptųsi. Mes juos rasime bet kuriame planetos taške ir nubausime“.

6. Būsimų veiksmų įgyvendinant ruošiamą bausmę pobūdis lapkričio 16 dieną buvo apibūdintas patosu trykštančiais žodžiais: „… atpildas neišvengiamas. Prašau Gynybos ministeriją ir Generalinį štabą pateikti atitinkamus pasiūlymus… prašau mūsų visų specialiųjų tarnybų sutelkti dėmesį į šį darbą“. Po kelių valandų, naktį į lapkričio 17-ąją, pradėta vykdyti iškelta užduotis, o dieną Gynybos ministerija raportavo V. Putinui apie Rusijos Federacijos operacijos Sirijoje eigą.

7. Vis dėlto, tai buvo dar ne tas atpildas, kurį V. Putinas turėjo omenyje. Kalbėdamas pasitarime su jėgos struktūrų atstovais V. Putinas pranešė apie siūlomą taikyti propagandinį-juridinį pagrindą ruošiamiems kariniams smūgiams: „Mes veiksime pagal Jungtinių Tautų Organizacijos Chartijos 51 straipsnį, numatantį valstybėms teisę į savigyną“.

Pirmasis į mėginimus teisiškai pagrįsti principinį karo veiksmų teatro išplėtimą dėmesį atkreipė Andrejus Piontkovskis: „Rusijos vyriausiasis kariuomenės vadas leido sau išrašyti licenziją bet kokiam smūgiui bet kokiai valstybei, kuri jam pasirodys kalta dėl nusikaltėlių rėmimo ar jų slėpimo“.

Iš tikrųjų, norint smūgiuoti Sirijai JTO Chartijos 51 straipsnio nereikia. Kaip ne kartą pas pastaruosius pusantro mėnesio aiškino pats V. Putinas, norint pagrįsti Rusijos kariškių veiksmus Sirijoje pakako turėti Basharo al Assado prašymą ir/arba JTO Generalinės Asamblėjos rezoliuciją.

Vadinasi, JTO Chartijos 51 straipsnio įtraukimo reikia norint smogti karinius smūgius, tačiau ne Sirijai, o kokiai nors kitai šaliai (kitoms šalims). Kokiai (kokioms)?

8. Apie tai, kokiai šaliai (kokioms šalims) gali būti smogta „baudžiančiu atpildo kardu“, V. Putinas papasakojo „dvidešimtuko“ susitikime: „mes… kalbėjome apie tai, kad reikia užkardyti teroristinės veiklos finansavimą.

Pateikiau pavyzdžius, susijusius su mūsų duomenimis apie… įvairių „Islamo valstybės“ padalinių įvairiose šalyse finansavimą. Finansavimas, kaip mes nustatėme, keliauja iš 40 šalių, įskaitant, beje, „dvidešimtuko“ šalis… Aptarėme būtinybę vykdyti atitinkamą JTO Saugumo Tarybos rezoliuciją, kuri, beje, buvo priimta Rusijos Federacijos iniciatyva, siekiant užkirsti kelią terorizmo finansavimui“.

Viena iš šių šalių, iš kurių finansuojama „Islamo valstybė“, ir kuri taip pat priklauso „G20“, yra Saudo Arabija, kita – Kataras. Akivaizdu, neatsitiktinai Kremliaus spaudos tarnybos pranešimas apie V. Putino susitikimą su Saudo Arabijos karaliumi Salmanu buvo neįprastai sausos, necituojant kokių nors vienos ar kitos pusės žodžių.

9. Labai neįprastu ir netgi, tiesą sakant, precedento neturinčiu šalies istorijoje tapo FST pranešimas apie 50 milijonų dolerių premiją už pagalbą nustatant teroristus ir tiekiant informaciją, padedančią sulaikyti nusikaltėlius. Galima daryti ne itin radikalią prielaidą, kad už tokią sumą neabejotinai atsiras asmenų ir organizacijų, kurios galės pateikti įtikinamų argumentų dėl Saudo Arabijos (ir, galimai, Kataro) indėlio finansuojant „Islamo valstybę“, kuri pasiskelbė ir daugumos yra pripažįstama dabar kaip teroro išpuolio Rusijos orlaivyje organizatorė ir vykdytoja.

10. Rusijos karinių smūgių Saudo Arabijos ir Kataro objektams įgyvendinimas būtų pakankamai sudėtingas ar netgi visiškai neįmanomas, jeigu jos ginti stotų JAV. Tačiau dabartinė amerikiečių administracija, panašu, atsisakė savo akivaizdžių ir numanomų įsipareigojimų užtikrinant Įlankos šalių saugumą.

Tai nutiko tiek dėl pastaraisiais metais akivaizdžiai padidėjusio JAV energetinio nepriklausomumo, pastebimo amerikiečių ekonomikos priklausomybės nuo arabų naftos tiekimo sumažėjimo, dabartinės Saudo Arabijos energetikos politikos, nukreiptos į amerikiečių konkurentų silpninimą, tiek dėl deviantinių (lyginant su JAV vadovams tradicine) Baracko Obamos įsivaizdavimų apie JAV vaidmenį tarptautiniuose santykiuose.

11. Kremliaus įsitikinimas tuo, kad dabartinė JAV administracija kažin ar užstos Saudo Arabiją, labai sustiprėjo amerikiečiams ir Didžiajai Britanijai atsisakius palaikyti ne tik Saudo Arabiją ar Ukrainą, bet ir NATO narę Prancūziją, šiai Paryžiaus teroro išpuolius vertinant kaip karo veiksmą, vadinasi, įsigaliojant penktajam NATO sutarties straipsniui.

12. Analogiškoje situacijoje, kuri susiklostė po 2000 metų rugsėjo 11 dienos teroro išpuolių prieš JAV, į atitinkamą Vašingtono užklausimą visos NATO narės nedelsiant patvirtino savo įsipareigojimus pagal penktąjį Sutarties straipsnį.

Tačiau po 20015 metų lapkričio 13 dienos teroro išpuolių Paryžiuje Prancūzija pasijautė palikta savo sąjungininkų iš „didžiausio karinio ir politinio bloko žmonijos istorijoje“ (tai viena pono B. Obamos mėgstamų frazių), jam vadovaujant sėkmingai pasirodęs esantis pakankamai popierinis tigras.

Todėl Prancūzijos prezidentas Francois Hollande'as metėsi prie Kremliaus vadovo, kuris, kitaip nei dabartiniai netoleriagiai lyderiai anglosaksai, tokios galimybės prarasti nenorėjo ir suskubo paskelbti Prancūziją savo sąjungininke: „artimiausiu metu jūsų veiksmų rajone priartės Prancūzijos karinio jūrų laivyno komanda, vadovaujama lėktuvnešio. Reikia su prancūzais užmegzti tiesioginį kontaktą ir dirbti su jais kaip su sąjungininkais“.

13. Vakarų budrumą taip pat iš dalies susilpnino, iš pirmo žvilgsnio, pasikeitęs Kremliaus kursas: pradėtas realus „Islamo valstybės“ objektų bombardavimas, JAV kariškių informavimas apie Sirijoje vykdomus karinius veiksmus, staiga pasireiškęs lankstumas Ukrainos skolos restruktūrizavimo klausimu. Prie to reikia pridėti akivaizdžią sėkmę Europoje patyrusią Kremliaus ir Putinterno masinę propagandinę kampaniją kuriant „vieningą antiteroristinę koaliciją kartu su Rusija“.

14. Vienai pusei atlikus kelias chirurgines operacijos, o kitai pusei padarius nedovanotinas klaidas, politinė padėtis Artimuosiuose Rytuose ir, apskritai, pasaulyje pastaruoju metu pastebimai pasikeitė.

Artimiausiu metu Saudo Arabija (ir, galimai, Kataras) gali būti paskelbti tarptautinio terorizmo sponsoriais, vienaip ar kitaip prisidėjusiais prie šimtų Rusijos piliečių žūties. Remiantis JTO Chartijos 51 straipsniu, Kremlius gali vykdyti atpildo operacijas, nukreiptas į šių šalių karinius, infrastruktūrinius ir energetinius objektus.

Pats patogiausias laikas tokioms operacijoms – tas metas, kai Maskvoje lankysis F. Hollande'as. Per Prancūzijos prezidento vizitą jį galima nuvežti į Rusijos Nacionalinį gynybos valdybos centrą, suteikti jam galimybę susisiekti su lėktuvnešiu „Charles de Gaulle“ Viduržemio jūros rytinėje dalyje, ir netgi pasiūlyti jam paspausti porą mygtukų ir pajudinti porą svirčių. Savo ruožtu, dabartinė JAV administracija, sprendžiant pagal viską, paskelbs dar vieną „visiškai neleistiną raudoną liniją“.

15. Galimus smūgių Saudo Arabijai (ir, galimai, Katarui) padarinius, pavyzdžiui, pasaulinei energetikos rinkai paliksiu skaitytojo vaizduotei. Savo ruožtu, norėčiau tik pažymėti, kad JAV ir Didžiosios Britanijos atsisakymas taikyti NATO Sutarties penktąjį straipsnį ginant Prancūziją nuo dabartinės agresijos de facto reiškia šios organizacijos paralyžių ir iš esmės atvirą kvietimą vykdyti naujus puolimus ir prieš kitus jos narius.