Tik atrodo, ar iš tiesų musulmonų veikimo principai atverčiant žmones į islamą daug veiksmingesni, nei krikščionių, kurie po paskutinių išpuolių Paryžiuje, DELFI skaitytojo žodžiais, „pademonstravo skystumą“.

Tad ar kvietimas melstis – pakankamas krikščionių atsakas į tai, kas vyksta, DELFI klausė Kauno arkivyskupo Liongino Virbalo, teologo Giedriaus Saulyčio, apžvalgininko Tomo Vilucko ir jėzuito misionieriaus kun. Antano Saulaičio.

Kaip kalbėti apie atsivertimą, kai prie gerklės – peilis

Tam, kuris tiki ir gyvena Evangelija, nereikia prievartauti kito, taigi kalbantiems apie naujuosius kryžiaus žygius, arkivyskupas Lionginas Virbalas primintų paties Kristaus tikėjimo radikalumą. „Laikyti vieni kitus broliais ir seserimis, atsižvelgti ir rūpintis silpniausiais, savo naudos nestatyti aukščiau visų gerovės ir pan. Būtent tai patraukia, atverčia į krikščionybę netgi musulmoniškuose kraštuose gyvenančius musulmonus, kurie krikštijasi nepaisant to, kad tai – labai pavojinga“, – DELFI sakė arkivysk. L. Virbalas.

Arkivyskupo pažįstamas kunigas iš Irako krikštijo visą musulmonų šeimą: tėvą, kuris buvo gydytojas, žmoną, vaikus. Ir atvertimas į krikščionybę tikrai nebuvo prievartinis. Krikščionybę žmonės priėmė ne į nugarą atremtu automatu, o asmeniškai atradę per bendravimą su konkrečiais krikščionimis ir Evangelijos pažinimą.

„Mums atrodo, kad musulmoniškuose kraštuose vien musulmonai, tačiau Sirijoje, Irake, Jordanijoje, Turkijoje, kitur nuo apaštalų laikų gyvena krikščionys: sirų rytų apeigų katalikai, rytų apeigų armėnai, maronitai, kurių dauguma Libane. Jie šimtmečiais patiria persekiojimus. Šiandien IS užimtose teritorijose krikščionių namai ženklinami raide N (nazarėnai, krikščionys), kaip nacių laikais žydus žymėjo geltona žvaigžde, reiškiančia – eikite jų naikinti. Kalbėti apie atvertimą į islamą, kai prie gerklės pridėtas peilis, neišeina. Libijoje nužudyti koptų krikščionys neišsižadėjo tikėjimo, tačiau kiti tokio heroiškumo neturėjo, atsivertė į islamą. Tačiau tai atvertinėjimas ar žmonių išprievartavimas?“ – klausė arkivysk. L. Virbalas.

Tuo tarpu Europa pati išsižada krikščioniškų šaknų, arkivyskupo žodžiais, net nepripažįsta, kad mūsų kultūros, laisvės, požiūrio į žmogų, kaip į asmenybę, laisvą ir atsakingą už save, šaltinis – Evangelija. Taigi mums Europoje labiausiai ir stinga tikėjimo pažinimo ir nuoseklaus, ryžtingo jo laikymosi.

Lionginas Virbalas

Sakantiems, kad dabartinėje situacijoje melstis nebepakanka, arkivyskupas pritarė iš dalies: „Krikščionys ne tik meldžiasi, bet ir veikia. Melskis ir gyvenk, kaip meldiesi – kas gali būti radikaliau“.

DELFI primena, jog islamas plečiasi sparčiau nei krikščionybė. Pasaulyje yra apie 1,6 mlrd. musulmonų, kurie sudaro apie 23,4 proc. planetos populiacijos. Tai antra plačiausiai paplitusi religija po krikščionybės.

Musumonų skaičius pasaulyje auga dėl keleto priežasčių: didesnio gimstamumo musulmonų bendruomenėse (nors apskritai manoma, kad su gimstamumu koreliuoja ne tiek konkreti religija, kiek religingumas apskritai), gerėjančios bendros ekonominės padėties ir dėl to ilgėjančios gyvenimo trukmės, mažėjančio kūdikių ir vaikų mirtingumo.

Be išvardytų priežasčių, kurios būdingos ne visoms šalims, kuriose dominuoja musulmonai, nes ekonominis jų išsivystymas labai skiriasi, egzistuoja dar viena . Islamas pasaulyje plinta ir dėl stiprios misionieriškos tradicijos, kuri arabiškai vadinama dava.

Šiuolaikinė islamo misionieriška veikla yra nevyriausybinė arba remiama atskirų valstybių bei tarptautinių organizacijų. Kalbant apie valstybių proteguojamą misionierišką veiklą, šalys yra linkusios remti tokią islamo versiją, kokia yra įsitvirtinusi toje valstybėje, todėl, pavyzdžiui, Saudo Arabija investuoja į vahabistinio islamo plėtrą.

Misionieriška veikla aktyviai vykdoma ir Vakaruose. Kaip DELFI yra sakęs islamo specialistas Egdūnas Račius, musulmonų misionierių pastangomis dešimtys tūkstančių europiečių atsivertė į islamą. Taigi šiandien islamiškoji dava jau yra tapusi iš tikrųjų pasauliniu reiškiniu.

Susiklosčius tam tikrai politikai, vėl gali būti žudoma Kristaus vardu

Teologijos mokslų daktarą Giedrių Saulytį labiausia šokiruoja džihadistų įsitikinimas, kad liejamu krauju pašlovinamas Dievas ir taip vykdoma jo valia.

„Koks apsigavimas, kokia gili tamsa. Tačiau stebėtis tikriausiai nereikėtų. Ar krikščioniškas religingumas, tarkime inkvizicija, nedarė to paties ir neteisino savęs tais pačiai argumentais? Juk žudė, idant pašalintų „blogį“ iš savo tarpo ir taip išsaugotų mokymo grynumą“, – primena teologas.

Sakoma, kad krikščionybė išaugo iš šios infantilios stadijos, o islamas, užgimęs vėliau, – dar ne. Tačiau G. Saulytis nėra tuo tikras: „Nesu įsitikinęs, jog krikščionybė išaugo. Hitlerinės Vokietijos pavyzdys leidžia tuo dvejoti. Protestantiškos bažnyčios palaikė fiurerį, net teologiškai grindė jo „mesijinį“ vaidmenį. Nereikia grįžti net prie Hitlerio. Užtenka paskaityti šių dienų Rusijos baptistų sąjungos pagiriamuosius laiškus Putinui, kuriuose liaupsinamas jo krikščioniškas tikėjimas bei atsiribojama nuo brolių ukrainiečių, ir pasidaro aišku, kad krikščionybė nėra toli pažengusi. Susidarius tam tikroms politinėms sąlygoms, Kristaus vardu vėl gali būti žudoma, kaip tai istorijoje daugybę kartų jau yra buvę“.

Ar visas islamas piktas? G. Saulytis vis dar tuo netiki: „Tačiau daugėjant radikaliųjų islamo fundamentalistų ir džihadistų išpuolių mus nesunku bus įtikinti, kad yra būtent taip – su islamu reikia kovoti. Su šaknimis išrauti tą mirtį nešantį medį. Neapykanta visuomet gimdo neapykantą. Gali būti, jog netolimoje ateityje musulmonų bendruomenės Europoje, panašiai kaip anksčiau žydai, susilauks mirtinų pogromų. Jau dabar nejauku kalbėti apie taikdarišką laikyseną, nes ji gali būti traktuojama, kaip silpnavalystė. Kraujas prašosi kraujo, o ne atleidimo ir maldos“.

Be abejo, yra ir kita pusė – nusikaltimas vertai susilaukia atpildo. „Paulius ir Liuteris buvo teisūs – valstybės sargai ne veltui nešioja kalaviją ir yra Viešpaties tarnai, skirti bausti piktadarius. Tuo tikiu, tai priimu. Ir nors gynybinis karas yra pateisinamas, su užsidegimu jį propaguojantys kai kurie Amerikos evangelikai neįtikina“, – komentare bičiuliams.lt konstatuoja G. Saulytis.

Pavojingiausia – radikalizuoti krikščionybę

Džihadistų gretos įvairiatautės, jų vienybė – islamo viršenybės bet kokia kaina idėja. Ką gali atsakyti vakarietiškas mentalitetas, klausimą kelia apžvalgininkas Tomas Viluckas.

„Pagarba asmens laisvei, kuri yra vedančioji krikščionybės mintis, yra absoliučiai nepriimtina islamui. Viena vertus, Vakarų demokratijos valstybės yra visiškai sekuliarios, kita vertus, jos stovi ant judėjų – krikščionių civilizacijos griuvėsių. Vakarų visuomenės vertybine prasme tuščiavidurės. Pagrindiniai postulatai kilę iš šios didingos civilizacijos minčių lobyno, tačiau akivaizdu, kad perkurti jie netapo stuburu, atrama žmonėms, nes neturi gyvybinės jėgos. Kuris vakarietis numirtų už daugiakultūriškumo vertybę? O džihadistai aukoja gyvybes už savo idėjas“, – lygino religinio gyvenimo apžvalgininkas.

Islamistai

Didžiąja problema DELFI pašnekovas vadino, kad nepažįstame islamiško mentaliteto. Pvz. islamas neturi vieningo centro, kaip katalikai Vatikano, todėl sėkmingai veikdamos islamiškos atšakos gali įgyti milžinišką įtaką. Tai tik vienas pavyzdys, kad net instituciniu lygmeniu sunku daryti poveikį islamui kaip tokiam.

„Krikščionys tiki maldos galia, tačiau konkrečių veiksmų programą rasti nelengva. Pats pavojingiausias dalykas – radikalizuoti krikščionybę. Šiurpą kelią kalbos, kad „turime būti kaip jie“. Džihadistų neįmanoma nugalėti fanatizmu, nei naujais kryžiaus žygiais, nei raginimais krikščiones daugiau gimdyti. Krikščionybės branduolys – meilės jėga. Ji padėjo krikščionybei paplisti, ji padės ir išlikti“, – įsitikinęs T. Viluckas.

A. Saulaitis: krikščionys turėtų būti druska ir šviesa, o ne krienai ir rūkas

Krikščionys buvo ir yra žmonijos mažuma, tad turėtų būti druska ir šviesa, o ne krienai ir rūkas. Taip DELFI sakė kunigas Antanas Saulaitis.

Pasak jėzuito, krikščionys užleidžia pozicijas, kai pasiduoda siaurom pažiūrom, paviršutiniškai gyvena tikėjimu, smerkia ar atskiria savo aplinkos ar ir kitus žmones, pasiduoda nesutarimams. Tvirtina pozicijas, kai solidarūs, ypač stodami už socialinį teisingumą, pirmenybę vargstantiems.

„Įtraukimo į radikalias grupuotes, kriminalinę veiklą netinka vadinti atsivertimu į kitą tikėjimą, – pabrėžė A. Saulaitis. – Išpuolius planavę ir vykdę teroristai yra kraštutiniai fundamentalistai ir visai neatstovauja Islamo vertybėms bei mokymui. Europiečius ir kitus į savo tarpą jie įtraukia tais pačiais būdais, kaip sovietai, naciai ir kiti, plaudami smegenis. Taip telkiasi bet kurios tikybos ar politinių pažiūrų kraštutiniai radikalai“.

Antanas Saulaitis

Kaip katalikai turėtume atsiminti Ruandą prieš 20 metų – katalikiškiausia šalis Afrikoje, o šitokios žudynės, pakurstytos genčių ar etninių grupių nesantaikos, kilusios iš kolonializmo laikų skriaudų. Pasak kunigo, carinė Rusija, Vokietija, Anglija, JAV, Prancūziją – tarsi krikščioniškos šalys, tačiau žmonės vieni kitus žudė I Pasauliniame kare ir kitomis progomis. Taigi, politiniai, imperialistiniai sprendimai ir veiksmai neturi nieko bendro su tikėjimu.

Kaip pastebi kun. A . Saulaitis, krikščionys meldžiasi, kad visų tikybų žmonės žvelgtų plačiau, nepristigtų pakantumo ir supratimo, susiklausymo su kitaip manančiais saviškiais, kitų tikėjimų ar pažiūrų žmonėmis. Meldžiasi už teisingumu grįstą taiką pasaulyje ir savo aplinkoje, pradedant nuo namų, bendruomenių. Meldžiasi, kad nenusisuktų nuo badaujančių, niekinamų, ypač šiuo metu bėgančių iš Artimųjų Rytų, Afrikos, kurie šaukiasi Dievo ir žmonių palaikymo, pagalbos.

Kito kryžiaus žygio, kaip nuolanki tarnystė žmonijos vargstantiems ir solidarumas tarp savųjų. A. Saulaitis neįsivaizduoja: „Jėzaus Kristaus pavyzdys toks galingas, kad ir šiandien žmonės Jo mokymą tiki ir stengiasi juo gyventi“.