Kas tas lietuvis, kuris įkūrė pirmąją lotynišką mokyklą?

Šiandien daugelis Lietuvos moksleivių svajoja mokytis geriausiuose Jungtinių Amerikos Valstijų universitetuose. Tačiau buvo laikai, kai lietuviai mokė tose žemėse gyvenusius žmones. Ne kas kitas, o lietuvis Amerikoje įsteigė pirmąją lotynišką mokyklą.

„Jeigu nebūtų rugsėjo 11 – osios teroristinio išpuolio ir nebūtų padidėjusio New Yorko Wall Street apsauga ties birža, dabar turistui ten negalima nueiti, tai ten rastumėte didelę memorialinę lentelę, kurią uždėjo konsulo Budrio iniciatyva. Ant tos lentelės parašyta „šioje vietoje stovėjo pirmoji lotyniškoji mokykla Naujame pasaulyje, ir jos vadovas buvo Aleksandras Karolis Kursius Lithuanus“, pasakoja istorikas E. Aleksandravičius.

Kas tas Kuršius? Kaip jis atsidūrė Amerikoje? Kodėl būtent jis įsteigė lotynišką mokyklą? Bandykime įminti šias mįsles. Kaip žinia, į Naująjį pasaulį traukė įvairiausi nuotykių ieškotojai arba tie, kuriuos senajame žemyne buvo persekiojami. Naujakurių kolonijose buvo daug jaunuolių. Kažkas juos turėjo mokyti. Ir buvo pradėta ieškoti mokytojo.

1659 metų balandžio 25 dieną Vakarų Indijos laivų bendrovė iš Amsterdamo rašė New Amsterdamo gubernatoriui: „Kiek vargo turėjome surasti lotyniškai mokyklai vedėją, parodo tas faktas, kad dabar atvyksta Aleksandras Karolis Cursius, seniau profesoriavęs Lietuvoje, mūsų pasamdytas su metine 500 florinų alga, įskaitant maistpinigius“.

Kuršius į Ameriką atplaukė 1659 metų birželio pabaigoje, o jau liepos 4 dieną turėjo kelis mokinius. Būtent jam atitenka pirmosios lotyniškos mokyklos įkūrimo garbė.

Ką mes žinome apie šį žmogų? Ogi ne tiek jau daug. Manoma, kad jis buvo kilęs iš lietuviškos giminės. Buvo protestantas, o tuo metu Lietuvoje jie nelabai sugyveno su katalikais. Tikriausiai koks nors Vakarų Indijos laivų bendrovės atstovas jį kaip mokytą žmogų pastebėjo ir įkalbėjo leistis į tolimą kelionę.

New Amsterdamo gyventojai buvo patenkinti pirmuoju mokytoju. 1659 metų liepos mėnesį gubernatorius savo raporte rašė, jog Kuršius dirba gerai, jaunuoliai daro stebėtiną pažangą.

Tiesa, idilė neilgai tęsėsi. Miesto valdžios atstovai manė, kad Kuršius per daug liberalus, nes jis nemušdavo savo mokinių. Pats Kuršius aiškino, jog dauguma tėvų taip pat nenori, kad jų vaikai būtų mušami mokykloje.

Prasidėjus nesutarimams Kuršius grįžo į Amsterdamą 1661 metais. Žinome, kad grįžęs jis įsimatrikuliavo į Leideno universitetą. O po metų – 1662 – aisiais – apgynė disertaciją. Vėliau žinios nutrūksta. Aleksandras Karolis Kuršius – ne tik pirmasis žinomas lietuvis Amerikos žemyne, bet taip pat ir pirmasis, kuris įkūrė lotynišką gimnaziją šiame žemyne.

Kodėl Niujorkas nevadinamas „Aušra“?

XIX amžiaus pabaigoje tarp išeivių lietuvių buvo gana populiari nuomonė, jog Niujorkas anksčiau turėjo kitą, lietuvišką pavadinimą, – Aušra.

Steigiamojo Seimo narys, žurnalistas Juozas Pronskus savo knygoje „Arionų prisikėlimas“ 1930 metais rašė: „Lietuviai pradėjo statyti miestą, kurį pavadino „Aušra“. Tuo laiku prasidėjo gausinga imigracija olandų, kurie apsigyveno toje vietoje, ir tarp lietuvių ir olandų kilo ginčas dėl miesto vardo. Lietuviai norėjo palaikyti vardą „Aušra“, o olandai „New Amsterdam“, ir tie ginčai ėjo ligi atvyko Duke of York ir išsprendė ginčus, pavadindamas tą miestą – New York.“

Juozas Pronskus
Foto: Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Pirmuoju Lietuvos istoriku tituluojamas Simonas Daukantas taip pat šiek tiek dėmesio skyrė lietuvių emigracijos temai: „Kunigaikštis Jokūbas nupirko salą, Tobagu vadinamą, nuo ispanų karaliaus ir tenai išleido atėjūnus naujokynui įkurti ir tuo pačiu prekybą praplatinti, kurį naujokyną paskui anglai išgriovė, o likusįjį svietą išvedė į Naujorką; ir taip lietuvių giminės yra jau ir Amerikos sviete.“

Štai ir mįslė: ar tai tiesa, ar mitas? Niujorko miesto istorija siekia septyniolikto amžiaus pradžią, kuomet olandų pirkliai pradėjo apgyvendinti atrasto žemyno pakrantę ir šalia besikuriantį miestą pakrikštijo Naujuoju Amsterdamu. Šie faktai puikiai žinomi visam pasauliui.
Simono Daukanto minimas lietuvių persikėlimas iš Kuršui priklausiusio Tobago į Ameriką galbūt nėra visiška fikcija. Taip iš tiesų galėjo įvykti. Tiesa, gerokai vėliau nei deklaruoja J. Pronskus. Persikėlimas iš Tobago į „Naujorką“ galėjo vykti XVII amžiaus viduryje. Iš istorinių šaltinių žinome, kad tuo metu olandai Jungtinėse Amerikos Valstijose jau gyveno. Ir, anot S. Daukanto, miestas jau turėjo Niujorko pavadinimą.

Profesorius Egidijus Aleksandravičius tokio pasakojimo atsiradimą aiškina kaip natūraliai susiklosčiusį diasporos dalies pasakojimą siekiant pateisinti savo egzistavimą svetur: „Kiekviena iš diasporų kuria pasakojimą, nes jiems reikia įsišaknyti. Jokio mokslinio pagrindo tie pasakojimai neturi.“

Mitas apie „Aušros“ įkūrimą tėra tik vienas mūsų diasporos savimonės simbolių. Tokią pat svarbią, kaip anglams legenda apie karalių Artūrą ir apvaliojo stalo riterius. „Mes galime akademikų rate žinoti, kad to nebuvo, tačiau akademikų rate mes negalime paneigti fakto, kad dešimtmečius žmonės tikėjo, jog taip buvo“, - mito svarbą atskleidžia profesorius.

Kas liejo kraują už JAV nepriklausomybę?

Kas dalindavo patarimus Jungtinių Valstijų prezidentui? Kas gi tas paslaptingasis asmuo, kuris sakė taip: „Kas gi esu, jei ne lietuvis, jūsų tautietis, jūsų pačių išrinktas? Kam gi, jeigu ne jums, turiu rodyti dėkingumą, ką turiu ginti, jeigu ne jus ir save patį?“ Tai visiems gerai žinomas 1794 metų sukilimo vadas Tadas Kosciuška – Jungtinių Amerikos Valstijų bei Abiejų Tautų Respublikos pilietis.

„Turbūt Tadas Kosciuška yra ne tik lietuvių simbolinė figūra. Tai simbolinė figūra ir lenkų, ir baltarusių“, - teigia VDU Lietuvių išeivijos instituto istorikė Daiva Dapkutė. Visiems puikiai žinoma – T. Kosciuška buvo 1794 metų sukilimo vadovas. Tačiau dar prieš sukilimą savo pėdsaką paliko ir kitoje Atlanto vandenyno pusėje.

1776 metais Tadas Kosciuška atvyko į Filadelfiją, ten perskaitė Nepriklausomybės deklaraciją ir tai jį sujaudino. Šiame dokumente atsispindėjo XVIII amžiaus laisvės ir lygybės idėjos. Sužinojęs, jog už šio dokumento parengimą buvo atsakingas Tomas Džefersonas, jis troško su juo susitikti. Tai vėliau įvyko Virdžinijos valstijoje. Nuo to laiko jie tapo artimi draugai. Šį faktą liudija ir tai, jog net tapęs trečiuoju JAV prezidentu, T. Džefersonas vis dar susirašinėjo su T. Kosciuška.

Atvykimas į Filadelfiją sutapo su JAV nepriklausomybės karo pradžia. Karinės inžinerijos specialistas negalėjo likti nuošalyje. Jo gabumai buvo labai reikalingi siekiant pergalės Saratogos mūšyje, kuris šiandien istorikų įvardijamas kaip lemiamas posūkis amerikiečių ir britų kare. 1778 metais Kosciuška tapo Vest Pointo gynybinių įtvirtinimų vyriausiu inžinieriumi.

Verta paminėti ir tai, jog 1802 metais įkurta JAV karo akademija Vest Pointe buvo jo sumanymas, kuriuo jis asmeniškai pasidalino su prezidentu Džordžu Vašingtonu. „Kosciuška nebuvo karvedys, jis buvo žmogus, kuris rūpinosi įtvirtinimais, fortifikacija“, - konstatuoja Eligijus Raila. Už nuopelnus jam buvo suteiktas brigados generolo laipsnis.

Po sėkmingos veiklos Nepriklausomybės kare, 1784 metais T. Kosciuška sugrįžo į merdėjančią Abiejų Tautų Respubliką. Grįžęs į ATR ramiu gyvenimu taip pat nesimėgavo. Po kiek laiko jis buvo pašauktas į kariuomenę, o 1794 metų kovo 24 dieną Krokuvos turgaus aikštėje prisiekė iki galo kovoti už Respublikos nepriklausomybę, tapo vyriausiuoju sukilimo vadu. Tiesa, čia sekėsi kur kas prasčiau.

Priešingai nei JAV nepriklausomybės karo metu, šį kartą sukilimas buvo pasmerktas. „Prieš mus kariavo ne tik Rusijos imperija. Taip pat teko gintis prieš Prūsiją ir Habsburgų Austriją, kurios pasiuntė kariuomenes. Kitaip tariant, tarsi turėjome kovoti trimis frontais. Karinės pajėgos menkos ir, be abejo, trūko visuotinės mobilizacijos, visuotinio palaikymo. Paprasčiausiai nebuvo spėta, ir valstiečiai prisidėjo, ir miestiečiai rėmė, netgi buvo specialūs žydų pulkai sudaryti, Kosciuškos iniciatyva ir jie taip pat kovėsi Kosciuškos sukilėliu pusėje“, - apie sukilimą pasakoja E. Raila.

Prieš galingas imperijas vieni kovoję ATR piliečiai pagalbos nesulaukė. Sukilimas buvo pralaimėtas, o Kosciuška pateko į nelaisvę. Buvo kalintas. Tačiau neilgam. T. Kosciuškos pėdsakai JAV dar kartą aptinkami jau 1797 metais. Šį kartą vietiniai jį pasitiko kaip didvyrį. Tiesa, neilgam. Vos po metų brigados generolas visiems laikams paliko JAV ir įsikūrė Šveicarijoje.

Kosciuškos paminklas West Pointe JAV
Foto: wikipedia.org nuotr.

Čia verta paminėti ir kitą įdomią detalę. Prieš palikdamas Ameriką antrą kartą, jis surašė testamentą. Testamento vykdytoju buvo paskirtas tuometis JAV viceprezidentas T. Džefersonas. Testamente nurodyta, jog T. Kosciuškos Nepriklausomybės kare uždirbti pinigai turi būti panaudoti kilniam tikslui – išlaisvinant juodaodžius iš vergovės. Šios valios Tomas Džefersonas neįvykdė. Vergovė buvo panaikinta tik praėjus pusei amžiaus nuo T. Kosciuškos mirties 1817 metais.

Didžiausia „žuvis“ – lietuvio nuopelnas

1944 metų birželio ketvirtąją, likus keletai dienų iki galutinės sąjungininkų operacijos pradžios ir išsilaipinimo Europoje, įvyko ne ką mažiau svarbus įvykis Amerikos bei demokratinio pasaulio istorijai. Tai kartu labai svarbi JAV pergalė jūroje. Kuo tai svarbu lietuviams? Vienas pergalės kalvių – lietuvių emigrantų palikuonis Zenonas Lukošius.

Foto: Čikagos mokslo ir technologijų muziejaus nuotr.

Antrojo pasaulinio karo metu nacių laivai tapo tikru galvos skausmu sąjungininkų pajėgoms. Galingą laivyną turinti nacistinė Vokietija nuolat puldinėdavo sąjungininkų laivus. Todėl į pagalbą buvo siunčiamos specialiosios grupės sekti ir naikinti nacių povandeninius laivus.

Jūrose, vandenynuose reikėjo užtikrinti apsaugą. Taip buvo suformuota kapitono Danielio V. Gallery medžiotojų - žudikų grupė 22.3, kuri patruliavo prie Vakarų Afrikos krantų tą dieną, kai radarai pastebėjo povandeninį laivą U – 505.

Danielio V. Gallery grupėje buvo karininkas Zenonas Lukošius. Jo vaidmuo šioje operacijoje buvo didžiulis, tačiau mums žinomas kiek mažiau. Profesorius Egidijus Aleksandravičius teigia, jog su Zenono Lukošiaus nuopelnais susipažino visiškai atsitiktinai – lankydamas muziejų Čikagoje, kuriame ir eksponuojamas karo trofėjus.

Po ilgos persekiojimo operacijos povandeninis laivas pateko į amerikiečių nelaisvę. Pagal karo taisykles vokiečiams neliko nieko kito kaip tik sunaikinti laivą su visa vertinga ir slapta informacija. Tačiau Amerikiečių įgulai vien tik belaisvių neužteko ir šie puolė gelbėti laivo, kuris sėkmės atvejų taptų jūriniu karo trofėjumi nuo 1812 metų.

Būtent Zenonas Lukošius buvo vienas amerikiečių įgulos narių puolusių gelbėti vertingo grobio: „Ir Zenon Lukošius buvo tas, kuris uždaro liukus ir išminuoja laivą. Taip amerikiečiai išgelbėja tą laivą, buksiruoja per Atlantą, daro tyrimus.“

Sėkminga operacija ir į sąjungininkų rankas patekusi nacių karinio laivyno informacija tapo itin vertingu grobiu pakeitusiu karo situaciją jūrose. Įdomi ir ta detalė, jog JAV karinis jūrų laivynas siekė nuslėpti informaciją apie sėkmingą operaciją. Nacių laivo įgula slapta buvo išgabenta ir kalinta JAV. Tuo tikslu, jog nacistinė Vokietija laikytų laivą paskendusiu.

Po karo Zenonas Lukošius už drąsą buvo apdovanotas Sidabrine žvaigžde ir likusį gyvenimą dirbo statybose. Mirė jis 2006 metais rugpjūčio 12dieną. Jo nuopelnas ir atminimas iki šiol saugomas Čikagoje. Po karo Zenonas Lukošius taip pat dėjo dideles pastangas tam, kad karo trofėjui būtų įrengta tinkama ekspozicija Čikagos mokslo ir industrijos muziejuje.