Tačiau kiek laiko ir lėšų prireiks, kol pabėgėliai įsitvirtins jos darbo rinkoje? Ir kokių pokyčių joje reikia tikėtis? Ar nemažės atlyginimai, neprastės darbo sąlygos? Galbūt rasis konkurencija tarp Vokietijos gyventojų bei imigrantų iš kitų ES šalių ir naujai atvykusiųjų? Tai – viena medalio pusė. Kitoje jo pusėje įspausti pačių pabėgėlių bei ekonominių migrantų lūkesčiai ir būgštavimai. Ar nebus jie nuvilti?
Pirmosiomis pabėgėlių antplūdžio į Vokietiją savaitėmis bendrą svetingumo kultūros euforiją lydėjo optimistiški pramonės atstovų bei ekonomistų pasisakymai apie šalies ūkiui atsiveriančias naujas galimybes. Reikštos viltys, kad pabėgėliai padės įveikti vis aiškiau jaučiamą kvalifikuotų specialistų, o ir apskritai darbo jėgos trūkumą.
Per ateinančius 20 metų šaliai prireiks kur kas daugiau darbo jėgos, nei įstengs jai tiekti vietiniai darbo resursai. Todėl dar rugsėjo mėnesį pramonininkų susivienijimo (BDI) vadovas Markus Kerberis įžvelgė galimą pabėgėlių naudą Vokietijos ūkiui, jei tik pavyktų juos integruoti.
Milijardinės išlaidos pabėgėliams galėtų tapti „maža konjunktūros programa“ šalies ekonomikai, - viltingai svarstė ūkio ministras Sigmaras Gabrielis. O štai trečiadienį Vokietijos ūkio ekspertų grupė, vadinamieji „ekonomikos išminčiai“, paskelbė raminančius paskaičiavimus, kad šalies ekonomika finansiškai pajėgs pakelti pabėgėlių naštą. Jie nurodė, kad šių metų biudžeto balansas būsiąs teigiamas, laukiama 21 milijardo eurų pliuso. Beje, tai lygiai tokia pati suma, kurią, kitais paskaičiavimais, šįmet teks pabėgėliams išleisti: jų apgyvendinimui, išlaikymui, medicininei priežiūrai bei integracijos priemonių kompleksui.
Net ir ES komisija Briuselyje pereitą savaitę paskelbė optimistines prognozes, pagal kurias pabėgėlių antplūdis turėtų teigiamai paveikti ekonomikos augimą, ypač tokiose šalyse kaip Vokietija, į kurias atvyko ypač didelis skaičius pabėgėlių. Esą su pabėgėliais susijusios išlaidos ir nauja darbo jėga šalies bendrąjį vidaus produktą šiais metais išaugins 0,2 procento, o iki 2020 metų - net 0,7 procento.
Žurnalo „Cicero“ korespondentas Briuselyje Werneris Mussleris stebisi tokiu ES komisijos optimizmu, plaukiančiu iš nerealistiškos prielaidos, jog pabėgėlių išsilavinimas prilygstąs Vokietijos gyventojų išsilavinimui. Tačiau, kaip rodo 400.000 prieglobsčio prašytojų asmens profilio įvertinimas, 80 procentų jų neturi jokios formalios kvalifikacijos.
Tad nors sąlygos rasti darbą Vokietijoje iš pirmo žvilgsnio atrodo netgi optimalios – spalio mėnesį čia būta tik 2,65 milijonų bedarbių, ir tai yra mažiausias skaičius per pastaruosius 24 metus – pabėgėlių kelias į pirmąją darbo vietą tikrai nebus lengvas.
Net ir imigrantams, turintiems specialybę bei pakankamas profesines kvalifikacijas, teks savo žinias pritaikyti prie čionykščio lygio, jau nekalbant apie kalbinę kompetenciją, - visam tam prireiks nemažai laiko. Kaip pastebi ne vienas ekspertas, dabartiniai pabėgėliai – tai netgi ne rytdienos, o porytdienos mokesčių mokėtojai.
O kol kas bedarbių skaičius neišvengiamai augs. Tai atvirai pripažino ir darbo bei socialinių reikalų ministrė Andrea Nahles (SPD). Jos spėjimu, per ateinančius trejus metus socialinių pašalpų gavėjų skaičius padidės maždaug milijonu. Nors apskritai daryti patikimas prognozes šiuo klausimu yra pernelyg sudėtinga. Nes nenuspėjamas dar atvyksiančių prieglobsčio ieškotojų skaičius, sunku pasakyti, kiek jie tiks šalies darbo rinkai.
Irake bijojo būti nužudyti, o dabar Vokietijoje jų laukia socialinė mirtis
2015 balandžio mėnesį savaitraščio „Die Zeit“ žurnalistė kalbino jauną pabėgėlių iš Irako porą, Miriam ir Yusufą. Jie bėgo iš Irako, nes bijojo būti nužudyti, o dabar Vokietijoje jų laukia socialinė mirtis, - taip savo situaciją apibūdino jauna gydytoja radiologė. Ištisus šešis mėnesius Miriam ir Yusufas priversti laukti nieko neveikdami. Tai prarastas gyvenimo laikas.
„O juk galėtume lankyti vokiečių kalbos kursus, dirbti ir užsidirbti,“ - nepriekaištinga anglų kalba guodėsi Miriam. Jos vyras – komunikacijos technikos inžinierius, dirbęs Irake didelei kiniečių firmai, atlikęs praktiką Italijoje, Egipte, Kinijoje. Abu – krikščionys, ideali pabėgėlių pora, nenorinti gyventi iš valstybės malonės. Pavasarį tai daryti juos vertė pabėgėliams galioję įsidarbinimo suvaržymai.
Dabar padėtis pasikeitė į gerąją pusę. Nes ekspertai vieningai sutarė: būtina kuo greičiau šalinti visas teisines kliūtis, iškylančias pabėgėlių kelyje į darbo rinką. Pagal anksčiau galiojusią tvarką pabėgėliai turėjo teisę įsidarbinti tik praėjus devyniems mėnesiams nuo tos dienos, kai paduodama paraiška politiniam prieglobsčiui gauti. Tačiau esant dabartiniam pabėgėlių antplūdžiui, kartais tenka laukti pusę metų ir ilgiau, kol pradedama prieglobsčio pripažinimo procedūra. Todėl vyriausybė šią nuostatą pakeitė. Dabar pabėgėlis gali pradėti darbo paieškas jau po trijų Vokietijoje praleistų mėnesių.
Imta klibinti ir kitą rimtą trukdį – pirmenybės teisę į įsidarbinimą, pagal kurią darbo vietą pabėgėlis galės gauti tik tuo atveju, jei į ją nepretenduoja tokią pat kvalifikaciją turintis Vokietijos ar kitų ES šalių pilietis. Beje, įsidarbinimo pirmenybės nuostata taikoma leidimą dirbti gavusiems pabėgėliams tik pirmuosius 15 mėnesių (pagal ankstesnę tvarką – 4 metus). Tačiau Vokietijos darbdaviai ir kai kurie ekonomikos ekspertai ragina panaikinti ir šį apribojimą. O tai reikštų, kad politinio prieglobsčio prašytojai startuotų tomis pačiomis sąlygomis kaip ir vietiniai darbo ieškotojai bei imigrantai iš kitų ES šalių.
Tiesa, jau ir dabar esama išimčių iš pirmenybės teisės į įsidarbinimą. Jos daromos toms specialybėms, kuriose ypač trūksta darbuotojų: tai santechnikai, mechanikai, senelių slaugytojai. Į pabėgėlių priėmimo centrus siunčiami darbo agentūros bendradarbiai kryptingai ieško pabėgėlių, galinčių dirbti šiose srityse.
Nauja vidinė konkurencija darbo rinkoje?
Ekonominių tyrimų instituto (Ifo) apklausos duomenimis, nemaža dalis Vokietijos įmonių vadovų didele kliūtimi pabėgėliams įdarbinti laiko minimalų 8,5 euro atlyginimą. Jų manymu, reikiamos kvalifikacijos nei profesinių įgūdžių neturintiems darbuotojams toks atlyginimas esąs per didelis, todėl Ifo institutas reikalauja jo nelaikyti privalomu pabėgėliams. Išimtį iš minimalaus atlyginimo pabėgėliams bei ilgalaikiams bedarbiams siūlo daryti ir minėtieji „ekonomikos išminčiai“, priešingu atveju šių asmenų integracija į darbo rinką strigs.
Tačiau darbuotojų interesams atstovaujančios organizacijos jau perspėja dėl galimų pasekmių. Kas, jei darbdaviai susigundys atleisti vietinius darbuotojus ir jų vietoje priims pabėgėlius, kuriems mokės gerokai mažesnį atlyginimą? Tokia konkurencija dėl darbo vietų sukeltų dar didesnį Vokietijos gyventojų nepasitenkinimą.
Pagaliau taip pasitvirtintų ir ciniški prancūzų „Front National“ bei ekstremalių kairiųjų įtarinėjimai, esą, Vokietija plačiai atvėrė vartus pabėgėliams, norėdama „prisivilioti vergų savo kapitalui“. Vokietijos profsąjungų asociacija reikalauja nedaryti jokių išimčių, argumentuodama, jog būtent minimalus atlyginimas apsaugos pabėgėlius nuo išnaudojimo.
Reportaže iš Berlyno apie savo darbą už menką atlyginimą pasakojo ir kiti pabėgėliai. Štai, 23-ejų metų siras Fayezas iš Alepo pluša restorano virtuvėje už 350 eurų per mėnesį: „Apie 8,5 euro už valandą mes galim tik svajoti.“
Tokie ir panašūs pavyzdžiai rodo, kad įsidarbindami per pažįstamus, pabėgėliai gali sukurti naujas, nelegalias darbo struktūras su žemais atlyginimais, kas, savo ruožtu, neigiamai atsilieptų darbo rinkai.
Vis dėlto vietiniai darbuotojai neturėtų patirti didesnės konkurencijos ar baimintis, kad bus išstumti politinio prieglobsčio ieškotojų, - ramina Darbo rinkos ir profesinio tyrimo institutas (IAB).
Pabėgėliai, pasak jų, veikiausiai telksis mažos kvalifikacijos reikalaujančiuose darbo sektoriuose, tad konkuruoti su jais teks ne vokiečiams, o kitiems Vokietijoje gyvenantiems užsieniečiams“, - sakė IAB ekspertas imigracijos klausimams Herbertas Brückeris. Tai gastronomija, žemės ūkis, slauga – žemo užmokesčio sritys, kuriose, Vokietijos darbo agentūrų duomenimis, dar 2012 metais buvo sukurta apie milijoną darbo vietų formalaus išsilavinimo neturintiems užsieniečiams.
Ieškoma talentų tarp pabėgėlių
Vokietijos vyriausybė, darbo agentūros vadovą Franką Jürgeną Weisę rugsėjo mėnesį paskirdama ir Migracijos bei pabėgėlių tarnybos (BAMF) vadovu, suartino abi tarnybas. Dabar darbo agentūros darbuotojai dažnai siunčiami į Migracijos ir pabėgėlių tarnybą ar netgi tiesiai į pirminius pabėgėlių priėmimo centrus, kad jau ten pradėtų rinkti informaciją apie potencialius darbuotojus, apie preiglobsčio prašytojų išsilavinimą bei profesinę kvalifikaciją.
Talentams tarp pabėgėlių atskleisti kuriami ir įvairūs projektai. Viename tokių projektų – Darbo agentūros ir Migracijos tarnybos bendroje programoje „Early Intervention“ – jau dalyvavo 1400 pabėgėlių.
Programos vadovė Doris Mir Ghaffari, studijavusi islamo mokslus, šalia gimtosios vokiečių kalbos kalbanti dar ir angliškai, prancūziškai, turkiškai, turinti persų ir arabų kalbų pagrindus, idealiai tinka šiam darbui.
Mir Ghaffari pasakoja, kad pas ją ateinantys žmonės yra labai motyvuoti, iš dalies netgi „per daug motyvuoti“, o neretai turintys ir nepagrįstų iliuzijų. „Kai kurie jų mano, kad Vokietija juos viskuo aprūpins ir padės jiems gauti išsvajotą išsilavinimą“, kad darbo birža finansuos jų studijas. Todėl ji priversta padebesiais skrajojančius žmones grąžinti ant žemės, kas ne visada lengvai pavyksta.
Didelė dalis jos klientų nėra baigę jokių mokslų, neretai jie tiesiog dirbo savo tėvų ar brolių įmonėlėse ar parduotuvėse. Dabar jiems teks persiorientuoti, nes tiek profesinio parengimo, tiek ir darbo rinkos struktūra čia visiškai kitokia. Dažnas iš jų turėjo profesijas, kurių čia beveik ar visiškai nėra: žvejas, kilimų rišėjas, puodžius. Taip iš 1.400 užsiregistravusių pabėgėlių netrukus liko 212, o iš jų buvo priimti į darbą tik 66.
Pabėgėliams į darbo rinką įtraukti skirtų projektų jau ėmėsi ir vienas kitas Vokietijos koncernas. Jų tikslas – kvalifikacijos pagrindus turinčius pabėgėlius parengti darbui firmose. Tiesa, pirmieji bandymai šia kryptimi dar labai kuklūs. Tarkime, „Porsche“ pasiūlė tik keliolika vietų praktikantams pabėgėliams. Kur kas mieliau didieji koncernai priimtų jau valstybės lėšomis parengtus pabėgėlius, patys finansuoti jų integracijos į darbo rinką, deja, neskuba.
„Koncernai ir firmos turėtų suteikti galimybę atlikti jose praktiką šimtams tūkstančių jaunų žmonių,“ - sakė Andrea Nahles dienraščiui "Süddeutsche Zeitung". Juk tuo atveju nereikėtų net minimalaus atlyginimo mokėti. Prieš tai tik tektų suorganizuoti profesinio profilio vokiečių kalbos kursus, o juos galėtų finansuoti pačios firmos.
Taigi užuot laukusi vyriausybės ir valstybės pastangų, pramonė turėtų pati pasirūpinti iš jaunų pabėgėlių išsiugdyti sau reikalingą kvalifikuotą darbo jėgą. Arba bent jau, kaip siūlo Žaliųjų frakcijos parlamente vadovė Katrin Göring-Eckardt, finansiškai prisidėti prie jų ugdymo milijoninėmis įmokomis į pabėgėlių fondus.