Štai kas rašome toje slaptoje pažymoje: „Po to Rooseveltas pareiškė, kad Stalinas bus patenkintas, gavęs Estiją, Latviją ir Besarabiją, Petsamo uostą paversdamas rusišku ir sukurdamas neutralią zoną Karelijoje. Lietuva ir Bukovina negali atitekti Sovietų Sąjungai. Nieko aiškaus nepasakęs dėl Rusijos ir Lenkijos sienos nustatymo, prezidentas vis dėlto nurodė, kad, jo nuomone, Stalinas sutiks Vilnių ir Lvovą palikti Lenkijos sudėtyje.
Pagal Sikorskio žodžius, jis atsakė prezidentui, kad apgailestauja dėl Estijos ir Latvijos likimo, tačiau Lenkija nenusiteikusi dėl jų pyktis su Rusija. O dėl Lietuvos Sikorskis kategoriškai pareiškė, kad lenkai negali abejingai stebėti jos likimo. Sikorskis pažymėjo, kad tokiomis sąlygomis jis pasiruošęs pasirašyti susitarimą su Rusija bet kuriuo momentu.“
Po savaitės Lavrentijus Berija paruošė Stalinui ir Molotovui dar vieną pažymą. Gruodžio 22 dieną jie galėjo plačiau susipažinti su Sikorskio planais. Štai kas buvo rašoma: „Sikorskis išsakė savo samprotavimus apie pokarinę tvarką ir pareiškė, kad po karo turi būti sukurta federacija, į kurios sudėtį įeitų Lietuva, Lenkija, Čekoslovakija ir galbūt Vengrija.“
Tą pačią dieną ant Stalino stalo gulė dar ir kita pažyma, kurioje aiškinama, kad Baltijos šalių buvę pasiuntiniai suaktyvino savo veiklą. Pranešama, kad Balutis buvo susitikęs su generolu Sikorskiu. Stebimi „tamprūs Balučio santykiai su jo vienminčiais lenkais, kurie labai suinteresuoti Lietuvos klausimu“.
Tiesa, sovietams Sikorskio planai nebuvo naujiena. Jiems buvo svarbu, ar tikrai taip toli pasistūmėjo jų realizavimas. Tiksliau pasakius, ar anglai su amerikiečiais palaiko tokias idėjas? Sovietų šnipams buvo duoti nurodymai surinkti kuo daugiau informacijos. Juk Sikorskis reiškė pretenzijas į tas teritorijas, kurias užgrobė sovietai. Tai jau buvo pavojinga.
O kas gi buvo tas Sikorskis, kuriam taip rūpėjo Lietuvos klausimas? Be jokios abejonės, Lietuvą jis pažinojo. Generolas Vladislovas Sikorskis buvo lenkų patriotas, krikščionių demokratų pažiūrų ir, be abejo, gabus kariškis. Jis vadovavo V armijai, kuriai priklausė Beniakainių grupė, Pilsudskio įsakymu įvykdžiusi generolo Żeligowskio „sukilimą“ Vilniui užimti. Buvo jis karo ministras 1923–1926 metais, tačiau nepalaikė Pilsudskio diktatūros. Prasidėjus karui, Sikorskis Prancūzijoje sukūrė egzilinę vyriausybę 1939 m. rugsėjo 30 d. tapdamas ministru pirmininku, o 1939 m. lapkričio mėnesį – ir laisvųjų lenkų kariuomenės vadu. Lenkų emigracinės vyriausybės centru tapo Londonas.
„Tai asmenybė, kuri ryškų pėdsaką paliko ir Antrojo pasaulinio karo, ir Lenkijos kovoje dėl laisvės, nepriklausomybės. W. Sikorskis siekė išlaikyti Lenkijai solidų statusą nepaisant to, kad valstybė neegzistavo. Tiek emigracinės vyriausybės veikloje, tiek užkulisinėje veikloje jis buvo tas, kuris stengėsi Lenkijai rasti tam tikrą nišą tarp didžiųjų valstybių“, teigė „Istorijos detektyvams“ istorikas Ramojus Kraujelis.
Vladislovas Sikorskis 1941 m. gruodžio pradžioje buvo nuvykęs į Maskvą. Tarėsi su Stalinu. Patyręs diktatorius siūlė Lenkijai Rytų Prūsiją, užuominomis kalbėjo, kad Lenkija gali gauti Vokietijos žemių. O reikalavo pripažinti Baltijos šalių bei Besarabijos inkorporaciją. Sikorskis atsakė, kad jis negalįs spręsti tokių klausimų, ir dar pridūrė, jog istorijos šviesoje būtų laikomas juokdariu, jei priimtų tokį nuosprendį, be rimtesnio galvojimo. Stalinas nusijuokė ir, plodamas jam per petį, tarė, kad gal Sikorskis teisus.
Planas, kad po karo turi atsirasti stipri vidurio Europos valstybė, gimė labai anksti. „Labai įdomios diskusijos prasidėjo 1940 m. nepraėjus nė metams po Antrojo pasaulinio karo pradžios. Lenkijos emigracinė vyriausybė Londone kartu su Čekoslovakijos emigracine vyriausybe pradėjo kurti planus apie galimą vidurio Rytų Europos federaciją ar konfederaciją.
Pats įdomiausias dalykas, - toje konfederacijoje greta Lenkijos, Čekoslovakijos, Vengrijos buvo matoma ir Lietuva. Ji nebuvo niekur išnykusi iš politinio žemėlapio, buvo regima šalia Lenkijos ir buvo tikimasi, kad tai, ko nepavyko padaryti po Pirmo pasaulinio karo, pavyks padaryti, kai baigsis šis karas. Buvo tikimasi, kad po Antrojo pasaulinio karo tokia buferinė zona galėtų egzistuoti, ir Lenkija buvo regima kaip stipriausia šito regiono valstybė“, - teigė R. Kraujelis.
Sovietus erzino tokie planai. Ypatingai, jei apie juos kas nors kalbėdavo viešai. Štai Lenkijos emigracinės vyriausybės ministras davė interviu, kurį paskelbė „Sunday Times“ 1942 m. sausio 11 dieną. Anglų žurnalistams Raczynskis dėstė, kad turėtų būti sudaryta lenkų ir čekoslovakų konfederacija, kad ir Lietuva turėtų įeiti į tokią konfederaciją. Bet kuriuo atveju, Baltijos valstybių nepriklausomybė turi būti garantuota. Sovietams tokie vieši pareiškimai nepatiko. Todėl ambasadorius Bogomolovas sureagavo sausio 23 d. Išsiųsdamas notą, kurioje jis rašė: „Sovietų vyriausybė ypač atkreipia dėmesį į grafo Raczynskio pasisakymą apie Baltijos valstybių nepriklausomybės prieš 1939 m. karo garantavimą. Jis užmiršta, kad Lietuva yra Sovietų Sąjungos dalis.“
Sausio 30 d. pats Sikorskis atsakė į Bogomolovo notą ir pakartotinai pabrėžė, jog Lietuvos klausimas yra svarbus Lenkijai. Po keleto dienų generolas Sikorskis aplankė anglų ministrą pirmininką Winstoną Churchillį. Be jokios abejonės, buvo kalbėta apie susitikimą su Stalinu. Sikorskis atpasakojo susitikimą. Minėjo, kad Stalinas nori išlaikyti Baltijos šalis savo naguose. W. Churchillis nieko nepažadėjo.
Toliau buvo dar įdomiau. 1942 metų vasario 18 d, anglų ambasadorius Vašingtone Viskontas Halifaxas, buvęs anglų valstybės sekretorius užsienio reikalams, lankėsi pas Valstybės pasekretorį Sumnerį Wellesą aptarti anglų ir sovietų derybas. Pasitarimo metu ambasadorius Halifaxas įteikė Wellesui anglų užsienio ministerijos telegramos nuorašą. Telegramoje štai kas buvo išdėstyta:
„Vienas sunkus taškas yra Lietuva, kadangi lenkų vyriausybė, kuri yra susidomėjusi po karo sudaryti lenkų-lietuvių uniją, pareiškė mums savo pageidavimą, kad anglai neitų į jokias diskusijas dėl būsimos Lietuvos teritorijos nesusitarę su lenkais. Lenkų pažiūros, žinoma, nesutampa su sovietų planais aneksuoti Lietuvą. Kaip bebūtų, lenkų siekimas, kiek liečia Jo Didenybės vyriausybę, yra praktiškas geografiniu atžvilgiu tik tuo atveju, jei lenkai išgautų iš Sovietų vyriausybės valstybines sienas anapus Curzono linijos į rytus, arba gautų leidimą aneksuoti Rytprūsius. Stalinas man pasakė, kad jis sutiktų. Pagal Atlanto Chartą, Lenkija neturi jokių teisių į Lietuvą. Būtų neprotinga iš Lenkijos pusės nenusileisti Rusijai Lietuvos klausime.“
Jau kitą dieną lenkų ambasadorius Vašingtone Janas Ciechanowskis pristatė grafą Raczynskį Valstybės departamento pasekretoriui Sumneriui Wellesui. Grafas išdėstė nuomonę, jog anglų noras daryti Sovietų Sąjungai nuolaidas nėra labai išmintingas. Anot jo, jei bus atstatytos sienos, kurios buvo iki 1941 m. birželio 22 dienos, tai tokiu atveju paskatins Staliną kelti dar daugiau reikalavimų. Raczynskis aiškiai išsakė, kad Lietuvos atidavimas Stalinui reiškia mirtiną smūgį Lenkijai.
Kovo 9 dieną generolas V. Sikorskis laišku kreipėsi į ministrą Edeną. Laiške jis rašė: „Sovietų reikalavimai, kad Lietuvos, Estijos, Latvijos, Šiaurės Bukovinos ir Besarabijos inkorporavimas būtų sąjungininkų pripažintas, sugriautų būsimos pergalės pagrindus. Toks pripažinimas užgniaužtų pasitikėjimą mūsų integralumu ir teisingumu. Tų idealų, kurie ginami su didžiausiu pasiaukojimu tų tautų, kurios besąlygiškai priešinasi Trečiajam Reichui ir jo satelitams.“
Netrukus Sikorskis gavo ministro pirmininko Churchillio kvietimą atvykti pas jį ir pasitarti apie anglų ir sovietų derybų eigą. Pasitarimas įvyko kovo 11 d. nuo 13 val. 30 min. iki 15 val. 5 min. Sikorskis per šį pasikalbėjimą dėstė, kad sovietų teritoriniai reikalavimai yra diktuojami rusų imperializmo. Noras okupuoti ne tik Baltijos valstybes, bet ir Besarabiją ir Bukoviną, parodė Stalino imperinius polinkius. Jei tokie Stalino troškimai bus patenkinti, tuomet tai reiškia, kad sovietai apsupa Lenkiją. Jis buvo naivus, pokarinei Lenkijai Stalinas ruošė kitokį – baisesnį – likimą. Ji pati turėjo būti sovietinė. Tačiau prisiminkime, tai dar buvo karo vidurys, Sikorskis puoselėjo viltis, jog Lenkijos Vakarai nė už ką neatiduos Stalinui.
Tame pasitarime V. Sikorskis teigė, kad jis niekada netikėjo Baltijos šalių federacija, tačiau bet kuriuo atveju Lenkija būtų prieš jų aneksiją, nes Lenkija visuomet pasisakė už laisvę, tad tokia jos pozicija derėtų su jos senomis tradicijomis. Tačiau „Kauno Lietuvai“ būtina visiška ir besąlygiška nepriklausomybė. Ir netgi nėra svarbu, ar „Kauno Lietuva“ būtų susijusi kokiais nors ryšiais su Lenkija. Taigi Sikorskis aiškiai reikalavo nepriklausomybės Lietuvai. Aišku, pagal jo planus būtų geriau, jei „Kauno Lietuva“ būtų didelės federacinės valstybės dalis, tačiau jei nepavyks priversti užsispyrusių lietuvių galvoti plačiomis geopolitinėmis kategorijomis, tuomet jau geriau tebūna nepriklausoma ir laisva Lietuva, o ne Sovietų Sąjungos respublika.
Taigi Sikorskio planuose buvo vietos ir visiškai nepriklausomai Lietuvai. Bet kuriuo atveju, Lietuva negali atitekti sovietams. Nereikia net aiškinti, kad tai atitiko Lietuvos interesus. Beje, Sikorskis reikalavo, kad sovietai atšauktų bent savo pretenzijas į Lietuvą. Iš Churchilio pusės, aišku, jokių pažadų ar juo labiau garantijų nebuvo.
Lenkai paliko šį pasitarimą nepatenkinti. Jie puikiai suvokė, kad Vakarų lyderiai nesuvokia arba nenori suvokti Rytų Europos padėties. Tačiau čia jie nepasidavė. Į pagalbą pasitelkė viešumą. Lenkų tautinė taryba priėmė rezoliuciją, kurioje pareiškė, kad, „nepaisant Lietuvos neteisėtų pretenzijų į lenkų Vilniaus miestą“, lenkų tautinė taryba lenkų tautos vardu linki lietuvių tautai kuo greičiausiai grįžti į savo Vakarų krikščioniškosios kultūros pažangos kelią, bendradarbiaujant su Vidurinės Europos tautomis, kai ji bus išlaisvinta nuo vokiečių okupacijos ir atgaus visišką nepriklausomybę.
Šai kokia buvo situacija, dėl kurios buvo sunerimęs Stalinas ir kodėl liepė šnipams aiškintis, kaip į šiuos Sikorskio planus žiūri amerikiečiai ir anglai. Stalinui Sikorskio planai tikrai nepatiko.
Nežinia, kaip viskas būtų susiklostę, tačiau Sikorskis žuvo 1943 liepos 4-ąją. Jo mirtis apaugusi paslaptimis. Sikorskis per daug reikalavo iš sovietų, kurie tuo metu buvo sąjungininkai. Tikriausiai jis tapo niekam neparankus. Po jo mirties nebeliko nei vieno tokio aukšto politiko, kuris keltų Lietuvos klausimą.