Spalio 30-ąją Rusija minėjo milijonų sovietinio režimo aukų dieną. Paklaustas, ar Rusijos prezidentas lankysis kuriame iš minėjimų, jo spaudos atstovas Dmitrijus Peskovas pareiškė, kad šiuo klausimu renginių prezidento darbotvarkėje nėra suplanuota. Nutylėti apie mirtį, kurion savo piliečius pasiunčia valstybė – Rusijoje ne naujiena.
Už balsą, viešinantį slepiamą Rusijos karų pusę, paskirta ir šių metų Nobelio literatūros premija. Ji atiteko Baltarusijos rašytojai Svetlanai Aleksijevič. Tiesa, apie pirmąjį iš Sirijos į Rusiją šią savaitę parvežtą žuvusį Rusijos karį gynybos ministerija netylėjo. Bet jo mirtis kelia tiek pat klausimų, kiek sovietų karių žūtys keldavo Afganistano karo aukų artimiesiems.
Jei prisimenate kokius 1992 metus Lietuvoje, neturėtų būti sunku suprasti architekto susirūpinimą, kaip iš svetainės reikės išnešti karstą į laiptinę. Šarvojimo salių nebuvo, tad jei grįždamas iš mokyklos šalia pašto dėžučių laiptinėje pastebėdavai karsto dangtį, žinodavau, kad kuriame nors bute pašarvotas kaimynas, veikiausiai ant tokio pat sulankstomo šventinio stalo, kokį visi turėjo, ir išnešti jo karstą per buto duris bus didžiulis pusvalandžio vargas.
Ir čia kalbama apie paprastą karstą. Cinkuoti karstai buvo išvis per dideli, kad tilptų tuose „triušių narveliuose“ – septintajame dešimtmetyje statytuose daugiabučiuose, rašo Svetlana Aleksijevič, šiemetinė Nobelio literatūros premijos laureatė. Bet juos vis tiek veždavo į butus, dažniausiai tėvams, nes žuvusiesiems tebuvo po 18–20 metų. Ir Afganistane apsilankiusi kaip žurnalistė per sovietų invaziją, S. Aleksijevič sau pripažino, kad necinkuoti tų karstų tiesiog neįmanoma – dykumos karštyje po kelias savaites skraidinimo namo laukiantys kūnai skleisdavo smarvę.
Todėl, kad netektų atsidurti cinkuotame karste, nemažai jaunuolių slėpėsi nuo Afganistano net guldamiesi į psichiatrines ligonines, kaip žurnalistas, Aleksandras Gordonas, vedėjas laidos, kurioje analizuojamas Aleksėjaus Balabanovo „Dušimtasis krovinys“.
Filme cinkuotame karste iš Afganistano parvežtą jaunuolį maniakas milicininkas paguldo šalia jo sužadėtinės, ją šalia lavono prievartauja prasigėręs valkata, o po visko milicininkas šalia švinkstančio mylimojo jai skaito jo iš Afganistano rašytus laiškus. Tai – šlykštus realybės iškraipymas,iškrypėlišką režisieriaus fantazija, tokių dalykų nebuvo, sako laidoje filmą kritikuojanti pusė, kurioje aktyviausia kritikė – buvusi kosmonautė, ordinais apdovanota Sovietų Sąjungos Didvyrė.
Niekas moksleivių toje valstybėje buteliais neprievartavo, ginčija kino kritikas, ta valstybė stovėjo eilėse, kad pažiūrėtų A. Tarkovskį. Prievartavo, mano paties merginą, sako A. Balabanovas. Ir milicija mane moksleivį mušė lazdomis. Ir apie cinkuotus karstus niekas nesumeluota, nes A. Balabanovas tarnavo transporto divizijoje, kuri skraidino į Afganistaną ir iš jo, tais pačiais „Antonovais“, vadintais „Juodosiomis tulpėmis“. Pirmyn – gyvus, atgal – dažnai karstuose.
Kad A. Balabanovo filmas apie sovietinį abejingumą ir melą pabrėžia jį laidoje užtarianti pusė. Kaip ir S. Aleksijevič „Cinko berniukai“ – viena iš knygų, atnešusių jai Nobelio literatūros premiją. Joje – viskas, ko nebuvo oficialioje Sovietų Sąjungos propagandoje.
Pravda rašė apie ribotą karių skaičių, S. Aleksijevič – apie tūkstančius parvežamų cinkuotų karstų, išsklaidomų po kapines, kad nesimatytų tikrojo žuvusiųjų skaičiaus. Pravda – apie brolišką pagalbą afganų kovoje už komunizmą, ligoninių ir mečečių statybas, S. Aleksijevič – apie nesipraususius ir nuolatos alkanus karius, vagiančius vaisius iš afganų sodų, valgančius trisdešimties metų senumo konservus, besišaukiančius mamų, jiems amputuojant galūnes, kurios metamos čia pat, šalia palapinių.
Ir todėl po S. Aleksijevič knygos pasirodymo dabar jau Nobelio laureatė sulaukdavo grasinimų ir iš kariavusių, ir iš jų artimųjų. Rašytoja rodė Afganistaną ne kaip didvyrių žūtį, kaip Okudžavos dainoje, kurios visa salė klausosi atsistojusi, o kaip beprasmes mirtis dėl ideologijos, valstybės gėdą, kai valstybė meluoja ir savo siunčiamiems kariams, ir jų artimiesiems.
Tad, žinant tokią praeitį, reikia dėti visas viltis į ateitį, daro išvadą A. Gordonas, laidos apie A. Balabanovo filmą vedėjas jos pabaigoje. Bet jeigu manote, kad tokios laidos, filmai ir knygos tam, jog visa tai nepasikartotų – klystate. Laida buvo įrašyta 2008-ųjų balandį. Praėjus septyneriems metams, prieš porą savaičių, A. Gordonas vedė laidą apie Rusijos karą Sirijoje ir dabar vedėjas jau pats tildo svečią, pasisakiusį prieš Rusijos operaciją ir propaganda pavadinusį tai, kaip savo pagalbą B. Al-Assadui aiškina Rusija.
Į gimtąjį kaimą iš tos pagalbos operacijos praėjusią savaitę parvežtas pirmasis žuvęs Rusijos karys, 19-metis Vadimas Kostenko. Perduoti cinkuotą karstą tėvams šįkart lengviau, nes gyvena jie ne bute – vietos žymiai daugiau. Ir 19-metis Vadimas – ne šauktinis kaip dauguma vadinamųjų afganų, o savanoriškai užsirašęs į aviacijos padalinį, siųstą į Siriją, norėjęs tarnauti savo šaliai.
Jo žūtį šalis gynybos ministerijos lūpomis aiškina kaip savižudybę dėl nelaimingos meilės. Tik kodėl tuomet sulaužytas žandikaulis, nosis ir kaklas, skylė kaukolėje ir sutrupinti keliai, klausia žuvusiojo dėdė „Novaja Gazeta“ žurnalisto?