Taip DELFI teigė etnologė Gražina Kadžytė, Vėlinių dieną primindama laikytis ramybės, be būtino reikalo nekeliauti, net nelankyti kapų.

Kaip pabrėžė etnologė, dauguma taip ir elgiasi, į kapinaites vyksta lapkričio 1 dieną: ant kapų tradiciškai uždega žvakutes, pasimeldžia, taip tarsi pašaukia išėjusius vardais, parodydo, kad prisimena, bet palieka juos šventoje ramybėje.

Karveliškų kapinės

„Tautosakos tekstuose minimi keisti smalsuoliai, kurie per Vėlines sugalvoja nueiti į bažnyčią pasižiūrėti, kaip ten vėlės renkasi. Kadangi įsiveržia, kur nederėtų, nukenčia“, – priminė G. Kadžytė.

Į mirusiųjų pasaulį braunamasi iš smalsumo, norint sužinoti, kas laukia ateityje. Dvasios kviečiamos pranašauti per spiritizmo seansus, buriantis. „Tai yra baisi nepagarba mirusiems. Sakome: „Ilsėkis ramybėje“, tačiau su šiuo palinkėjimu išlydėję artimą žmogų, patys jį laužome „įdarbindami“ pranašauti. Tai mirusiųjų prievartavimas – neduosiu tau ramybės, būtinai išplėšiu iš anapusybės, kad pasakytum, kas bus ateityje“, – komentavo etnologė.

Sapnuojasi arba vaidenasi

Netyčiniu ramybės drumstimu G. Kadžytė vadino negalėjimą „paleisti“ mirusiojo: „Būna, artimieji nepaliaujamai gedi velionio, jo verkia ir verkia, negalėdami susitaikyti su netektimi. Kaip yra užrašyta, tokiais atvejais mirusysis sapnuojasi, prašydamas nelaikyti mirkstančio vandenyje, arba vaidenasi. Būna, kad neklausantį perspėjimų ir nubaudžia už tai, kad po mirties neduoda vėlei ramybės“.

Foto: M.Žiličiaus nuotr.

Kaip pabrėžė etnologė, reikia abipusės pagarbos – vėlės pasitraukia, leidžia mums gyventi, kaip išmanome, nebent išimtiniais atvejais, kai kažką pataria, įspėja. „Tačiau ne prievartaujant gyviesiems, o per išlikusį ryšį, maldą, ramų pasibendravimą mintimis. Jokiu būdu to negalima daryti prievarta“, – remdamasi tautosaka akcentavo etnologė.

Neleidžia kirsti medžių ir vaikščioti šalia kapų

Iš senų laikų išlikusi tradicija po Vėlinių, ypač Advento metą nekirsti medžių, kuriuose, kaip tikėta, glausdavosi vėlės, dar neradusios išėjimo į anapusybę.

Pasak G. Kadžytės, mūsų pavelde daug draudimų nėra, tačiau per Vėlines patariama būti ramiau, nešūkauti, netriukšmauti.

„Vienas šio meto paprotys atitinka prieš Velykas minimą Didįjį Penktadienį, kuris vadinamas Vėlių Velykomis – lapkričio 2 dieną, per Vėlines patariama neiti į kapines, nevaikščioti be būtino reikalo, kad nepereitume vėlėms kelio, nepastumtume, neužkliudytume vėlių, išeinančių prisiminti savo žemiškojo gyvenimo“, – pasakojo Lietuvių tautosakos instituto darbuotoja.

Gražina Kadžytė

Pagarbią šio ir anapusinio gyvenimo skirtį akcentuoja visos religijos. Kaip pabrėžė G. Kadžytė, siekis pasinaudoti dvasia, kaip priemone anksčiau laiko pažinti, kas bus, net gali kainuoti gyvybę ir tai užfiksuota ne viename pasakojime.

Iš senų laikų kai kur likęs tikėjimas, kad Vėlinių naktį į namus užklydusį nepažįstamąjį reikia gražiai sutikti, nes jis gali būti vėlių pasiuntinys. Per Vėlines būdavo pagerbiamos ir „klajojančios vėlės“ – mirusieji nesava mirtimi. Buvo tikima, kad jos ir mirusių nekrikštytų kūdikių vėlelės klaidžioja po langais ir prašo maldų.

Sujungia kartas

Vėlinės krikščioniška švente tapo 998 metais, kai benediktinų vienuolyne Cluny miestelyje, Prancūzijoje pirmą kartą buvo paaukotos Šv. Mišios už visus mirusiuosius.

„Šią tradiciją į Lietuvą atnešė vienuoliai benediktinai. Apie anksčiau čia švęstą padėkos žemės dievybėms ir protėvių vėlėms už metų derlių šventę žinių paliko pirmieji Lietuvos istorikai – XVI a. rašytojai Motiejus Strijkovskis ir Aleksandras Gvaninis, taip pat lenkų metraštininkas Janas Dlugošas. Kitados manyta, kad mirusiųjų vėlės globoja pasėlius, padeda išauginti derlių, taigi rugio grūdas sujungia darbu valstiečių kartas. Rudenį drauge su derliumi iš laukų sugrįžtančios ir vėlės, tad turi būti deramai priimamos, sušildomos, pavaišinamos ir visokeriopai pagerbiamos. Iš tokių mitinių nuostatų bus kilę ir nemažai tradicinių mūsų kaimo papročių“, – Vėlinių kilmę DELFI priminė etnologas, profesorius Libertas Klimka.

Libertas Klimka
Foto: DELFI / Valdas Kopūstas

Vaišina Dievo siųstus vėlių tarpininkus

Ankstesniais laikais per Vėlines kapinėse buvo deginamos ne tik žvakės, bet ir laužai – kad vėlės atrastų kelią, nepasiklystų. Užrašyta, kad per Vėlines būtina pavaišinti elgetas, nes jie – Dievo siųsti ir yra tarsi vėlių tarpininkai. Kai kur iš senų laikų išlikęs paprotys kloti vėlėms lovą, o jos galuose pastatyti 4 žvakes ir jas uždegus klauptis ant kelių ir melstis už mirusiųjų vėles. Jeigu maldos metu šeima išgirsdavo traškesį, suprasdavo – vėlė sugrįžo.

Iš kapinių parėjus namo kai kur laikomasi papročio užtiesti stalą staltiese, uždegti žvakę ir melstis už mirusiuosius. Po maldų staltiesę apversdavo ir tik tada dėdavo ant stalo vaišes. Valgių palikdavo ir vėlėms.

Senovės baltai tikėjo, kad žmogui mirus vėlė atsiskiria nuo kūno ir kurį laiką klaidžioja tarp gyvųjų (įsikuria ant aukšto, medyje ir kt.) Gerų žmonių vėlės, tikėta, gyviesiems padėdavo, o nusikaltusių – kenkdavo. Norėdami numaldyti vėles, gyvieji ruošdavo įkapes, prie mirusiojo kapo nešdavo maisto, melsdavosi, tikėdami, kad galiausiai jos iškeliaus į „vėlių kalnelį“, kitą pasaulį, dausas.

Antakalnio kapinės

Paprotys per Vėlines susėdus už stalo pasakoti šiurpias istorijas apie vėles – gyvas iki šiol. Taip pat tikima, jog Vėlinių naktį užklydęs nepažįstasis – vėlių pasiuntinys.