Žmones išvargino ir pažadai, ir tie patys veidai
Partijos, dalyvaujančios Lenkijos parlamento rinkimuose, rinkimų kampanijai turi daug pinigų – visos partijos finansuojamos valstybės, taigi rinkimų kampanija yra kažkoks reklaminių filmukų, plakatų fejerverkas, viena partija suka kitą partiją kompromituojančius filmukus ir žada daug negirdėtų dalykų, sako LRT radijo bendradarbė Lenkijoje Nijolė Druto.
Nors dar neaišku, kokios dar partijos pateks į parlamentą, ir viskas priklausys nuo to, kiek daugiausia balsų surinkusi partija su kitomis derėsis dėl koalicijos, ir debatai, ir apklausos jau parodė vieną akivaizdų dalyką – į viršūnes išsiveržė partija „Teisė ir teisingumas“, iškėlusi ir dabartinį prezidentą – netikėtai prie šalies vairo stojusį Andrzejų Dudą. Šios partijos rinkimų taktika – reklamuoti ir mažiau žinomus lyderius, pavyzdžiui, į premjerės postą siūlyti Beatą Szydlo, o ne karingesnį ir kontroversiškesnį Jaroslawą Kaczynskį.
Pasak Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto doktoranto Marijušo Antonovičiaus, „Teisės ir teisingumo“ dominavimas apklausose rodo viena – kad dabartinė, dvi kadencijas valdžioje išbuvusi premjerės Evos Kopacz partija „Piliečių platforma“ žmones išvargino ne tik veidais, bet ir pažadais.
„Jie valdžioje buvo aštuonerius metus, tad prisikaupė labai daug skandalų. Tai ir pasiklausymo skandalas, ir korupcijos skandalai. Galų gale žmonėms atsibodo veidai. Gal tai atrodo neracionalu, bet emociškai veikia rinkėjus. Antra, lenkai nėra patenkinti savo ekonomine gerove, jie nori daugiau, geriau. Pažadai, apie kuriuos jie kalbėjo, ir vakarietiška Lenkijos vizija nėra iki galo įgyvendinta“, – pastebi M. Antonovičius.
Silpsta ir griūva dvipolis
Pokyčių reikiamybę, sako apžvalgininkai, rodo ir protestai: ketvirtadienį 15 tūkst. kalnakasių rinkosi į Varšuvą protestuoti prieš itin lėtas reformas ir priminti „Piliečių platformos“ atstovei premjerei E. Kopacz, kad ji žadėjo išgelbėti prie bankroto slenksčio atsidūrusią didžiausią Lenkijos angliakasybos bendrovę, didžiausią Europos Sąjungos anglies gamintoją „Kompania Weglowa“.
Apklausose dominuojanti dešinioji partija žada aukštyn kojomis apversti dabartinių valdančiųjų planus dėl pensijos amžiaus didinimo, dėl socialinių privilegijų, kurias jie žada didesnes skurdesnėms, didesnėms šeimoms.
Nors kai kurie analitikai šiuos rinkimus Lenkijoje vertina kaip svarbiausius nuo 1989 m., M. Antonovičius su tuo nesutinka, nes nieko unikalaus ar radikalaus nemato nei vidaus, nei išorės politikoje. „Rusijos grėsmė visada buvo, o vienintelis naujas dalykas tas, kad tikrai ryškiai silpsta ir byra dvipolis, t. y. kai „Piliečių platforma“ ir „Teisė ir teisingumas“ valdė ir dominavo Lenkijos politinėje scenoje“, – mano VU TSPMI doktorantas.
Anot jo, griūnant dvivaldystei, kyla ir labai neblogai pasirodė kairioji partija, t. y. kairiųjų partijų susivienijimas: „Neabejojama, kad jie paklius į parlamentą. Tos kairės partijos iškilimas ir lemia dvivaldystės aižėjimą.“
Galima tikėtis pokyčių Lenkijos užsienio politikoje
Politikos mokslų studentas Albertas Komaras sako, kad, „Teisei ir teisingumui“ laimėjus ir sudarius koaliciją, galima būtų tikėtis pokyčių Lenkijos užsienio politikoje: „Nors Lenkijoje apie Rusijos grėsmę nėra taip plačiai diskutuojama, kaip mūsų žiniasklaidoje, bet tarptautinis kontekstas šiek tiek veikia, ir bent jau užsienio politikoje tikimasi daugiau suverenumo, atstovavimo savo interesams. Ta diskusija šiuo metu labiau apie NATO, didesnį Aljanso matomumą regione, ypač Lenkijos teritorijoje, apie tai, ar Lenkijos valdžia sugebės tą užtikrinti.“
A. Komaro teigimu, dabartinė valdančioji partija pritaria pabėgėlių kvotoms, o „Teisės ir teisingumo“ partijos nariai kritikuoja šį sprendimą ir teigia, kad bent jau buvo galima pabandyti sudaryti koaliciją ne tik su Vidurio Europos valstybėmis, kurios priešinosi toms kvotoms, bet ir su Lietuva bei kitomis Baltijos valstybėmis.
„Taigi „Teisės ir teisingumo“ užsienio politikos modelis mato Lenkiją kaip regiono lyderę, o situacija verčia ieškoti galimybių bendradarbiauti tam tikrais klausimais. Tačiau noriu pabrėžti, kad neturime būti per daug optimistiški, nes vis dėlto ta partija konservatyvi, tautiška ir lenkų diasporos klausimas jai labai rūpi, todėl trintis dėl tautinių mažumų klausimų tikrai nesumažės ir gali net didėti“, – mano A. Komaras.
„Teisei ir teisingumui“ kenkia radikalumas
„Teisė ir teisingumas“ ir Lenkijos, ir tarptautinėje žiniasklaidoje apibūdinama kaip itin konservatyvi, gal net radikaloka partija. Pasak M. Antonovičiaus, tai brolių Kaczynskių sukurta konservatyvi dešiniųjų pažiūrų partija, nors gal ji stengiasi krikščionišką liniją bent jau socialinėje vidaus politikoje palaikyti.
„Radikalumas išryškėja dėl J. Kaczynskio ir buvusio Lenkijos premjero Antoni Macieriewicziaus, kurie kartais mėgsta labai keistai ir radikaliai kalbėti. Pavyzdžiui, kažkada jie kalbėjo, kad Smolensko katastrofa buvo Lenkijos valdžios ir Rusijos bendras sąmokslas. Bet kad jie būtų įgyvendinę kažkokią labai radikalią politiką, negalėčiau pasakyti. Juo labiau kad iš to radikalumo ir retorikos kilo tam tikra sumaištis vidaus politikoje ir žiniasklaidoje, kas jiems pakenkė per ankstesnius rinkimus ir kas iš dalies kenkia ir per šiuos rinkimus“, – teigia M. Antonovičius.
„Teisė ir teisingumas“ tikrai ne radikaliausia, kas gali nutikti Lenkijai. Gdansko rinkimų apygardoje kandidatuojantis 27 metų Aleksanderis Kossas, priklausantis iš muzikanto politiku virtusio Pavelo Kukizo partijai, nusifilmavo Lietuvos konsulato Gdanske fone pareikšdamas, kad tai diplomatinė atstovybė valstybės, kuri, Stalino padedama, pasigrobė Lenkijai priklausiusį Vilnių. Šią akciją jis esą atliko ne atsitiktinę, o jubiliejinę Lucjano Želigowskio įžengimo į Vilnių dieną.
Tačiau M. Antonovičius pastebi, kad radikalų yra visur – Lietuvoje irgi yra Tautininkų sąjunga, kuri nesurenka nė vieno procento: „Jei mes pradėtume klausyti, ką jie šneka ir ką daro, vaizdas irgi neatitiktų realybės. Manau, yra lygiai taip pat – gal žmonėms vienur kitur atsisuko varžtai galvoje, tad nereikia kreipti dėmesio. Juo labiau kad vargu ar jie paklius į parlamentą – tai parodo, kokia yra Lenkijos visuomenė ir kad jai šie dalykai tiesiog neįdomūs.“
A. Komaras pastebi, kad, nors Lenkijoje pabėgėlių krizė nėra pagrindinis diskusijų dėl užsienio politikos aspektas, „Teisės ir teisingumo“ lyderis J. Kaczynskis žada principinę laikyseną, o tai, tikėtina, paskatintų nesutarimus su Vakarais. „Ši partija nesipriešina pabėgėlių priėmimui. Vienintelis dalykas, kam ji nepritaria, yra pabėgėlių kvotos, kurioms, beje, nepritaria ir dabartinė valdančioji „Piliečių platforma“, bent jau jos užsienio reikalų ministras“, – kalba A. Komaras.
Tačiau, žinant Vakarų poziciją, ypač Vokietijos, kuri labai tvirtai pasisako už pastovių pabėgėlių kvotų įvedimą, šis aspektas, anot A. Komaro, turės įtakos Lenkijos ir Vokietijos santykiams.
„Teisei ir teisingumui“ būtų sunku rasti koalicijos partnerius
Nors apklausos rodo „Teisės ir teisingumo“ dominavimą, turint omeny, kad praktiškai niekada jokia partija pokomunistinėje Lenkijoje nesuformavo visiškos parlamentinės daugumos, yra tikimybė, kad ir dabartinė partija – „Piliečių platforma“ – galėtų likti valdžioje.
Jei J. Kaczynskio partijai pritrūks iki parlamentinės daugumos suformavimo, ir tik mažesnės kairiosios pakraipos užsitikrins atstovavimą, tuomet „Piliečių platforma“ tarsi sulopys prieš „Teisę ir teisingumą“ nusiteikusią koalicinę vyriausybę. Tai, beje, būtų politinio nestabilumo priežastis: silpnas konstruktas, veikiausiai trumpalaikis, ir, kaip savo tinklaraštyje rašo Aleksas Szczerbiakas, Sasekso universiteto profesorius, „šalia – priešiškas prezidentas, remiamas „Teisės ir teisingumo“.
Kaip teigia N. Druto, nei Lenkijos vidaus, nei užsienio politikoje radikaliai niekas neturėtų keistis, nes ir opozicinės partijos, vadinamos antieuropietiška, programoje tokių dalykų nėra. „Vienintelis akcentuojamas dalykas, kad Lenkija neskubės įsivesti euro, kad euro Lenkija nenori. Pagrindiniai lozungai yra Lenkijos pozicijos ir autoriteto stiprinimas Europoje ir pasaulyje bei socialinio pobūdžio pažadai piliečiams.“
M. Antonovičiaus nuomone, net jei „Teisė ir teisingumas“ ir laimėtų rinkimus, neaišku, ar ji būtų valdžioje, nes jai reikia turėti koalicijos partnerius. O „Piliečių platforma“ ir „Nowoczesna“ retoriškai atsisako eiti į koaliciją. „Jeigu jie ir toliau laikysis savo pažadų, kas nėra garantuota, jiems lieka P. Kukizas arba J. Korwinas. Tai du radikalūs politikai, kurie sunkiai prognozuojami kaip koalicijos partneriai. Bet jeigu jie po beveik dešimties metų vis dėlto vėl ateitų į valdžią, tai vis tiek būtų nauji žmonės, nauji veidai. Nemanau, kad tai bus žingsnis atgal“, – svarsto M. Antonovičius.
Būsimo parlamento kompoziciją nuspėti tikrai sunku – ypač prisimenant prezidento rinkimus: A. Dudos reitingai dabar nėra stebėtinai aukšti, tačiau visi sutiktų, kad jo laimėjimas vis dėlto buvo labai netikėtas. Todėl ir dabar gali būti visko.
