Vokiečių ordino magistrai tikrai mokėjo regzti politines intrigas. Pati didžiausia, sudėtingiausia, labiausiai sofistikuota – tai Kęstučio mirtis. Žinome, jog Kęstutis savo dienas pabaigė Krėvos pilyje 1382 metais. „Lietuvos metraščiuose“, kurie gimė Vytauto aplinkoje, kaltinami Jogailos parankiniai, kurie įvykdė žmogžudystę. Ar jie veikė vieni? O gal Jogaila jiems įsakė? Šiandien istorikai linkę tuo abejoti. „Kęstutis buvo senyvas žmogus – per 80 metų – galėjo tiesiog mirti“, sako prof. Rimvydas Petrauskas.
Kas galėjo liepti nužudyti Kęstutį. Jogaila? O gal Skirgaila? O gal Julijona, kuri norėjo kęstutaičius patraukti nuo valdžios, kad įsigalėtų jos sūnūs? Ir šis ginčas, kuris tęsiasi nuo pat Vytauto laikų, užmaskuoja dar vieną labai svarbų – o gal ir svarbiausią – veikėją: Vokiečių ordiną. Tiksliau pasakius – jo gudrų magistrą Vinrichą iš Kniprodės. Argi tai nėra tobula manipuliacija, kai ir po šešių šimtų metų publikos dėmesys yra nukreiptas į kitus? Tad metas sudėlioti visus taškus ant „i“ ir išvilkti į dienos šviesą labai svarbų veikėją politiniame žaidime, įvykusiame XIV amžiaus pabaigoje.
Konflikto prologas
Pradėkime narplioti šį detektyvą nuo pat pradžių. Kaip žinia, Kęstutis buvo didysis Lietuvos kunigaikštis. Spėjama, kad jis gimė XIII amžiaus pačioje pabaigoje. Mirė sulaukęs senyvo amžiaus – virš aštuoniasdešimties metų. 1345 metais kartu su Algirdu, jie nuvertė nuo sosto savo brolį Jaunutį ir Lietuvos didžiąją kunigaikštystę valdė kartu. Galime tik spėlioti, kodėl Gediminas savo sostą paliko Jaunučiui (sprendžiant iš vardo – jauniausiam sūnui; gal meilė pagrandukams buvo nesvetima ir anais laikais; o gal lėmė kokios pragmatinės priežastys, kurių šiandien jau nebesužinosime). Tačiau jo broliai Kęstutis ir Algirdas turėjo kitą nuomonę šiuo klausimu.
Panašu, kad jie sutarė ir mokėjo pasidalinti valdžią. Algirdas veikė Rytuose, o Kęstutis – Vakaruose. 1377 metais gegužės mėnesį miršta Algirdas. Jis buvo iškilmingai sudegintas pagal pagoniškus papročius. Algirdo vietą užimė jo, kaip rašo metraščiai, mylimiausias sūnus Jogaila. Mylimiausias, bet ne vyriausias. Todėl buvo ir kitų pretendentų, tiesa, jiems nelabai sekėsi. Kęstutis vykdė savo brolio valią – mes neturime jokių duomenų, kad iš pradžių buvo kažin kokių trinčių tarp Jogailos ir Kęstučio.
Tad kaip nutiko, kad po kelių metų įsiliepsnojo konfliktas, kuris baigėsi senojo karžygio Kęstučio mirtimi? Tad pradėkime aiškintis nuo to, jog Ordinas akylai sekė, kas vyksta Lietuvos valstybėje. Jis turėjo galybę šnipų, kurie pranešdavo visas naujienas, jie privalėjo turėti šnipų ir Lietuvos valdovų aplinkoje – ir tam, kad sužinotų, kas vyksta, ir tam, kad įtakotų. Juk pagalvokime, daugiausiai apie XIII ir XIV amžiaus Lietuvos istoriją sužinome iš Vokiečių ordino užsakymu rašytų kronikų. O iš kur jie tiek žinojo apie tai, kas vyko Lietuvoje? Tik iš savo šnipų. Tad kai skaitysite Petro Dusburgiečio, Vygando Marburgiečio ar Henriko Latvio kronikas, atminkite, kad tai to meto žvalgybinės informacijos apibendrinimai, „pažymos“, kalbant šiuolaikiniais terminais.
Ordinas jaukinasi Jogailą
Ordinas puikiai žinojo Lietuvos situaciją: nei XIII, nei XIV amžiuje mirus valdovui valdžia sklandžiai nepereidavo paskirtam paveldėtojui: savo jėgą ir valdžią reikėdavo įrodyti. Ir štai čia atsiranda galimybė Ordinui veikti.
Iškyla logiškas klausimas: negi prityręs politinių intrigų rezgėjas Ordinas tokia situacija nepasinaudos? Kas Ordinui naudingesnis? Senas Kęstutis? Dar autoriteto neišsikovojęs Jogaila? O gal jo brolis stačiatikis Andrius? Ką paremti šioje kovoje? O svarbiausia – kaip tai padaryti?
1379 metais Jogaila pasiunčia savo brolį Skirgailą į paslaptingą misiją. Liepos mėnesį jis sustoja vienai nakčiai Marienburge. Ten didžiajam magistrui Vinrichui iš Kniprodės praneša sensacingą žinią: Jogaila pasiruošęs apsikrikštyti.
Kitą rytą Skirgaila išjoja toliau. Jis ketina vykti pas imperatorių ir popiežių. Ar juos sutiko, nežinia. O tuo tarpu didysis magistras Vinrichas galvoja, kaip jam pasinaudoti šia informacija.
Tikriausiai tada didžiojo magistro galvoje ir gimsta sumani intriga, kaip įskelti kibirkštį tarp Vilniaus ir Trakų, tarp Jogailos ir Kęstučio. Magistras pasiunčia pas Jogailos motiną Julijoną pasiuntinius ir laišką. Jie praneša apie jos sūnaus norą apsikrikštyti. O Julijona buvo stačiatikė. Tad tikėtasi, kad taip sukels prieštaravimus. Juk jiems buvo ne paslaptis, kad Julijona nori savo sūnų atvesti į Rytų krikščionybę. Laiške perspėjama apie pavojus jai ir jos sūnui Jogaila iš Kęstučio pusės. Detales turėjo pateikti pasiuntiniai žodžiu. Tad Ordinas bandė spjudyti ir Jogailą su savo motina, o šiuos abu – su Kęstučiu. Kuo daugiau šie asmenys barsis, nepasitikės, tuo bus daugiau erdvės manevrams.
Negana to, magistras viešai derasi su Kęstučiu dėl taikos. Ir taip 1379 rugsėjo 29 dieną Trakuose Jogaila ir Kęstutis sudarė dešimties metų paliaubas su Vokiečių ordinu.
Ordino planas vienu laišku įžiebti vidaus kovą neišdegė. Tačiau didysis magistras turėjo sugalvojęs žymiai sudėtingesnę kombinaciją. Sudarius sutartį, kryžiuočių pasiuntiniai nuvyko į Vilnių ir su Jogaila net tris dienas ir tris naktis derino slaptus reikalus.
Apie ką kalbėjosi? Apie krikštą? Tikriausiai. Tačiau kodėl tos kalbos turėjo būti slaptos? O ar tarp tų kalbų nebuvo aiškinama, kad Kęstutis siekia nuversti jį nuo sosto? Juk taip šis kunigaikštis prieš daug metų padarė. Jis nuvertė Jaunutį. Jogailai tokios kalbos turėjo būti įtikinamos.
Akivaizdu, kad buvo kalbamasi ir kita tema: dėl pagalbos. O Jogailai pagalbos reikėjo.
Ir štai praėjus šiek tiek daugiau nei pusmečiui Jogaila slapta nuo Kęstučio sudaro naują sutartį su kryžiuočiais. Tai garsioji Dovydiškių sutartis, pagal ją kryžiuočių teriojimui buvo paliktos Kęstučio žemės. Įdomiausia tai, kad sudarant šią sutartį dalyvavo Vytautas, Kęstučio sūnus. Tad apie jos turinį ir reikšmę istorikai vis dar ginčijasi. Tačiau panašu, kad Ordinui tos sutarties reikėjo visai dėl kitų tikslų. Ordinas nori kuo stipriau pririšti prie savęs Jogailą. O kartu supriešinti su Kęstučiu.
Ordino pasiuntinys pas Kęstutį
Kai susikaupia pakankamai įrodymų, jog Jogaila artimai bendrauja su Vokiečių ordinu, įvyksta neįtikėtinas dalykas: „Buvo toks Osterodės komtūras, vardu Gunstinas. Jis buvo didžiojo kunigaikščio Kęstučio kūmas: krikštijo jo dukterį, kunigaikštienę Jonušienę. Tas pasakė didžiajam kunigaikščiui Kęstučiui: „ir tu to nežinai, kaip didysis kunigaikštis Jogaila siuntinėja pas mus dažnai Vaidilą ir jau pasirašė su mumis, kaip iš tavęs atimti tavas žemes, o jam ir didžiojo kunigaikščio Jogailos seseriai atitektų tavo vietos“.
Ar galėjo griežtoje Vokiečių ordino valstybėje toks aukštas pareigūnas veikti savo valia? Net jei jis ir buvo kūmas? Sunku patikėti, nes tas pats komtūras ne sykį kovojo su Kęstučiu. Jis buvo įpratęs paklusti įsakymams. Tad labiausiai tikėtina, kad veikė didžiojo magistro nurodymu.
Štai čia ir išryškėja didžioji kombinacija. Ordinas siekė sukelti vidaus karą. Buvo paskaičiuota pragmatiškai. Kęstutis jau senas, bet kuriuo atveju jis ilgai nevaldys. O štai jaunas ir dar nuo Ordino priklausomas Jogaila – labai puikus variantas. Tačiau visa bėda, kad Jogaila niekaip nesiryžo veikti prieš Kęstutį. Magistras nesiruošė laukti. Todėl ir nutekino šią informaciją Kęstučiui.
Permaininga kova tarp Jogailos ir Kęstučio
Kęstutis iš pradžių bando įtikinti Vytautą Jogailos išdavyste, tačiau šis teigia, kad jis pasitiki savo pusbroliu. O Kęstutis brolėnu visiškai nepasitikėjo.
Pasinaudojęs tuo, kad Jogaila su ginkluotas vyrais stove prie Polocko, jis 1381 metų spalio pabaigoje užėmė Vilnių. Pilyje atranda sudarytą sutartį apie kurią kalbėjo jo kūmas. Vadinasi, Ordinas nemelavo. Štai kaip tuomet jis bylojo savo sūnui Vytautui: „Tu manim netikėjai. Štai tos sutartys, kurias buvo sudarę prieš mus. Bet dievai mus apsaugojo. Tačiau aš didžiajam kunigaikščiui Jogailai nieko nepadariau, nepaliečiau nei jo iždo, nei kaimenių. Būdami mano suimti, jie vaikšto tiktai nedidelės sargybos saugojami. O jo tėvoniją – Vitebską, ir Krėvą, ir visas žemes, kurias jo tėvas turėjo – visa tai jam duodu ir nieko nepaimu. O visa tai padariau, savo galvą saugodamas, pajutęs, kad prieš mane kėsinasi.“
Tačiau Kęstutis nežinojo, kad šį kartą juo tik naudojasi jo senas priešas Ordinas. Tą kartą Jogaila buvo priverstas pripažinti Kęstučio viršenybę.
Tokia įvykių tėkmė tikrai turėjo džiuginti didįjį magistrą. Jis žinojo, kad Lietuvos didieji kunigaikščiai sukiršinti. Argi Jogaila, paragavęs valdžios skonio, galėjo nusileisti?
Įvykių ilgai laukti nereikia. Jogaila, pasinaudojęs tuo, kad Kęstutis išjojo į Severską (Kęstutis tikrai buvo veiklos žmogus – senas, jo padėtis nėra stabili, bet jis ramiausiai joja į žygius, nors galėtų pasiųsti ir ką nors kitą), užima Vilnių. Svarstyklės pasvyra vėl Jogailos naudai.
Šioje istorijoje lemtingą vaidmenį suvaidina kitas paslaptingas veikėjas. Kas jis buvo?
Pirmojo oligarcho pėdsakais
XIV amžiuje ne vien valdovai, kunigaikščiai turėjo valdžią. Ypatingai turtingi pirkliai, palaikydami ryšius su įvairiais valdovais, turėjo rimtą įtaką politiniame gyvenime. Galima sakyti, jie buvo pirmieji oligarchai: turėjo kapitalo, tikriausiai tam tikra prasme valdė viešąją nuomonę – jų žodis buvo svarbus kitiems pirkliams, žmonėms, kurie buvo nuo jo priklausomi. Be to, kas žino, gal jie turėdavo savo žmonių tinklą, kurie galėdavo skleisti reikiamus gandus. Na, o draugystės su valdovais lemdavo tai, kad jie įgydavo politinės galios. Be to, matyt kunigaikščius ir finansiškai paremdavo. Žodžiu, atitinka klasikinį oligarcho apibrėžimą.
Ir toks oligarchas buvo XIV amžiaus antroje pusėje Vilniuje (gal buvo ir anksčiau, bet mes, deja, apie juos nieko nežinome).
Hanulas nebuvo lietuvis. Jis buvo vokietis, atvykęs iš Rygos. Tuo metu krikščionys telkėsi vadinamajame vokiečių mieste, kuris buvo šalia dabartinės šv. Mikalojaus bažnyčios. Šiame mieste telkėsi daugiausia vokiečiai. Todėl jis dažnai buvo vadinamas vokiečių miestu. Būtent jis suvaidino lemiamą vadimenį Jogailai atgaunant Vilnių – jis atvėrė vartus.
Todėl nenuostabu, kad vėliau Jogaila jį vadins „ištikimu tarnu“, patikės jam Vilniaus vietininko pareigas bei slaptas diplomatines misijas. Viena svarbiausių – tai Lietuvos krikšto ir Jogailos karūnos misija. Hanulas dalyvavo derantis su Lenkija dėl šių reikalų.
„Jogaila pakankamai turėjo brolių ir jais naudojosi, tačiau panašu, kad jam reikėjo daugiau kompetencijos – kalbų, rašto mokėjimo, politinės patirties, pažinčių. Visą tai turėjo Hanulas. Tuo metu politiniai santykiai su Lenkija buvo labai nedideli, tačiau prekybiniai santykiai buvo gana aktyvūs. Hanulas, matyt, tuose keliuose jau buvo patyręs, dėl to jis dalyvavo derybose ir dėl Jadvygos rankos, pagrindinėje ceremonijoje Krokuvoje“, pasakoja R. Petrauskas.
Iškyla klausimas: o kas jei ir Hanulas buvo vienaip ar kitaip paveiktas Ordino? Juk jis buvo pirklys – geri santykiai su galinga kaimynine valstybe jam buvo būtini. Jį tikrai turėjo pažinoti Ordino žmonės, juk jie žinojo įtakingus asmenis. Gal jų pasiuntiniai buvo pas jį ir įkalbėjo paremti Jogailą? Juk jam padaryti tokią paslaugą Ordinui irgi apsimokėjo.
Tiesa, šiuo atveju mes neturime jokių nuorodų šaltiniuose, kad taip buvo. Hanulo tikrai negalėtume pavadinti tikru Vokiečių ordino įtakos agentu. Jis dalyvavo Lietuvos krikšto reikaluose, o tai tikrai neįėjo į Ordino planus. Tad galima ir kita priežastis – žymiai asmeniškesnė.
„Jogailą rėmė turbūt dėl ankstesnių santykių. Dažniausiai žmonių pasirinkimus lemia santykių tradicija. Mes nežinome priešistorės, tačiau galime taip galvoti. Juo labiau, kad pats Jogaila buvo veikiausiai išaugęs Vilniuje, ten kur gyveno jo tėvas Algirdas, jo motina buvo pasistačiusi bent kelias cerkves. Todėl panašu, kad su Hanulu jie susidūrė gana anksti. Vilnius visgi – Jogailos miestas“, pasakoja R. Petraukas.
O gal buvo ir pragmatikos. Tiesiog Vilniaus miesto elitas nusprendė, kad Jogailos politika yra perspektyvesnė.
Lemiamas Ordino smūgis Kęstučiui
Ordino intrigos, Jogailos ir Kęstučio kiršinimas pasiekė apogėjų. Pagaliau turėjo išaiškėti šio konflikto nugalėtojas. Vokiečių ordinas atidžiai stebi, kas vyksta Lietuvoje. Sužinojęs, kad konfrontacija pasiekė aukščiausią tašką, Ordinas pasiunčia savo kariuomenę į Lietuvą.
„Gandas apie tą įvykį pasiekė maršalo Kunono iš Hatenšteino ausis, kuris tatai pranešė magistrui. Stojęs pastarojo akivaizdoje, brolis Kunonas iš Hatenšteino prašė magistrą leidimo, kad pats galėtų eiti į pagalbą karaliui Jogailai. Magistras, pasitaręs su savo aukštaisiais pareigūnais, išsiuntė greitomis maršalą, Balgos komtūrą, brolį Riudigerį, Brandenburgo komtūrą, kuriuo buvo kunigaikštis Albertas, ir daugelį kitų, kurie su maršalo vėliava įžengia į stabmeldžių šalį padėti karaliui Jogailai“.
1382 vasarą Kęstučio sūnus Vytautas puola Vilnių, bet nesėkmingai. Jogaila iš karto patraukia Trakų link. Ir čia pasirodo kryžiuočiai: „Pamatęs juos, nežinodamas, ar tai draugai ar priešai, karalius Jogaila atsitraukė į lygumą. Bet kai sužinojo iš Ordino maršalo pasiuntinių, kad krikščionys atėję jam į pagalbą, visi stabmeldžiai nudžiugo ir pralinksmėjo. Ir karalius Jogaila atsiuntė Skirgailą pas Ordino maršalą, ir jie sutvirtino draugystę tarp abiejų šalių“.
Jogaila ir pats tuo metu tikriausiai nesuprato, kokį žaidimą žaidžia Ordinas. Jis tikriausiai jautėsi išduotas didžiojo magistro, kai buvo nutekinta informacija apie jo sutartis su Kęstučiu. Todėl pamatęs kryžiuočius, jis nežinojo, kurią pusę jie palaikys.
Tikriausiai tai buvo daug įtampos pareikalavęs momentas. Juk visiems tapo aišku, kad nugalėtojas bus tas, kurį parems kryžiuočiai.
Ir štai 1382 metų rugpjūčio trečią dieną Trakuose stojo viena priešais kitą Jogailos ir Kęstučio kariuomenės.
Mūšis neprasidėjo. Panašu, kad Kęstučio kariai, nenorėjo kautis, matydami aiškią Jogailos persvarą.
Buvo nuspręsta tartis. Tačiau vos tik nuvyko į Vilnių, Kęstutis ir Vytautas suimti. Vėliau Kęstutis buvo įkalintas Krėvos pilyje.
Tiesa, Ordino didysis magistras Vinrichas iš Kniprodės neišgirdo šių džiugių naujienų. Jis mirė anksčiau. Tačiau jo sugalvota ar bent jau palaiminta politinė kombinacija pasiekė pabaigą. 1382 metų rugpjūčio 15 dieną Kęstutis mirė Krėvos pilyje.
Dabar jau ne tiek svarbu, kas davė nurodymą nužudyti Kęstutį. Ir ar apskritai kas nors jį davė. Didysis kaltininkas visos šios istorijos, kaip rodo faktai, yra Vokiečių ordinas. Jo intrigos, jo, sakykime, meistriška politinė kombinacija, pavyko. Kęstutis buvo patrauktas nuo politinės arenos. Galime sakyti, kad tai viena didžiausių Ordino intrigų Lietuvos istorijoje. Be jo įsikišimo tikrai būtų kitaip susiklostę įvykiai Lietuvoje.
Ordinas pasiekė dar daugiau – Jogailos pusbrolis Vytautas turėjo bėgti ne kur kitur, bet pas tuos pačius kryžiuočius.
Vidaus kovos dar ilgai tęsis. Tik likimo ironija, ar galėjo didysis magistras pagalvoti, kad jis remia Jogailą, kuria atvesta kariuomenė vėliau Žalgirio mūšyje sumuš kryžiuočius. Tačiau tai jau kita istorija ir kitos intrigos.
„Istorijos detektyvai“ kartu su Virginijumi Savukynu – sekmadieniais 16.15 val. per LRT!
