Per dvi dienas − septynios aukos

Daugelis jau pamiršo nusikaltėlių susišaudymus mieste, reketuojamų verslininkų istorijas. Tačiau du Kaune nutikę įvykiai ir su jais susijusios aplinkybės itin niūriomis spalvomis ilgam ištepliojo miesto paveikslą.

Kas sieja 1993 metų spalį ir 2009 metų spalį?

Vilijampolė, restoranas „Vilija“: 1993 metų spalio 7 dieną čia nušauti penki kauniečiai. Nuotraukos iš D.Dargio knygos
Foto: „Savaitraštis Kaunui“ nuotr.

1993 metų spalio 7 diena. Vilijampolė, restoranas „Vilija“. Nušauti penki kauniečiai, kurie vienaip ar kitaip buvo susiję su garsiausios laikinosios sostinės kriminalinės „Daktarų“ gaujos vadeivomis. Kauniečiams − šokas, kitų miestų gyventojams – akstinas Kauną vadinti banditų miestu.

2009 metų spalio 5 diena. Kauno senamiestis, V.Sladkevičiaus gatvė. Per kelias valandas, kaip įtariama, Drąsius Kedys nužudė Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėją Joną Furmanavičių, o vėliau − savo dukros tetą Violetą Naruševičienę. Toliau Garliavoje vykusi drama supriešino vos ne visą Lietuvą, spėliojusią, ar „ta mergaitė“ buvo tvirkinama. Nors Garliava − ne Kauno miesto dalis, šalies gyventojams šis miestelis siejasi būtent su Kaunu.

Žudynių užsakovai nežinomi

Žurnalistas Dailius Dargis daugiau nei dešimt metų skyrė Kauno nusikaltėlių veiklai tirti, apie tai rašo knygas. Jis nemano, kad vien tik „Daktarai“ pakenkė Kauno įvaizdžiui.

„Bet jie tapo tikromis miesto legendomis. Ačiū Dievui, jau išnykusiomis legendomis, apie kurias jaunoji karta, t. y. kauniečiai, gimę po 1993-ųjų, sužino tik iš mano parašytų knygų. Jas vadinčiau savotiškais vadovėliais, kaip negalima gyventi, kaip susiklosto kriminaline romantika besižavinčiųjų gyvenimas“, − sakė D.Dargis.

D.Dargis apie įvykius „Vilijoje“ daug rašė savo knygose. Jam apmaudžiausia, kad net praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų visuomenei oficialiai taip ir nebuvo pristatyti šio žiauraus nusikaltimo iniciatoriai bei vykdytojai. „Buvę ir esami teisėsaugos pareigūnai vis dar nelinkę viešai prabilti apie šią miesto gyventojus šiurpinusią kriminalinę istoriją“, − pastebi D.Dargis.

Pedofilas teršė vardą

Jo nuomone, daug didesnis baubas – Kaune siautėjęs pedofilas Ervydas Čekanavičius, kuris tik po bendrų žiniasklaidos bei policijos pastangų ilgiems metams atsidūrė už grotų. Beje, šis veikėjas ilgai gyveno „Daktarų“ tėvonija pramintame Vilijampolės rajone.

Ervydas Čekanavičius

D.Dargis įsitikinęs, kad Kaunas jau atsikratė sąsajų su šia grupuote. „Tokia etiketė liko tik vyresnės kartos arba mažai ką bendra su Kaunu turinčių žmonių galvose. Juk šiandien miestas garsėja jau visiškai kitais ir nebūtinai kriminaliniais personažais. Dabartinė karta yra pilietiška: apie įvairius įvykius dažniausiai praneša Kauno teisėsaugai.

Panašu, kad baigėsi vadinamųjų „paniatkių“ amžius, kai, net ir tapus „nuskriaustuoju“, buvo negarbė bendradarbiauti su teisėsauga. Peržvelgus „Daktarų“ bylą, akivaizdu, kad senieji nusikaltimai paaiškėjo tik tada, kai su policijos tyrėjais atvirai ėmėsi bendradarbiauti buvę šios legendinės gaujos nariai“, − sakė žurnalistas.

Kauniečiai − apsukresni

D.Dargis kriminalinėmis temomis straipsnius įvairiuose spaudos leidiniuose pradėjo rašyti dar nuo 2001-ųjų. „Man tada kriminalai pasirodė patrauklesnė tema už nuolat visuomenei žadančius, bet savo pažadų netesinčius politikus, miesto valdininkus ar nuobodžias teorijas pateikiančius ekonomistus, todėl pasirinkau tikro ir nenugrimuoto Kauno kriminalinių įvykių analizę.

Mane visada žavėjo didelio atgarsio sulaukusios bylos, kuriose vienaip ar kitaip buvo minimi itin garsūs Kauno kriminaliniai veikėjai ar tamsiais šešėliais pagarsėję verslininkai. Tačiau kriminalinė tematika, kurioje, atrodo, pasiekiau maksimumą, domina vis mažiau. Todėl būsimoji, netrukus pasirodysianti mano knyga gerokai skirsis nuo pirmųjų keturių knygų − šalies kriminalinių herojų biografijų“, − pasakojo žurnalistas.

Dailius gimė, augo ir mokėsi Kaune. „Gyvenau net keliuose skirtinguose miesto rajonuose. Iš arti mačiau gyvenimą šiame mieste, teko bendrauti su įvairiausio plauko žmonėmis. Kaune negyvena vien tik sukčiai ar plėšikai. Jame gimė ir užaugo kur kas apsukresnių ir talentingesnių žmonių nei kituose šalies mietuose. Todėl nestebina, kad daugelis jų vėliau patraukė į Vilnių, Klaipėdą, išvyko į pasaulio sostines: Londoną, Niujorką, Čikagą“, − sakė D.Dargis.

Laisvės alėja – pašnekovui labiausiai išsiskirianti Kauno vieta. „Tokios alėjos neturi netgi didieji Europos miestai, todėl norėtųsi, kad po rekonstrukcijos pagrindinė miesto gatvė kaip reikiant atgytų ir taptų tokia pat triukšminga, spalvinga bei traukianti miesto svečius kaip didžiosios pasaulio sostinių gatvės − Londono Oksfordo ar Barselonos La Ramblos“, − miestui linkėjo žurnalistas.

Ugnį kurstė vilniečiai

KTU Viešosios politikos ir administravimo instituto docentė, sociologė Audronė Telešienė pažymėjo, kad Kauno, kaip ir kiekvieno miesto, įvaizdį veikia įvairūs teigiami ir neigiami įvykiai.

Sociologė A.Telešienė, KTU nuotrauka
Foto: „Savaitraštis Kaunui“ nuotr.

„Negalėčiau sakyti, kad 1993 m. spalio įvykiai labiausiai pakenkė miesto įvaizdžiui. Taip, neigiami įvykiai, ypač tokie, kurie kursto skaitytojų ar žiūrovų vaizduotę, sulaukia milžiniško žiniasklaidos dėmesio. Tačiau rimtą neigiamą poveikį įvaizdžiui gali padaryti tik pasikartojančios neigiamos žinutės.

Nuolatinis dėmesys kriminaliniams įvykiams Kaune ir nuolatinis miesto vardo minėjimas neigiamam kontekste – faktas. Jei pažiūrėtume į statistiką, pamatytume, kad didžiausias nusikaltimų skaičius, tenkantis tūkstančiui gyventojų, – tikrai ne Kaune. Neminėsiu kitų teritorijų, nenorėdama perduoti simbolinės „nusikaltėlių miesto“ estafetės“, − sąmoningai nutyli sociologė.

A.Telešienė primena, kad pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį Kaunas viešajame diskurse buvo vadinamas nusikaltėlių miestu.

„Toks Kauno vaizdinys ypač patiko sostinės gyventojams. Patiko, nes leido formuoti „gerųjų“ vilniečių tapatybę, priešinant ją „blogųjų“ antrojo miesto gyventojų tapatybei. Tokios tapatybės formavimo strategijos visada pasiteisina. Tačiau dabar taip nebėra. Kaunas jau turi naują įvaizdį. Tai – studentų, sportininkų, naujoviškų verslų ir „Rail-Baltica“ miestas“, − teigė sociologė.

Visada pasirengę sukilti

Pasak A.Telešienės, didelę įtaką bendrajam žmonių supratimui apie Kauną, kauniečius padarė „Garliavos mergaitės istorija“.

„Lietuva dar kartą pamatė, kad Kaunas – vieta, kur potencialas socialiniam protestui ir mobilizacijai yra labai aukštas. Kauno regionas visada buvo vieta, kur laisvas žodis ir protestas rasdavo sau formas ir vietą.

Prisiminkime atgimimo laikus ir laikus po 1990-ųjų. Kur įsteigtas pirmasis nepriklausomas televizijos kanalas? Kur kūrėsi pirmųjų komercinių radijo stočių komandos? Tai vyko Kaune prieš gerus du dešimtmečius. Tačiau ir dabar toji nepriklausoma ir lengvai sukurstoma dvasia yra gaji, o žmonių ryžtas ginti savo nuomonę, nesvarbu, kam ir kiek ji atrodo teisinga, yra didelis“, − sakė sociologė.

Gaji netolerancija „kitokiems“

A.Telešienė taip pat gimė ir užaugo Kaune. „Tai – žalias, ramus miestas, kurio didžioji gyventojų dalis yra susijusi su universitetais. Miestas – sporto sostinė, kur auga ir treniruojasi Lietuvą garsinantys sportininkai.

Foto: DELFI (E.Digrytės nuotr.)

Nesąžininga būtų sakyti, kad matau vien teigiamus dalykus. Savivaldos neveiksnumas, miesto lyderių trūkumas, miesto erdvių (ne)atnaujinimas – skaudžios rykštės, neigiamai veikiančios miesto raidą“, − kritikavo sociologė.

Anot jos, tam tikros savybės išskiria kauniečius iš kitų miestų gyventojų. „Statistiškai Kaune gyvena daugiau vyresnio amžiaus žmonių. Kauniečiai labiau palaiko dešiniąsias politines jėgas. Kauniečiai pripratę prie gana homogeniškos lietuviškos kultūros ir sunkiai supranta, kodėl Vilniuje, gatvėje, jiems paklausus kelio, vietiniai atsako lenkiškai.

Dėl tos pačios priežasties – homogeniškos kultūrinės aplinkos − kauniečiai kartais demonstruoja netoleranciją „kitokiems“. Kaip minėjau, kauniečiams būdingas aukštas socialinio protesto potencialas.

Įdomu tai, kaip kauniečių tapatybę yra paveikęs tarpukario laikotarpis ir laikinosios sostinės statusas. Šis istorijos tarpsnis užaugino inteligentiją ir aukštuomenės sluoksnį bei iki šiol smarkiai kursto kauniečių patriotizmą ir didžiavimąsi savo miestu“, − pastebėjo A.Telešienė.

Tyrimai atskleidžia stereotipus

Lietuvos marketingo asociacija (LiMA) 2012 metais vykdė tyrimą: 1700 gyventojų turėjo pateikti po vieną žodį ar žodžių junginį, kuris pirmiausia asocijuojasi su tam tikro miesto pavadinimu.
14 proc. šalies gyventojų, išgirdę Kauno pavadinimą, pirmiausia pagalvoja apie krepšinį. Akivaizdžiai mažesnė dalis miestą sieja su istorinės praeities detalėmis: antrąja sostine (7 proc.), Laisvės alėja (6 proc.)

Kauno miesto savivaldybei užsakius, 2011 metų kovo mėnesį atliktas Kauno miesto jaunimo situacijos tyrimas. Tyrimo imtis − 966 jauni žmonės (nuo 14 iki 29 metų), turintys reikšmingų sąsajų su Kauno miestu. Tyrimą atliko ir apibendrino Viešoji įstaiga „Verslo iniciatyva“.

Buvo klausta, kuriems teiginiams apie Kauną jie labiausiai pritaria. Iš itin plataus sąrašo ryškaus palankumo sulaukė du teiginiai: „lietuviškiausias miestas“ ir „sportiškiausias miestas“.